2021-08-08, Dalius:
Kaip tikroje pasakoje… Seniai, seniai, kai dar buvo laikai be kovinių virusų, į galvą šoktelėjo svajonė, aplankyti Švedijoje pasislėpusį laukinį gamtos kraštą – Sareko nacionalinį parką. Pirmiausia, užbūrė tai, kad parkas dažnai vadinamas Europos Aliaska. Įkišus savo snapą giliau į informacijos pasaulį, akiratį praplėtė nuostabūs gamtos vaizdai ir nekantriai laukianti dvasinė terapija. Čia gyvena tundros ir miškatundrės minimalistinis pasaulis, nuostabaus grožio kalnai, kurie apsikarstę ledynų karoliais, šniokščiančiomis balto vandens upėmis ir kitais žaviais, sunkiai akiai įsisavinamais gamtiniais papuošalais. Sarekas patraukė savo laukiniškumu, kur nėra oficialių sužymėtų takų. Radus plyšelį tarp visų pašėlusiai besivartančių gyvenimo puslapių, šią vasarą pavyko su bendražygiais įpulti į Europos šiaurėje pasislėpusį laukinį rojaus kampelį…
Pirmą rugpjūčio penktadienio vakarą dviejų mikroautobusiukų konvojus pradėjo nešti keturiolikos asmenybių kokteilį šiaurės kryptimi. Tradiciškai lekiame per Lietuvą, naktį per Latviją ir Estiją, o kitos dienos paryčiui jau apsnūdę keliamės keltu per Suomių įlanką iš Talino į Helsinkį. Suomijos žemėje mikroautobusiukų ratais pajutę pagrindą, pamojavę ES skiepų pažymėjimais pareigūnams, toliau skriejam šiaurės kryptimi. Pirmoji nakvynė visus ištinka įprastoje KK „ambasadoje“ ant Botnijos jūros įlankos kranto, su visais nuostabaus saulėlydžio gaisais arba gaisrais, pirma keliautojiška koše ir keliautojų bendrystės vakaru. Kita diena, – ir vėl bėgam į šiaurę. Čia tas kelionės etapas, kai linguojam savo transporto priemonėse, vieni keliautojai trykšta, kiti apatiškai su negyvos žuvies akių plėvele ant savo žmogiškų akių vegetuoja. Tai etapas, kai nesinori nerti į smulkmenas, ką matome pro langą, kas nupiešta ant tualeto sienos, visiems norisi kuo greičiau atvykti prie kelionės tikslo starto linijos. Sareko prieigos mus apkabina drėgnu ir ūkanotu savo glėbiu. Įsikūrę stovyklavietėje, iš visų pusių pavartome orų prognozes, kurios dar truputį į priekį žada lietingą ir žemų debesų okupuotą aplinkos vaizdų vyravimą. Kad kalnai nepasislėptų vandens lašelių jūroje, nusprendžiame vieną laisvą dieną paskirti vietos apylinkėms apžvelgti. Pačiupinėjome Laplandijos lankytojų centrą, kuris maloniai mus nukreipė pasivaikščioti po artimus bei įdomesnius vietinius užkaborius. Pasimėgavome vaizdingais Luealven upės balto vandens slenksčiais ir paslaptingai pasislėpusiu bei susiraičiusiu gražiu Stora Sjöfallet kriokliu…
Laukia pirma žygio diena arba gardi aštuonių dienų žygio porcija su pilna keliautojiška ekipiruote, maistais ir visais vargais bei džiaugsmais. Plunksną atiduodu kitam žygio dalyviui, sekite mūsų žygio dienoraštį.
2021-08-10, Liudmila:
5 ryto. Jaučiuosi žadintuvų apsupty – melodijos iš visų pusių, bent po vieną iš kiekvienos palapinės. Bet kurią kitą dieną dar mėgintum pasivartyti – pasirąžyti, gal dar bent 5 minutes prijaukint miegmaišį. Bet šiandien pareigos jausmas varo lauk – reikia dar laiku spėt visą kosmosą į kuprinę sudėt. Miegmaišis atrodo paaugęs per naktį – tarsi daugiau vietos užima. O ir drabužių, atrodo, ženkliai per daug. Ko atsisakyti, nesugalvoju. Užtat pusryčių trapučiai keliauja į Arūno kuprinę, – yra vilčių, kad ten jie nevirs koše.
Prieplauka pasitinka dulksna.. Kažkaip iškart pasidaro vėsu vien nuo minties, kad kelias valandas turėsime čia medituoti. Vadas pasielgia, turbūt, protingiausiai, – įsitaiso ant kilimėlio ir baido meškas savo galingu knarkimu. Deja, ryšys čia per silpnas, kad nudžiuginti Lietuvoje likusius išsamia vaizdine medžiaga – iš video įsikelia tik nuotrauka.
