2022.01.14-16. – Tėvynės pakraščiais (IX etapas)

Sabina Pranculienė

Antri metai kelyje. Lietuvos paribiais. Ne kasdien, net ne kiekvieną savaitgalį. Kartą per mėnesį. Neša savos kojos. Nuo taško iki taško, žygiuojant kuo arčiau sienos. Kiekvienas etapas savotiškas. Ne tik orų, bendraminčių kompanijos, aplankomų objektų, sutiktų žmonių, patirtų nuotykių atžvilgiu. Atrodo, ta pati Lietuva, tačiau kaskart ji vis šiek tiek kitokia.  

Šio, devintojo „Tėvynės pakraščių“ etapo keltąsa: Laižuva – Laižuvos tvenkinys (nakvynės vieta) – Laižuvos evangelikų liuteronių kapinės – Lendriškiai – Auksodė (Auksūdys) – Purpliai – Buknaičiai – Kabaldikai – Ferma – Leckava – Mantvydų piliakalnis – Dainų slėnis (nakvynės vieta) – Griežės I ir II piliakalniai – Griežė – Giniočiai – Pikeliai (apie 40 km).

VIII-o etapo pabaiga, IX-ojo etapo pradžia – Laižuvos miestelyje, kuris žinomas nuo XVa. ir turi turtingą istoriją. Kažkada čia būta dvaro, palivarko, veikė karčiama ir mokykla. Dabar dvaro vietą primena upeliūkščio vaga, vištidės dalis su neogotikiniais langais, pamatų liekanos ir liepų alėja. Laižuvoje yra dirbęs Antanas Vienažindžys – lietuvių poetas, kunigas, vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, kurio dauguma eilėraščių tapo liaudies dainomis. Laižuvos bažnyčioje yra klebonavęs ir J. Tumas – Vaižgantas. 

Keltąsa tįsta lauko keliukais ir žvyrkeliais pro Lendriškius, Auksodę. Purpliuose dėmesį patraukia Purplių vėjo malūnas. Čia trumpam ir stabtelime. Purplių trijų aukštų medinį vėjo malūną 1898 m. pastatė Antanas Racevičius pagal iš Latvijos gautus brėžinius. Iš Latvijos jis gavo ne tik malūno brėžinius, bet ir didžiulę pušį, kuri tapo pagrindine malūno ašimi – jai pastatyti į vietą reikėjo dvidešimt penkių arklių. Malūnas pastatytas per dvejus metus. 1995 m. vasarą malūnas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą kaip turintis technologinę, istorinę ir architektūrinę vertę. Šalia malūno, kitapus kelio – Purplių Šv. Kryžiaus išaukštinimo medinė, dengta lentelėmis koplyčia, kartais dar vadinama Purplių bažnytėle, kurioje ir dabar du kartus per metus vyksta pamaldos. Pasakojama, jog XIX a., Lietuvai sunkiais caro priespaudos laikais, gyvenęs kunigas vienuolis Remutis, kuris atvykęs į Purplius pamatęs, jog kaimo gyventojai tiki ne Dievą, o burtais. Tuo pat metu sunkiai susirgęs kunigas susapnavęs sapną: ant senų Purplių kapinių, laisvoje vietoje, reikia pastatyti koplyčią, tada pasveiksiąs. Apie 1840-uosius metus Remutis, prikalbinęs vietinius gyventojus, ėmęsis statybų ir 1842 m. koplyčia buvusi baigta ir pašventinta Švento Kryžiaus Išaukštinimo vardu, o kunigas pasveikęs. Tas įvykis sujaudinęs purpliškius, pažadinęs tikėjimą Jėzumi ir paskatinęs grįžti prie katalikiško tikėjimo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui vokiečiai traukdamiesi susprogdino Laižuvos bažnyčią, todėl kurį laiką pamaldos vykdavusios Purplių koplyčioje. Kalvelė, ant kurios pastatyta Purplių koplyčia, buvo vadinama Pilies kalneliu. Lyginant kalvelę buvo rasta akmeninių kirvelių, žalvarinių dirbinių.

