Dalius Pranculis
Ir vėl kaktomis susimušėme su saulėtais, tačiau pavasariškai žvarbokais orais. Kaip ir kiekvienas, taip ir šis, jau dvyliktas „Tėvynės pakraščių“ žygio etapas, savaip ypatingas. Po šeštadienio rytinės kavos „maldos“ neseniai potvynio nuskalautoje pievoje, kapodami kampus, patraukėme į vakarus, link Baltijos. Pirmoje dienos pusėje buvo iškilęs susistabdymo „pavojus“ ties Margininkų kaimo teritorija. Čia mus pričiupo draugiškas žemaitis, vietos ūkininkas Jurgis, kuris suvažinėdamas į parduotuvę, maloniai papildė mūsų atsargas. Tik žengtelėję į priekį, papuolėme į Jurgio sesės Zitos ir jos vyro Rimvydo geležinę ir surakinamą globą. Ačiū už ypatingą svetingumą! Jau buvo išgąstinga mintis atėjusi, kad šiandien daug nenueisime. Nusikapstėme, tokie truputį pavėpę, iki Senosios Įpilties gyvenvietės. Prisiminėme praėjusius laikus, kai čia, dėka keliautojos Kamilės, turėjome šaunią žygeivių sąšauką. Papietavę ir trumpai pasnaudę lyg katinai saulėje, vėl patraukėme link mėlynųjų vakarų tolių. Po truputį pro mus skrieja Lendimai, Benaičiai, Sūdėnai, Laukžemė, ir štai – galutinis dienos taškas – Laukdvaris. Apėję šiuolaikinį dvarą ir tilteliu persikėlę per Šventosios upę, atsiduriame prie eilinio Lietuvos pakraščio rubežiaus. Miškelis, lauželis, laužiniai ukrainietiški barščiai, skaitiniai iš knygos „Turiu eiti“, naktinės linksmybės…, kurios išsiplėtojo iki tiriamosios žurnalistikos „pievų“, kad net miego netikėtai pritrūko. Ir taip atsidūrėme į miglotą sekmadienį. Žiūrim pasienio stulpeliai tebestovi, pasidarė ramiau. Pagrindiniai „žurnalistai“ ilgam ir beviltiškai nė krust. Pasibarstę startavome toliau, kol netikėtai mus suvedė iš niekur išdygusi pakelės kavinė „Mažoji Armėnija“. Pirmuosius keliautojus, išlindusius prie kavinės, iš tolo pro žiūronus ištyrinėjo pasieniečiai. Nusprendę, kad esam neįdomūs, pradėjo tikrinti automobilius. Po to patekome į svetingo armėno Levono globą. Nors jau buvome neseniai užkirtę laužinės grikių košės, dar vietos radome įvairiems ingradientams įsiterpti iš kavinės meniu. Paplepėję ir nusifotografavę su šeimininku Levonu prie Sevano ežero fototapeto, patraukėme link jūros. Jau ji netoli. Praėjus daugiau nei šešis su pusę šimto kilometrų, dvyliktame žygio etape laukė ypatinga akimirka, susitikimas su Baltija. Žygiuodami tiesia pasienio linija, įsibedame į vandeningą kanalą ir tenka apeiti nemažą gabalą šlapžemių. Nutolstame nuo sienos, pradedame barstytis, savarankiškai atrasti naujus kelius, bet visi priartėjame prie Būtingės terminalo. Gražiai tos bačkos iš tolo spindi saulėtame dangaus mėlyje, baltais debesėliais ir pernykštės žolės atspalviais papuoštoje aplinkoje. Vėl atsipalaidavę „kolumbai“ pabiro į kelias grupeles, vieni patogiai nuskuodė keliuku, kiti savarankiškai maklinėdami – per dumblu švinktelėjusias šlapžemes. Paskutinis poilsiukas prieš jūrą, surinkome dalį savo valkatautojų ir patraukėme į pasimatymą. Ir štai ta akimirka, kai akys užkabino didėjančią tamsaus Baltijos jūros vandens akvatoriją. Valio! Pasidžiaugę lyg vaikai, nusifotografavome ir pasileidome patrepsėti Baltijos pakrante. Horizonte tanklaivis pildė Būtingės terminalo atsargas. Smėlis, jūros akmenukai, žvarbus vakarų vėjelis, akinanti Saulė mus palydėjo iki originalaus kempingo, Žemaičių alkos ir Šventosios kurorto centro, kur mes ir pabaigėme „Tėvynės pakraščių“ dvylikto etapo žygį… Žygis skirtas geografo Rimanto Krupicko atminimui.