Budintieji, tuo tarpu, yra tie laimingi žmonės, kurie gali laiką stumt prasmingai – gamindami mums pusryčius. Mmm… Kava su katerių tepalu – kas gali būt geriau. Vanduo sunkiai užverda, taigi, budintieji labai siūlo visiems piltis kavos, arbatos – likutį vandens užvirinti kitiems bus lengviau. Pagaliau košė – panašu, kad ne tiek išvirė, kiek subrendo šiltame vandenyje. Gerai, kad tai kuskusas, jo virti ir nereikia. O skonis vis vien geras – nutariam, kad tuno ir kuskuso derinys yra tiesiog tobula.
Kęstutis visiems siūlo ekstra-ekstra kečupo – ko nesuvalgysim – bus išmesta, taigi, ima net ir tie, kas nelabai vartoja.
Pusryčiai baigti, kaip stumti laiką toliau? Ir čia prieina vadas su blic pasiūlymu – „rašyk dienoraštį“. Nedrįstu atsisakyti ir štai – rašau sėdėdama traktoriaus kabinoje. Rimukas kaip tik buvo atradęs, kad anas neužrakintas. Panašu, kad liksiu sausiausia – lyti pradeda rimčiau ir norinčių tilpti į traktorių yra daugiau, bet jis vienvietis – labai gerai, nekenčiu, kai man kvėpuoja į ausį, kai rašau.
Atplaukė pirmas kateris, kuris išveš nemažai žmonių, bet mums reikia dar sulaukti Rastido ir Juliaus, kurie varo busikus į 8 dienos žygio finišą.
Sėkmingai persikeliam į kitą pusę. Kuprinės spaudžia, daug kam reikia susireguliuoti kuprinių diržus. Bet viskas smagiai, o ir vaizdai atperka sunkumus.
Suplanuota šios dienos finišo vieta. Ir… vanduo netinkamas – atrodo stovintis. Atsiranda norinčių eiti iki ežero, kito vandens. Rasos argumentai nusveriami „protingesniais“ žmonių argumentais ir mes einame toliau. Nu ką pasakyti? P…da. Entuziazmo nėra nė vienose akyse, skauda viskas visiems… Na ir prašom – ieškokit vietos tarp pelkės kupstų, ir iki vandens 500 metrų. Budintys, surinkę visas gertuves ir puodus, kviečia pagalbą vandeniui nešti. Jo, retai sutiksi miške vyrus su maišais gertuvių ir puodu rankose… Diena baigėsi balsavimu: tarp 40 eurų žmogui už valtį, ar papildomi 20 km. aplink ežerą. Spaudžiami prastų rytojaus prognozių, pasirenkame prabangų valčių variantą.
2021-08-11, Sabina:
Trinkteli puodo dangtis. Pramerkiu akis. Prieblanda. Tylu. Gal koks žvėriukas patikrino, kas liko nuo vakarienės. Verčiuosi ant kito šono. Dar pamiegosiu…
Barbenimas. Tai didžiuliai lietaus lašai šokinėja palapinės paviršiumi. Prognozės pildosi. Sakė, kad naktį planuojamas smarkus lietus… pasnausiu dar iki išauš…
Rytas prasideda nuo įprasto budinčiųjų „karštas vanduo“ riksmo. Tik šį kartą dar pridedama: „su bananų pyragu“. Auksarankio konditerio Rimanto vakarinio siurprizo tęsinys. Pusryčiai. Ir pakuojamės. Nakvynė drėgname beržų miškelyje turi ir savų pliusų, ir minusų. Daiktai šlapi. Linguojame į privačią prieplauką, kur nusimato kėlimasis per ežerą. Į diskusijas ir derybas vietinė nesileidžia. 44 eurai už kiekvieną kūnelį. Na, tiesa, nusiderėjom, kad mokame ne Švedijos kronomis, ir kad priims eurus monetomis. Pasiekimas.
Skrodžiame ežero bangas. Vėjas taršo plaukus. Norisi dairytis ir fiksuoti vaizdus. Sitojauri vietovė lieka užnugaryje. Valtis lėtina greitį – įplaukiame į seklumų ruožą. Iš šonų pūpso didžiuliai akmenys, matosi dugnas. Labai greitai atsiduriame kitame ežero krante.
Kylame miškatundre. Vietovė pelkėta, tenka eiti aptriušusiu liepteliu. Pakeliui stabtelėti priverčia nunokę vaivorai ir smulkutės mėlynės. Gausu jų. Šen bei ten gražučių raudonviršių galvelės kyla, ką tik sudygę lepšiukai. Taip ir norisi tiesti rankas, grybauti.
Vakar buvo sunki diena. Smagu, kad šiandien einasi lengviau. Aišku, kuprinės mažai palengvėjo. Kylame ir vis žvalgomės atgal, į ežerą. Po truputį atsiveria mėlyni vandenų toliai ir žali miškų masyvai. Sutinkame keliautojų. Tokių didelių grupių kaip mes – nėra. Tai visoje Europoje žinomo „Karalių kelio“ atkarpa, viena iš gražiausių Švedijos vietų. Keliauja solo, kartais – po du, tris. Bet daugiausia – po vieną.