Nuo pat ryto priešais akis šmėžuoja Mažeikių vėjų jėgainių sparnai. Kur beeitumėm, kuria kryptimi bepasisuktumėm – vis jie mums iškyla tai iš vienos pašonės, tai iš kitos. Priešpiet juos pripėdiname. Neapsakomas jausmas stovėti užvertus galvą aukštyn ir stebėti, kaip didžiuliai išlenkti sparnai monotoniškai juda, lydimi iš toli girdimo garso: šuh…šuh…šuh…. Sustatyti eilėmis, žiemkenčių laukuose, tačiau prie kiekvieno veda platus privažiavimas. Ir draudimai: neiti, nefotografuoti, saugotis ledo… Ir telefonas – kad vis tik, susitarus, į ekskursiją galima įsiprašyti. Kiek žinau iš spaudos, Mažeikių vėjo jėgainių parkas bus plečiamas.

Kitas stabtelėjimas – Leckavoje, Ventos ir Vadaksties santakoje įsikūrusiame miestelyje. Irgi su gilia ir turininga istorija, apie kurią liudija miestelyje esantys paminklai Žemaičių krikštui ir Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui bei Leckavos Tūkstantmečio aikštė ir paminklas šventiesiems Brunonui ir Vaitiekui, taipogi įdomi dviaukštė koplytėlė. Iš kur toks keistas pavadinimas? Minima, kad XVII a. 1-ojoje pusėje vietos katalikybę skatino Žemaičių seniūnas Jonas Alfonsas Liackis. Todėl vietos gyventojai bažnyčią ir vietovę vadino jo vardu, pridedant slavišką priesagą -ava. Prie miestelio yra Mantvydų piliakalnis, kuriame, spėjama, stovėjo kuršių pilis. XX a. pradžioje Leckava garsėjo Jokupinių ir Pranculių jomarkais. Dabar gyvenimas miestelyje apmiręs, jautiesi lyg atsidūręs pasaulio pakraštyje. Nors buvo laikai (Vikipedija sako, kad 1897 metais), kada Leckavoje gyveno 1187 gyventojai. Vietinėje krautuvėje užkalbintas pardavėjas minėjo, kad šiuo metu gyventojų yra nepilni du šimtai.

Dienos vis dar trumpos todėl Mantvydų piliakalnį praeiname jau temstant. Sutemose boluoja įspūdingi Ventos skardžiai, veriasi kitokie upės krantai nei dieną matyti prie Vadaksties, kojos šlamena dar nespėjusius sunykti pernykščius lapus. Norisi šiuos vaizdus matyti dienos šviesoje. Trumpas pasitarimas – ir priimamas sprendimas apsistoti nakvynei. Tradiciniai vakaro ritualai – palapinės statymas, malkų „sąžinės glėbelio“ atnešimas iki laužavietės, arbatos ir grikių košės virimas, ir, žinoma, vakarojimas prie laužo su knyga apie geografą Rimantą Krupicką, kurio atminimui šis žygis ir oganizuojamas. Tik ryte pamatėme, kokią gražią ir jaukią vietą pavyko išsirinkti nakvynei Dainų slėnyje.

