2021.12.04-05. – Žieminė Kriauna

Dalius Pranculis

Kai artėja žiema, dažnai mintis atklysta, – ar pavyks šiemet tradiciškai pirmą gruodžio savaitgalį paplaukioti baidarėmis Lietuvos upėmis? Mintis vis tiek buvo paleista į laisvę, o orų prognozės nusprendė „pasižaisti“ širdies kardiogramos ritmu. Tai šiluma, tai šaltis, tai sniegas, tai nieko, kol, galiausiai, teko pasiduoti šviežiems gero sprindžio storio sniego patalams, ir lengvam draugiškam šaltukui…

Šį kartą į smagumus žiemą Kriaunos upėje pasidavė tik vyriška kompanija. Keturių ekipažų formuotės pirmiausiai blaškėsi po sniegynus ir slidžius keliukus, kol KK mikroautobusą, tempiantį baidares, pastatė į teisingą kelią. Vis tiek teko Kriaunos upės ieškoti brendant per miškus, lyg grybauti ne laiku išsiruošę. Komiškai pasiblaškę po mišką, staiga pagaliau įpuolėme į upę, lėtai tekančią per pasaką apie žiemą pasaulį. Atėmė žadą, rankas ir amą. Taip gražu, kad atvėpo ne tik žandikauliai bet ir momentais viršutiniai rūbai nukrisdavo. Šėlom, bet nešalom. Nieko čia daugiau nepapasakosi, nes ši pasaka lūpoms nelabai paklūsta.

Sulig pilkosios valandos artėjimu finišuojame prie tilto ties Obeliais. Mūsų palaikymo komanda jau suradusi vietą palapinėms statytis ir paruošusi laužą maisto gamybos ir romantikos apeigoms atlikti. O čia dar ekskursija po nuostabiai įrengtą istorijos muziejų pasitaikė, už kurią labai dėkingi gidei Dianai. Po visų kertamkampietiškų pusiaunakčio ritualų kritom miegoti, kas palapinėse, kas pavėsinėse, kas tiesiog viešbutyje neaiškaus kiekio žvaigždutėmis pažymėtą.

Rytas, kaip rytas, keliamės dar sutemus, prasmingai kuičiamės, gaminam laužinius pusryčius, kurių nemaža dalis keliautojų nevalgo, nes nusprendžia valyti organizmą neaišku nuo ko. Mus aplanko istorijos muziejaus direktorius Valius, kuris geranoriškai siūlo pagalbą. Kvietė muziejaus virtuvėle, net dušu pasinaudoti. Silpnumui dauguma nepasidavė, susikrapštom gana operatyviai ir lekiam prie tilto vandens žygio tęsti. Kadangi sekmadienis turi savo rūpesties kodą, tai atsipalaidavimo mažoka, irkluojam spėriai, džiaugsmingai šokinėjam per rąstus, kapojam irklais per vis tvirčiau besiformuojančius ledus ir kaifuojame nuo baltos žiemos iš upės tamsios vagos. Smagiai perčiuožėm per buvusią Kriaunos malūno patvanką, nesuteikdami džiaugsmo nuotraukų žiūrėtojams po žygio, kad išvengėm maudynių. Šąla. Oro temperatūra kopia į minus 5 laipsnių kalnelį. Lyg ir dar netrukdo, galėtume plaukti, tačiau žemiau, prie Sartų ežero krantų gali iškilti pavojus KK mikroautobusui mūsų nepasiekti. Stabdom „arklius“ ir per sniegus ropščiamės su baidarėmis į aukštai esantį automobilių kelią. Štai ir mūsų transportas atlekia, kiek įmanoma greičiau susipakuojame, nes šaltukas pradeda kąsti atsikišusias kūno dalis vis labiau. Riedam sau šiltai link Vilniaus. Nors ir grįžom su Tamsa, bet pilnomis kelnėmis, kišenėmis ir kitomis ertmėmis, – laimės, džiaugsmo ir juoko! Ačiū kantriesiems skaitytojams. Bučkis.

Išeiname pasivaikščioti po mišką
Vandens miške beieškant.
Žiemos pasaka
Šuoliukas per sniego suoliuką
Žiemiškos pasakos tęsinys
Įstrigę
Ir vėl skaityti pasakos.
Poilsėlis
Kriaunos užutėkyje žiema
Ledlaužių konsiliumas
Maloniai buvome pakviesti į istorijos muziejų Obeliuose
Pakriaunių malūno liekanos