Dzin dzin dzin… atneša vėjas. Dešinėje tolumoje migruoja šiaurinių elnių banda. Didžiulė. Jie leidžiasi slėniu žemyn. Keletas minučių – ir dingsta, pasislepia už lengvai banguojančių kalvelių. Mistika. Gal ir gerai, kad mūsų takai nesusikerta. Galime pasigrožėti vieni kitais iš tolo.
Sustojimo pertraukėlės retos. Judame kiekvienas savo žingsniu. Nevaržomi, stabtelėdami, pasigrožėdami, pasimėgaudami. Plačiai atsivėrusiame horizonte matydami vieni kitus. Ilgesni sustojimai skirti grupei surinkti į vieną vietą, nusiimti kuprines, pailsinti nugaras ir kojas.
Tradiciniai pietūs. Po jų – pusvalandukas grožio miego. Vieni sutupia ant akmenų, kiti nepatingi ir kilimėlių išsitraukti. Džiūsta palapinės. Rasa net pūkinį miegmaišį ištiesia ant akmens.
Daliaus „dvi minutės“ reiškia, kad tuoj tuoj kilsime. Čakšt čakšt čakšt spragsi užsegamos kuprinių sagtys. Ir vėl keliautojų vora ištįsta per plynaukštėje apaugusių beržų keružių mišką. Ten, apačioje, įkalnėje, beržai keružiai siekia kelius. Čia, viršuje, jie raitosi palei žemę, savo sumedėjusiais kamienais apglėbdami akmenis, rodos, norėdami už jų pasislėpti nuo įsismarkavusių vėjų ar kapojančio lietaus. Bet, laimė, šiandien orų prognozė nesipildo. Matom lietaus debesėlius besisukančius aplinkui ir kartas nuo karto atiduodančius savo drėgmę slėniui. Iki namelio Aktse neiname – čia toliau tęsiasi „Karalių kelias“. Sukame bekele link Skierfe (1179 m v.j.l.) kalno, nuo kurio atsiveria Rapos upės delta. Rastidas minėjo, kad tai didžiausia/plačiausia kalnų upės delta pasaulyje.
Ieškom vandens. Plynaukštėje jo nerandame. Pasak Liudos, tai jau paskutiniai pusgurkšniai. Bėda. Nedidelio sustojimo metu priešais sublizga balutė. Dalius eina patikrinti – vanduo!!! Valio!!! Akmenukai neapglitėję, galima gerti. Vitalija pasiūlo tabletes vandeniui valyti. Rizikuojam gerti nevalytą, gali tų tablečių prireikti sudėtingesniam atvejui. Ieškom nakvynės vietos. Pagrindinė sąlyga – vanduo. Neužilgo po kojomis ima minkštėti pagrindas, kur ne kur atsiranda drėgni takeliai. Einame Skierfe kalno link. Randame upeliukų slėnį. Vandens srovelės čia garma plačioje teritorijoje. Vanduo skaidrus. Puolam gerti, praustis ir kurti stovyklą. Balsų dauguma nutariame sulipti į vakarėjančios saulės spinduliais apšviestą kalną. Devyni žmogeliukai tam ryžtasi. Pasak Giedriaus, “Dievulis padirbėjo iš peties“. Aprašyti ir žodžių trūksta. Panorama užburia. Tokio grožio vaizdai atsiveria, kad mums atvimpa žandikauliai. Norisi būti ir būti. Grožėtis ir grožėtis. Tik mintis, kad vakarienė ir likusi grupės dalis laukia apačioje, priverčia mus leistis žemyn. Po vakarienės mūsų dėmesį prikausto Gintarė. Ji kalba apie retai kam žinomą sritį – diplomatinį darbą. Nesinori skirstytis. Tema įdomi ir artima: Gintarė dirba aplinkosaugos srityje. Kyla daug klausimų. Ir vėl, tik ore susitelkusi drėgmė ir šaltukas priverčia mus skirstytis į palapines.
Vakarą vainikuoja budinčių – Liudmilos ir Arūno siurprizas – šilkmedžio uogos. Ragauju pirmą kartą.
Sugulus palapinėje linkime vienas kitam ramios nakties ir balsiai aptariame, kad prabėgo dar viena graži diena. Priešais palapinės įėjimą boluoja Skierfe. Čia taip ir nesutemsta iki aklinos tamsos. Žmonių ant jo jau nebesimato. Gal ir nebėra. Mieguista palaima gramzdina mintis į sapnų karalystę.
2021-08-12, Kęstutis:
Nuostabus rytas nuostabiame kempinge. Turėjom viską – vaizdą per „langą“, upelį, daug vietos ir jokių uodų. Galbūt todėl ir rytas toks tingus – niekas nenori išeit. „Vilkų gauja“ padarė išvadą, kad budintieji pramiegojo.
Kava, pusryčiai, netgi desertas – prabanga ir susipakuotos šmutkės. Išeinam pavėlavę, nespėjam 10-ai valandai. Trumpas kelių šimtų metrų žygelis, ir vėl esame Skierf papėdėje. Pakartotinis šturmas. Vaizdai, nors ir gražūs, bet vakar buvo įspūdingesni (skaityti praeitos dienos aprašymą).
Leidžiamės žemyn, vėl į kuprines, ir pasileidžiame į dar neatrastas vietas. Takelis pamažu išnyksta, prasideda mėšlas iki kelių. Dar pusdienis poilsio ir gero oro. Pusė grupės prisivalgom neatpažintų uogų – niekas šalutinių efektų nepajuto. Kitų uogų gausa irgi džiugino – mėlynės, varnauogės, tekšės.
Prieinam skardį. Skardis miškingas. Pasirodo, čia mūsų bekelės kelias. Dalius neleido keiktis rašant dienoraštį, gaila. Keli „riebesni‘ būtų labai tikę apibūdinti tą nuolydį per džiungles. O dar sako, kad šiaurėje skurdi augmenija… Aha! Mečetė būtų pravertusi.
Šlaito pabaigoje – dar vienas siurprizas – upė. Na, į kitą pusę norisi, tad tenka bristi. Daliukas bandė mandravoti – pereiti ant rankų. Baigėsi, aišku, upėje iki kelių. Kiti protingesni – brido basi.
Pietūs standartiniai, nors tas uolos gabalas vidury bruzgynų ir tapo savotiška ramybės oaze. Popietinis miegelis, ramybė, paukščių klyksmas kalne.
Po pietų visas vaizdas pasikeičia. Rapa delta iš arti atrodo visiškai kitaip, nei iš aukštai. Upė sraunesnė, augmenija tankesnė. Iš viršaus detalės nesimatė, bet dabar viskas buvo čia ir dabar, po kojomis. Kažkokį takelį radom, tad bekele nebepavadinsi, bet naudos iš to takelio mažai.
Pelkynas, bruzgynai, bet upės šniokštimas ir vaizdas pašonėje viską atperka. Čia ir stovyklaujam, ant pakrantės.
Kadangi prie laužo likau vienas, daugiau ir neberašysiu. Sakyčiau, kompanija patiria „alkoholio badą“ ir nenusiteikę naktinėti. 22:17 val. ir einu miegoti pats!
2021-08-13, Giedrius:
Šiandien penktadienis ir dar 13 diena. Ryte skauda galvą, o dar Vitalija zirzia, kad šiandien bus labai sunku. Išžygiuojame kaip visada 10 val. ryto. Emocijų pliūpsnį sukelia kiek linksmesni persikėlimai per upelius. Ir vėl linguojame mišku. Nesibaigianti beržų, juodalksnių ir gluosnių jūra. Jie čia kiek kitokie nei Lietuvoje, visi ne aukštesni, nei 3 metrai ir daugiau primena krūmokšnius, kurie visą dieną savo „rankomis“ bando tave sugauti ir neišleisti iš šių džiunglių. Einu paskutinis ir rankomis skiriuosi kelią, jau net nebematydamas einančių priekyje. Kairėje šniokščia upė, po truputį kylame kairiuoju jos krantu prieš srovę. Miškas stebina savo tyla, beveik visą dieną negirdėjome nei vieno paukščio. Rimas išmokė „Vilko gaują“ senus raudonviršius perverti ėjimo lazda, tai tokių „sušaudytų“ grybų prisižiūrėjau į valias.
Apie 13 val. pametame kelią ir kokias 2 val. brendame bruzgynais. Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn – taip ir braunamės žingsnis po žingsnio, kol vėl atrandame kelią.
Pietūs nuostabioje vietoje, paskui, kaip visada, trumpas kelių minučių nulūžimas, ir vėl į kelią. Atrandame tekšių pelkėje ir visi pabyra aplinkui ieškodami šių nerealaus skonio uogų. Laikrodyje stebiu aukštimatį, pakilimų beveik nėra. Startavome nuo 504 m ir tokiame aukštyje einame visą dieną. Akys vis krypsta į viršų, norisi pamatyti kalnus, kuriuos vis bando paslėpti ši žalia medžių ir krūmų karalystė. Grupė eina ramiai, tik retsykiais atskrieja „Vilko gaujos“ juokeliai. Vakarop perbrendame dvi upes ir atsiduriame prie Rapa upės. Čia visi krykštauja perbridę į juodo smėlio salą, nes krūmai jau tikrai pabodo. Finišas 19:30. Stovyklavietę įkuriame jau kalnų papėdėje, ant upės kranto. Vėjuota, gal pagaliau prireiks termo rūbų, kuriuos tempiuosi kuprinėje. Pakilimas per dieną tesudarė 60 m. Baigiasi ketvirta žygio diena…
2021-08-14, Gabrielius:
Šeštadienio rytas. 7:50. Diena prasideda Vilko riksmu: “Iveta, brangioji, kelkis, gamink mums pusryčius!” Pasigirdo linksmas klegesys iš kaimyninės palapinės – Iveta ir Gintarė nubudo… Vilkas, tiesa, bluosto nesudėjo jau kokią valandą, vis bijojo pramiegoti ir nepažadinti kaimynių, atsakingas visgi.