Antra diena kitokia. Žvejų takais palei Ventą traukiame iki Kuodžių hidroelektrinės. Žemėlapyje aiškiai matome, kad per upės patvanką vingiuoja takelis. Tačiau atėjus iki elektrinės kelią pastoja tvora ir tvirta spyna užrakinti varteliai bei įspėjamieji draudžiamieji ženklai. Kitąpus matome trobelę, šalia jos stovi automobilis ir aplink bėgioja vokiečių aviganis. Aplink eiti – vadinasi sukarti papildomus 27 km. Ir visai ne pagal žygio idėją – ne palei valstybinę sieną. Lipti per užtvaras? Pažeidimas, kuris gali brangiai kainuoti. Vis tik nusprendžiama, kad žmogiškumas ir sveikas protas turi paimti viršų – ir lyg burtų lazdele mostelėjus – varteliai atrakinami. Laimingi kertame kampą vėl link valstybinės sienos. Šiandien prieš akis šmėžuoja „Orlean Lietuva“ naftos perdirbimo įmonės rūkstantys kaminai. Kuo užsiima ši įmonė – pasako kvapas, kurį gūsingas vėjas epizodiškai atneša iki mūsų nosyčių. Kokie kontrastai: žmonių praktiškai nesutinkame, tačiau laukai įdirbti, galingose įmonėse taip pat verda gyvenimas. Praeitimi šio etapo vietovė tikrai įspūdinga. Čia praeina religijų paplitimo riba tarp Romos katalikų ir evangelikų liuteronų. Kažkada tankiai apgyventas kraštas stipriai ištuštėjęs. Spaudoje mirga net šiek tiek makabriškos antraštės: „Kaimas, kurio nebėra“. Turima omenyje Griežę, tarp Ventos ir Varduvos upių prie pat Lietuvos sienos su Latvija buvusią gyvenvietę. Kaimo teritorija ir joje buvę archeologijos paminklai sunaikinti dėl čia esančio karjero eksploatacijos. Ypač sparčiai iš čia žvyras buvo vežamas į naftos perdirbimo gamyklą, o gyventojai iškeldinami. Liko pavadinimas, kapinės ir du piliakalniai, menantys gilią šio krašto senovę. Kaip teigiama Mažeikių krašto enciklopedijoje, kaimas pirmą kartą minimas 1253 m. XVII a. pradžioje šalia Griežės kaimo buvo Griežės dvaras, priklausantis Melchiorui Bilevičiui, kuris 1625 m. čia pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. XX a. pradžioje ties Grieže veikė du keltai per Ventą ir Vadakstį. Griežės kaime gimė išraiškos šokio šokėjos seserys Emilija ir Julija Kesminaitės, kurios nuo 1944 m. gyveno Australijoje, broliai Ildifonsas ir Anicetas Šadauskai, Mažeikių alaus bravoro steigėjai. Yra du piliakalniai (abu vadinami Griežės vardu), išlikę evangelikų reformatų bažnyčios, dvaro griuvėsiai. Pirmasis piliakalnis yra prie Pikelių–Griežės vieškelio, Varduvos dešiniajame krante, šalia buvusios malūno užtvankos. Manoma, kad piliakalnyje stovėjo 1253 m. minima Griežės pilis, kurią 1264 m. sunaikino Livonijos kariuomenė. Anot padavimo, ant kalno vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį. Čia žmonės randa ir kaulų, anglių, pelenų. Antrasis piliakalnis yra Ventos kairiajame krante, ties jos santaka su Vadaksties upe. Žinomi pasakojimai apie tai, kad piliakalnyje buvę išmūryti rūsiai, jungę jį su kitame Ventos krante esančia bažnyčia, kad šalia piliakalnio pastačius kalvinų bažnyčią (jos griuvėsiai tebėra), piliakalnio požemiuose slėpdavosi katalikai, kovoję su kalvinais, kad, įmetus į požemius gyvą antį, ji išlįsdavusi Ventos upėje.

Šį etapą baigiame Pikeliuose. Apkeliauta jau nemaža dalis: nuo Turmanto Lietuvos – Latvijos pasieniu nueita daugiau nei 460 km. Kas įdomu? Kad kaskart žygiuojant tai vienas, tai kitas bendrakeleivis pasakoja, kad būten čia, šiose vietose, yra jo šaknys, gyveno tėvai, seneliai ar uošviai, kad iki šiol viename ar kitame kaime yra giminių. Tik išsklidę visi, išskleidę sparnus ne tik Lietuvoje, bet ir plačiau. IX-ojo etapo metu prakeliauta pro 11 gyvenviečių, kurių didžioji dalis nebeišlikusi arba nebegyvenama.                                                          Nuotraukos Daliaus.

Nakvynė Laižuvos pakraštyje
Judesys
Purplių kaimo vėjo malūnas
Mažeikių vėjo jėgainių parkas
Link „Orlen-Lietuva“ komplekso
Brunono ir Vaitiekaus siurealizmas
Tradiciniai, vakariniai, vieši skaitiniai
Palei Ventą link Kuodžių HE
Atsiveria Griežės II-asis piliakalnis
Prie Ventos ir Vadaksties santakos
Griežės I-as piliakalnis prie Varduvos upės
Labai keistas tiltas per Varduvos upę