Remigijus Žilinskas
Prieš tris metus išvažiavome į Suomiją gaudyti pašvaisčių ir mums pasisekė. Buvo vau ir šiaip spiegimo, rėkimo ir kitokių garsų leidimo. Tad šiemet nusprendėme pamėginti vėl pagauti pašvaistes. Nuotraukos iš šalčio ar iš džiaugsmo nelabai gavosi, bet viskas įstrigo mūsų atmintyje ir pojūčiuose. Po dviejų dienų kelionės į Laplandiją turėjome pirmą ir ganėtinai stiprų apšilimo vakarą. Gal reikėtų labiau sakyti atšalimo vakarą. Pirmą vakarą pamatėme ir pašvaistes, kurios mus lydėjo ir kitais vakarais. Nors vakare mėginome šildytis iš vidaus, rytas palapinėje pasitiko šaltai kandus, termometras automobilyje rodė -29. Kitais vakarais buvo gerai, nes turėjome pastogę ir tikrai buvo šilta. Mūsų pasibastymas po Laplandijos sniego Sacharą truko kelias dienas, kol paskutinėje stotelėje lipimą į sunkiausiai sulipamą Suomijos kalną iškeitėm į Nordlapp‘ą – šiauriausią Europos tašką. Žinoma, dėl to šiaurumo galima ginčytis, bet, tarkime, turistams lengvai pasiekiamas taškas … Sniego girgždėjimas, raudoni žandai, kai nurimsta vėjai – spengianti tyla, penkiasdešimt baltų atspalvių, taboganų paliktos vėžės ir visa spalvų, garsų, pojūčių kakofonija palieka neišdildomą, giliai įsirėžiantį snieginį prisiminimą, kurio nei nufotografuosi, nei užrašysi. Žinote, kai per filmus rodo, kai stovi baltoje erdvėje, o aplinkui tuštuma. Į panašią situaciją patekome ir mes. Gerai, kai priekyje gali matyti už keliolikos metrų akmenį ar uolos fragmentą, dar truputi gali orientuotis, o kai ir šie objektai dingsta iš akiračio, lieka tik baltas baltumas ir nebesupranti, kur baigiasi žemė ir prasideda dangus. Taip mums nutiko, kai pasirinkome ne žiemos, o vasaros kelią, kuris yra nežymėtas. Taigi, po pasiblaškymų Suomijos tundroje, pasukome link šiauriausio Europos taško, Norvegijon. Čia kraštovaizdis visai kitas. Balti fiordai, Barenco jūros horizontai, sutikti tautiečiai ir, žinoma, nesibaigiantys nuotykiai.
Kaip ir visos kelionės, taip ir ši greitai prabėgo, džiaugėmės pagavę pašvaistes, panirę į sniegynus, išvalę savo galvas nuo kasdienės rutinos ir rūpesčių. Jau esu rašęs ištrauką iš Peter’io Hoeg’o knygos Panelės Smilgos sniego jausmas, bet noriu ir dar kartą ja pasidalinti. Kažkaip jaučiu, kad tai būtų į temą:
„- Žinai, kas yra matematikos pagrindas,- sakau. – Skaičiai. Jei kas nors manęs paklaustų, kas mane daro tikrai laimingą, aš atsakyčiau: skaičiai. Sniegas, ledas ir skaičiai. O žinai, kodėl? <…> – Nes skaičių sistema yra kaip žmogaus gyvenimas. Pradžioje būna natūralieji skaičiai. Sveikieji ir teigiamieji. Mažo vaiko skaičiai. Bet žmogaus sąmonė plečiasi. Vaikas atranda ilgesį, o tu žinai, kokia matematinė ilgesio išraiška? <…> – Neigiamieji skaičiai. Jausmo, kad kažko trūksta, formalizavimas. Sąmonė plečiasi toliau, auga ir vaikas atranda tarpus. Tarp akmenų, tarp akmenų samanų, tarp žmonių. Ir tarp skaičių. Ar žinai, kur link tai veda? Link trupmenų. Iš sveikųjų skaičių ir trupmenų gaunami racionalieji skaičiai. Sąmonė čia nesustoja. Ji nori peržengti protą. Ir priduria absurdišką operaciją – šaknies traukimą. Gauna iracionaliuosius skaičius. <…> – Tai panašu į beprotybę. Nes iracionalieji skaičiai yra begaliniai. Jų negalima užrašyti. Jie verčia sąmonę peržengti ribas. O prie iracionaliųjų skaičių pridėjus racionaliuosius gaunami realieji skaičiai.<…> – Tai nesibaigia. Niekada nesibaigia. Nes dabar realiuosius skaičius išplečiam menamom kvadratinėm neigiamųjų skaičių šaknimis. Šitų skaičių negalim įsivaizduoti. Jie netelpa į įprastines sąmonės ribas. O kai prie menamųjų skaičių pridedame realiuosius, gauname kompleksinę skaičių sistemą. Pirmąją skaičių sistemą, su kuria įmanoma patenkinamai paaiškinti, kaip susidaro ledo kristalai. Ji kaip didžiulis atviras kraštovaizdis. Horizontai. Eini artyn, o jie traukiasi ir tolsta.“ ….