Šią dieną suskirsčiau į tris aiškius etapus – rytinis pasivaikščiojimas, pietinis pakilimas ir vakarinis kopimas su „Keram kampą“ prieskoniais. Taigi, apie kiekvieną smulkiau.
Po pusryčių su „kroksais“ patraukėme paupiu. Ėjom slėniu toliau, kartas nuo karto perbrisdami nedidelius upelius. Visai smagu – saulė, upė, slėnis, kriokliukai… Visai kitoks rytas, nei vakar. Žodžiu, vienas malonumas.
Pagaliau, priėję vietą, kur turi prasidėti kilimas į perėją, sustojom atsipūsti. Čia prasidėjo antrasis dienos etapas. Rinkdami mėlynes vargais negalais pasikėlėme apie 500 m. Buvo reikalų. Kirtom kalnų upelį, kuris šniokšdamas per akmenis, gražiai vingiavo į slėnį, kurį palikom. Ežerą, prie kurio įsikūrėme, pasiekėme apie 15 val. Papietavom ir sukritom į palapines pamiegot prieš vakarinę dalį. Palapines pasistatėme, nes šioje vietoje buvo numatyta nakvynė. Iki 16:15 snūstelėję, susirinkom prie vado palapinės ir be sunkiųjų savo kuprinių patraukėme į Ladabakte. Laukė apie 500 m kilimas į kalną. Va čia prasidėjo dienos linksmybės. Tai savaime aišku, kad jokio keliuko, ar nužymėto „track‘o“ nebuvo. Lipom tiesiog akmenimis ir uolomis. Pakeliui pasipildėme vandens prie nedidelio kriokliuko. Kuo toliau – tuo stačiau… ir taip per beveik tris valandas tikslas pasiektas. O grožis atima žadą. Nuo kalno atsiveria vaizdas į slėnį, mažus kriokliukus, išgraužas kalnuose, ir kas tikrai sužavėjo, ledynus. Pradėjo lengvai sniguriuoti, paskui – lynoti, o po viso šito pasirodė vaivorykštė…
Pakeliui sutikta mergina mums papasakojo, kad yra tikrai patogesnis patekimas ant kalno, nei lipt uolomis. Nusprendėme jį rasti ir nuo kalno leistis patogiai. Nebūtų čia „Kertam kampą“ su Daliumi priešakyje. Leidomės ilgiau, nei kilom, ir dar klausimas, ar nepavojingiau. Atlikus žvalgybą, buvo nuspręsta atgal keberiotis kaip gaunasi, nes iki merginos nupasakoto „gero nusileidimo“ reikėtų daug eiti, o laiko mes nelabai beturėjom… Viskas gerai. Žinant Dalių, man šis nusileidimas nesukėlė kažkokių neįprastų minčių (ne man vienam). Gyvi sveiki nusileidom. Dabar apie pusė vienuoliktos, geriu arbatą ir rašau šį dienoraštį. Vakarienė šiandien vėlyva, bet reikia džiaugtis, kad ji išvis bus.
Tikrai nesudėjau visko, ką patyrėm šiandien. Nežinau, ar išvis įmanoma aprašyti kelionę, kad skaitytojas perimtų tas emocijas, kurias patyriau. Jas galima patirti tik čia ir dabar. Net nuotraukos ar filmuota medžiaga negali to perteikti.
Šiandien tiek. Ryt laukia nauja, kupina nuotykių diena. Metas pailsėti.
