Vaidas Velutis
Romantiškasis pasivaikščiojimas su baidare –Jobanachiris VIII… Solo dvivietėje baidarėje. Dvivietė tam, kad įsivaizduojamas draugas, be kurio Jobanachirio neįveiksi, turėtų kur sėdėti. To ir buvo galima tikėtis iš beširdžių organizatorių, bet, kad pasivaikščiojimą ir plaukimą prieš srovę sudės į vieną puokštę, tai net didžiausiame košmare nesapnavau.
Šeštadienio rytas geležinkelio stoty Kaune, išankstiniai bučkiai tėvo dienos proga nuo Ugnės ir Rusnės bei truputis meilės nuo Indrės, ir aš jau traukiny lekiu kažkur į Sirvėtos regioninį parką keršyti Jobanachiriui už dvi nesėkmes iš eilės. Netikėtai sutikau Tomą, taigi, kelionė neprailgo besišnekučiuojant apie arbatą ir jaunas dienas. Iš Vilniaus iki tikslo nukakau su Liudu SwapManobilyje.
Startas tradicinis: išsirenki baidarę iš teikiamų vienodai raudonų ir vienodai daug patirties bei kovos randų turinčių baidarių. Susikrauni šmutkes, nepamiršti irklo. Medaliukas, foto ir gero vėjo… Tiesa, šį kartą dar ir žemėlapį davė, nes trasa buvo laikoma paslaptyje, o šis Jobanachiris buvo nuo punkto iki punkto vis su nauju žemėlapiu. Vien nuo žodžio – žemėlapis man pradeda suktis galva, tai ta proga pasiėmiau kompasą, kurio iki šiol dar nesu naudojęs. Esu tik rodęs vaikams, kaip gražiai jame šiaurė sukinėjasi.
Taigi, paleidžia mus 13:30 po visų nusišnekėjimų ir apsikabinimų. Startas mažam ežerėlyje. Aš irkluoju į kitą krantą, bandau priprasti prie baidarės valdymo… vis tik pirmą kartą vienas dvivietėje. Ir visai pamiršau, kad reik į žemėlapį žiūrėti, atsisuku atgal – matau jau visi lenda kažkur į meldus, o aš jau beveik vienas tam ežerėlyje – štai ir mano tikrasis startas.
Įlindus į meldus teko kaip mat išlipti iš baidarės ir valandėlę ją tempti per medžius, krūmus, kalnus ir pelkes. Viena kartą 10 metrų paplaukti per kažkokią juodą kavą, o paskui dar patempti. Pirmas punktas – aš baisus ir purvinas kai velnias ir jau pradedu galvoti „kam man to reikia…“. Punkte davė nuostabaus skonio šaltibarščių – tai nuotaika truputį pagerėjo. Pirmą punktą palikau pirmasis, naujame žemėlapyje matau – bus pelkė, bet aš juk SwampMan – tai turėčiau jaustis, kaip namie… deja, besibraunant per pelkę kartu su varlėmis keliauninkėmis laisvojoje baidarės vietoje, vėliau jau ir abiejose laisvose vietose, nes aš visą laiką pakinkytas tįsiu baidarę, kaip arklio pusbrolis…. Pelkė išdžiūvo, liko tik miškas, garsai už nugaros pritilo, keiksmai nuščiuvo, likau tik aš ir baidarė. Truputis panikos, palikau trumpam savo naująją draugę, pasivaikščiojau pirmyn atgal – visur tik miškas jokio vandens jokių likimo brolių… Išsitraukiau kompasą, kryptis lyg ir ta, telefonas išvis nieko neparodė – offline. Na, matomai, pasiklydau, bet gi ne pirmas kartas, grįžti atgal nesinori, nes vis tiek neįsivaizduoju, kur ne ten pasukau, taigi tesiu kelionę per mišką. