2022.02.04-06. – Tėvynės pakraščiais (X etapas)

Dalius Pranculis

Kai šaltis atleido pirštus, galima ir parašyti. Vasario pirmas savaitgalis tapo daugelio stichijų suvažiavimu. Čia per dvi dienas visi, kas netingėjo subėgo į vieną ratelį Lietuvą pašokti. Ir visur įsiskverbiančio vėjo gūsiai, ir šlapdribos sparingas, ir prabudusios pelkės po lūžtančiais sausledžiais, ir kojas skečiantis šūdabrydis, ir susiraizgę kūnelių nepaleidžiantys krūmynai, ir klastingi vandens kanalai, ir klaidūs vaiduokliški miškai, ir civilizacijos tuštumos… Tai sunkus, fizinės ir psichinės ištvermės pareikalavęs žygis, gerai iš mūsų išspaudęs visų rūšių sūrius. Keista, pasirodo įmanoma prakaituoti ir šalti vienu metu. Pasirodo, galima žygiuoti nejaučiant kojų ir rankų. Pasirodo, kartais rankos nebetelpa į pirštines. Pasirodo, mūsų būrys gali tapti kartais „nebelinksmas mūsų kaimas“ ir nebemokėti dainų. Kai nebegali fotografuoti, o vaizdų juosta nesibaigia. Toks įspūdingas ir nelengvas ištiko dešimtasis „Tėvynės pakraščių“ žygis, perkirtęs 500 kilometrų pasienio paklydėlių kardiogramą… Skuodo rajonas. Pasaulinė cepelinų diena. Ai, dar Kristina žadėjo man atkeršyti, – išsiųsti dviem savaitėms į Turkiją, ir izoliuoti paplūdimio teritorijoje. Nenoriu. Įjunkit jausmą, Lietuva ypatinga!

Žygis „Tėvynės pakraščiais“ skirtas geografui Rimantui Krupickui atminti.

Gamtos stogas
Praeities ženklai
Prie statomos vėjo jėgainės
Link Skliaustės kaimo…
Prie išnykusio Skypčio kaimo
Šturmo grupė
Žemaitija
Dehidratacija ir džiaugsmas
Jaukieji nameliai
Ledo bandytojai
Meditacijos grimasos
Po visų džiaugsmų, dar vienas džiaugsmas – pasaulinė cepelinų diena kartu!