2021-08-15, Julius:
Mielas Dienorašti…
Nors ir tikėjausi, kad pavyks išvengti rašymo čia, bet štai ir aš. Seniai rašiau ranka ir rašymas palapinėje raštui grožio tikrai neprideda. Taigi, iššūkis ir man, ir skaitytojui, o man su iššūkiais kol kas sekasi, skirtingai nei su rašymu…
Rytas giedras, nors pranašystės žadėjo liūtį. Man, kaip silpniausiai pasiruošusiam žygiui, tokie rytai yra gera žinia, gal ir šiandieną liksiu sausas…
Diena praėjo gana sklandžiai. Rytas prasidėjo nuo nusileidimo. Nusileidimas buvo sklandus, tačiau ilgas. Sakau: geriau dar sykį sulipčiau į kalną, kaip vakar. Pamečiau kilimėlį. Prieš pat pietus keliamės per upę… Persikėlimas buvo sklandus, nors srovė vertė iš padų. Bosas pametė kroksą, bet Rimantas jį sugražino. Pietavom ir deginom šiukšles, sulaukę, kol praeis vokiečių turistas. Toliau ėjome slėniu palyginti geru taku ir sparčiu žingsniu, įveikinėjome upelius ir upes. Priėjome pagaliau ir vienintelį tiltą, kuris vedė į gelbėjimosi trobelę su telefonu. Trobelėje pasirašiau svečių knygoje ir radau pakelį „Basmati“ ryžių, bet neėmiau jų, nes mums jų nereikia. Vadas rado apgriaužtus ragus, bet nepavyko niekam jų įstatyti. Sužinojome, kad liko 44.5 km. iki Aka kalno. Tęsėme žygį, vaizdai gražūs, man nauji, pirmą kartą matomi. Kalnuose viskas labai įspūdinga, sustojome. Labai vėjuota, statau palapinę ir tikiuosi, nenupūs. Nusimoviau batus, mielas Dienorašti, pūslė ant mažojo pirštelio patrigubėjo, bet ryt klijuosiu ten pleistrą ir tikiuosi dar dvi dienas atlaikyti.
Šiandien Žolinės, mielas Dienorašti, Vadas sakė, bus žolės. O kaip bus, pamatysim. Tai tiek šiandien iš manęs. Viso, mielas Dienorašti.
2021-08-16, Rastidas:
Prabudęs ryte suprantu, kad lauke lyja. Lietaus lašai tai garsiau ar tyliau barbena į palapinės tentą. „Karštas vanduo“ pasigirsta neįprastai anksti: 7 val. 10 min. o aš dar vis miegmaišyje. Dar po kelių minučių išgirstu Vilko riksmą ir suprantu, kad vis tiek teks atsikelti ir išlysti iš palapinės. O lauke nebuvo taip jau blogai, kaip įsivaizdavau. Lijo visai nesmarkiai. Karštą vandenį „Vilko gauja“ dalijo iš palapinės vidaus, per mažą tarpelį iškišdami ranką paimti puodelį ir atiduoti su karšta kava. Pusryčiams reikalas pasikartojo toks pat. Nueini iki vilkų gaujos palapinės, gauni į lėkštę porciją bulvių košės ir grįžti į savo palapinę. Dar po 10 min. pasigirsta Kęstučio kvietimas pakartoti, bet, kaip supratau, nei vienas kolega iš savo sausos palapinės neišlindo.
Susipakuojam savo šlapias palapines ir lydimi nesmarkaus lietaus, išeiname į žygį. Keliaujame slėniu, šalia upės. Vienu metu pasirodė, kad gali išlysti iš debesų saulė, nustojo lyti, kalnų viršūnės pasirodė, bet tai buvo tik gamtos apgaulė! Po kelių akimirkų ir vėl pradėjo lyti. Gerai, kad kolegos atsakingi už šios dienos valgymo procesą, buvo pasiruošę iš anksto ir pietūs buvo pateikti labai operatyviai. O vakarop ir lietutis baigėsi.
Šią dieną galima pavadinti šokinėjimo per upes ir upelius, n upių įveikimo. Vieną teko ir perbristi. Dar šiandien matėme daugybę šiaurės elnių, keista, kad jie nėra tokie baikštūs.
Vakaras baigėsi Gabrieliaus pasakojimu apie plausto gamybą ir kelionėmis juo Neries upe. Gera idėja. Einu miegoti prie Akos papėdės.
2021-08-17, Rasa:
Visą naktį kartas nuo karto pabusdavau ir paklausydavau, ar lietus barbena į palapinės stogą. Taip, vis dar barbena. Lynoja ir tada, kai pasigirsta Juliaus kvietimas „Karštas vanduo už 5 minučių“. Ką gi, reikia lįsti lauk, kava laukia. Pasirodo, ne taip jau ir baisiai šlapia lauke, danguje netgi mėlyni plyšeliai mėlynuoja. O netrukus lietus ir apskritai liovėsi, netgi nedrąsiai pradėjo žvilgčioti saulė. Kvapi kava, skanūs makaronai, daiktai į kuprinę, ir tolyn, į kelią. Gali būti, kad šiandien paskutinė mūsų Sareko kelio diena. Dar kirba idėja užkopti į Aką, bet pirmiau reikia sužinoti orų prognozes. Jei Aka bus debesyse, tai nėra prasmės kopti nuo 500 m virš jūros lygio į 2000 m. Na, o dabar Aka paslaptingai apsigobusi debesų skraiste, kartas nuo karto atidengia kokį savo šoną ir vėl paslepia. Ateiname į Akkastugane namelį. Deja, vietinių nusakytos oro prognozės atima viltį pasiekti Akos viršūnę: ateinančias tris dienas laukiamos stiprios liūtys. Galima lipti į Aką, bet vaizdų nebus, o pavojus lipti šlapiais akmenimis ženkliai padidėja. Nelieka nieko kito, kaip skubėti į keltą, keliantį į Ritsemą. Pasirodo, keltas išplaukia už 40 minučių, o iki prieplaukos dar 2 km. Spėsim? Vietiniai sako: „žmonės spėja“. Tai, vadinasi, ir mes spėsime.
