Asta Simonaitienė
Kelionė į Slovakijos Tatrus. Autobusas nuo „Priespaudos“, sustodamas papildymo Vievy ir Kaune, pagaliau su 53-imis koroninių intrigų gimtinėje išvargintais žmogeliukais darda atsikvėpti ir stiprybės pasisemti Slovakijos kalnuose, giliai į plaučius sugerti tyrą kalnų orą, galbūt pasimaudyti sezoniniuose saulutės spinduliuose, o gal nemokamam kalnų dušelyje. Emocijų bei įspūdžių lavina nuo pat įlipimo į autobusą išauga iki neišmatuojamų decibelų skaičiaus, tačiau tai girdi tik tie, kurie nusprendžia trumpam pabūti intravertais. Kai pats kalbi, tai atrodo, kad tik šnabždi aplinkiniams kaimynams.
Nebuvo laiko rašliavai, nes įspūdžių ir emocijų lavina taip užpildė dūšią, kad telefoną norėjosi slėpti giliai kišenėje ir gerti į save vaizdus, kvapus, garsus bei džiaugtis bendrakeleivių geranoriškumu, šypsenomis, dalintis įspūdžiais, kvatotis iki pilvo skausmo.
Vakaro relaksacijos vyko su tokio lygio gyvo garso koncertais, į kuriuos jokių bilietų nenusipirkom, bet mėgavomės, šypsojomės, lingavom, siūbavom ir galvojom, kad tik nebūtų paskutinė daina. Ačiū Andriui. Už tą peną dūšiai. O už peną skrandžiui didelis ačiū Kristinai ir Viliui. Už tas vištytes, daržoves. Išskirtinis dėkui Dainorai, kuri agurkėlių stiklainį nešė į Rysy kalną, net jų marinato neišpylus. Apie Vado pastangas, kad tobula kelionė būtų dar tobulesnė, jau nebepasakosiu, nes nieko naujo KK gerbėjai nesužinos. Trumpiau tariant, šita žavi sekta taip įtraukia, kad laikas pameta tėkmę. Visi bendrakeleiviai buvo nuostabūs bei žavūs ir kiekvienas savaip.
Auksinis ruduo dovanoja visą savo vėlyvųjų rudeniškų spalvų paletę. Akys ilsisi, širdis dainuoja, tik kojos nebedėkoja. Keliautojai pasklinda kas kur, bandomos prasmingai išnaudoti paskutiniosios akimirkos, nes vakare laukia kelionė namo.
Mūsų nedidukė, bet labai draugiška kompanija, išvakarėse netyčia susiformavusi po vėlyvojo žygelio į kapines, kur teko net vilkais padirbėti, pasirinko kiek ankstesnį išvykimą link miestuko. Kadangi nusprendėme ir savo kūnų paklausyti, tai mūsų žygiui pasitarnavo ir keltuvai. Užtat turėjome laiko kalnų pievutėje surengti nuotaikingą fotosesiją, kur kai kurie kadrai labiau tik patiems buvo juokingi ir įdomūs, nes sumanymai ir pasiruošimas jiems kėlė juoko bei emocijų laviną. Visgi tyras kalnų oras yra begalinis gėris, atpalaiduojantis, išlaisvinantis ir verčiantis judėti tik pirmyn.
Dardame per kaimyninę šalį link namų. Visi nurimę, kas miega, kas tyliai kalba pašnibždukais. Bet laimingi visi. Sugrįžtame ir lauksime kitos kelionės. Begalinis ačiū Vadui ir iki kito žygio.