Iš tolo matosi atplaukiantis laivas. Dar šiek tiek palaukiame, ir jau ant laivo denio. Laivo pavadinimas STORLULĖ. Pasirodo, jame yra ir baras, kur galima atsigerti kavos, kokakolos, užkrimsti skanėstų. Deja, valgančių ir geriančių nemačiau. Gal ir gerai, nes laivelį supo gana aktyvios Akos ežero bangos, o kelionė truko apie 35 minutes. Krante mūsų laukia mikrai su visomis juose paliktomis gėrybėmis. Belieka sudėlioti tolimesnį kelionės planą, nes dar turime porą laisvų dienų. Sukame link Laponia infocentro. Ten saulės atokaitoje papietaujame, o tada sugužame į vidų pasiklausinėti apie radialinio žygio galimybes. Galimybių gal ir yra, bet oro prognozės nepasikeitė: nuo Baltijos atslenka didžiulis ciklonas, kuris keletą dienų skalbs lietumis visas apylinkes. Nusprendžiame lėkti tolyn nuo liūčių. Bet pirmiausia reikia susirasti parduotuvę, nes visi pasiilgo savo skanėstų: kas traškučių, kas kefyro, kas ledų. Apsipirkus belieka susirasti nakvynės vietą. Iš Jalivarės patraukiame tolyn. Pasisekė surasti nuostabią nakvynės vietą: ežeras, pavėsinė, stalas su kėdėm, laužavietė, maudykla, net pirtelė, kurią reikia patiems pasikūrenti. Rimas puikiai iškūrena šį netikėtą stebuklą. Turime progą nusiprausti šiltu vandeniu. Tada vakarienė, klegesys aplink laužą. Rytoj laukia nauji nuotykiai, naujai brandinamas vado planas, nauji kelionės ir žygio kilometrai… Bet tai jau nauja istorija, kurią papasakos kažkas kitas. Ate !
2021-08-18, Gintarė:
Pabundu nuo lietaus šnarėjimo. Pagaliau prognozės pasitvirtino. Pirma mintis – gal ir gerai, kad nusprendėme nekopti į Aką…
Po pusryčių chaotiškai renkam daiktus ir judam link civilizacijos. Su viltim rasti saulę.
Švedijos – Suomijos pasienyje lietuje susitraukę pareigūnai akivaizdžiai nudžiunga, kad mes tik turistai – žvilgterėję į COVID pasus, palinki mums gero kelio. Suomija mus pasitinka tokiu pat pilku dangumi ir nesibaigiančiu lietum. Pirmas sustojimas – PRISMA. Jau galvojam apie namus ir ieškom lauktuvių. Perkam tekšių uogienę, suomišką sūrį. Ir dar daug pasiilgtų civilizacijos gėrybių, kurias suvartojame autobusiuke.
Stojam pietų ir turim saulę! Sunku patikėti, bet, atrodo, kad pabėgom nuo žadėto beviltiško lietaus. Judam Suomijos keliais ir ieškom vietos nakvynei. Po vakarykštės stovyklavietės su pirtele kartelė pakelta aukštai. Atrodo, kad pamažu iš žygeivių tampame stovyklautojais…
Po paieškų ir pasitarimų apsistojam Coca Cola (Kokkola) pajūryje. Nuostabi stovyklavietė ant jūros kranto su malkomis ir pavėsine, kurią jau buvo užėmęs keliaujantis švedas. Mūsų „čigonų taboras“ mikliai užėmė teritoriją. Švedas pasitaikė draugiškas ir šnekus. Pavaišinam jį vakarine bulvių koše ir pasiklausom apie pūdytos silkės ir ryklio valgymo ypatumus. Lietus mūsų taip ir neprivijo, tikimės saulės rytoj.
P.S. Dienoraštį rašau pirmą kartą gyvenime. Reiškia, dar ne senatvė, jei yra pirmų kartų. Ačiū už naują patirtį !
2021-08-19, Iveta:
Toliau bėgame nuo lietaus… beveik sėkmingai. Įsikūrėme Seitseminem National Park. „Labai puiku“, – sako Julius, ramiu balsu su šypsena veide.
Dienos vinis – BARAVYKAI !!! Visi „apakę“… Tiek daug, tokių gražių, didelių, mažų, storakočių – seniai nematėme. Garsiausiai džiaugiasi, tikriausiai, Gintarė ir Rimas, jie moka grybais džiaugtis. Visi kiti – fotografuoja. Tikriausiai, į Facebook keliaus. Grybai okupavo stalus, suolus, mintis, pokalbius… Rastidas sako, jau nebeapsimoka niekur eiti, visur grybai! Girdėjau, kad sviesto turime – tai laimė! Vakarienė bus išskirtinė. Skanaus!
Su meile, Iveta
2021-08-20, Arūnas:
Rytas, iš palapinių lindo apsimiegoję keliautojai, besidalindami nakties košmarų prisiminimais, kibiras grybų veltui nenuėjo. Viens paskutinių pasirodė vadas, baltu it sniegas veidu ir išsigandusiomis akimis apžvelgė keliautojus ir tarė:
-Aš šiandien niekur neisiu.
Apsisuko ir demonstruodamas apatinių madas patraukė atgal link palapinės.
Be aiškaus vadovavimo grupė pasidalino mažesnėmis dalimis ir patraukė kas sau. Prisijungiau prie grupės, ėjusios apžiūrėti bebrų daromos žalos parkui. Išsiaiškinom, kad bebras – gyvūnas ir tingus, ir pagiežingas. Plotai, turėję būti užpildyti dėl užtvankų buvo visai sausi, užtat žmogaus statyti tilteliai dažnai buvo sunaikinti užverstų medžių.
Ėjome toliau, miškas retėjo, ir žalia paklodė pradėjo dažytis spindinčiais raudonais taškeliais. Šį grožį užmatę uogienių bei kompotų ekspertai žvitriai puolė tą raudonį nuo žalumos atskyrinėti. Kelios minutės, ir nebeliko kur tuos turtus dėti, teko priimti neišvengiamą pralaimėjimą ir judėti toliau. Ėjome paežerėmis, miškais ir pelkėmis, kilome ir leidomės nuo kalvelių, kol galiausiai už vienos iš jų pamatėm ženklą I. Tai galėjo reikšti tik vieną, atėjo laikas gerti kavą, alų, valgyti pyragaičius ir planuoti atgalinį kelią.
Pasistiprinę nusprendėm skilti į dvi grupes: miškinius ir asfaltinius, sutarėm susitikti prie etnografinės sodybos ir kartu apžiūrėti vietinę sengirę. Suomijoj sengirė, tai vieta, kur auga daug mažiau grybų.
Vakarėjo, mes artėjome link stovyklos, buvo likę gal valanda kelio, bet staiga kelią pastojo grybų pulkas. Mes juos rinkom, filmavom, net futbolą su jais žaidėm, taip nejučia net kelią pametėm. Viso sutrepsėję 36 kilometrus, grįžom į stovyklą pas laukiančius draugus.
Santrauka tinginčiam skaityti: Nieko tokia diena buvo, ėjom į infocentrą kavos atsigert.
2021-08-21, Rimantas:
Rytas… 6 ryto, girdisi kažkur atidaromos palapinės užtrauktukas. Budėtojai tingiai keliasi kaisti grupei arbatos… Debesėlis nujausdamas, kad šitos turistų grupės šiemet daugiau nebepamatys – švelniai pakrapyjo lietumi, kaip kunigas bažnyčioje, palinkėdamas gero kelio. Po vakarykščių išgertuvių stovyklautojai vangiai kėlėsi išgirdę žodžius „karštas vanduo“! Tenka kartoti kelis kart, kol žodžiai prasimuš į pagiringas galvas. Rytas praeina be incidentų, visi draugiškai pageria kavos, arbatos, pakuoja savo „kvepiančius skudurus“ į kuprines. Paskutinį kartą pakeiksnoja rytinį kuskusą, prisiekdami daugiau to „šūdo“ nebevalgyti.
Prieš devynias susinešam visas šmutkes į mašinas ir pajudame kelto link. Kelte paskutinį kartą kartu papietaujame nuostabaus skonio lašinukais, kumpiu ir dešra, užkasdami duona, agurku, pomidoriukais, svogūnais ir česnaku. Po to visi pabyra kas kur… Vieni pasigrožėti jūra iš viršutinio denio, kiti pasiklausyti konco, dar kiti – pirkti alaus…
Vyrauja atostogų pabaigos nuotaika. Jūra ramiai banguoja, tartum viliodama mus dar sugrįžti. Ir mes tikrai sugrįšime, anksčiau ar vėliau, bet tikrai sugrįšime…
Dabar riedame dar vieno tikslo link: „super alko“. Norisi nusipirkti įvairaus skonio gėrimų, kad pavaišinti draugus, svečius kitų šalių alkoholiu, kurių mūsų šalyje nėra. Aišku, vežam ir sūrių, saldumynų, nesam visiški alkašai.
Vilkas planavo gražiai parašyti, bet, kaip žinote, gerais norais pragaras grįstas. Gal kitą kartą geriau gausis, nes dabar širdyje kažkoks liūdesys, atostogos į galą, į darbą jau greitai reiks…
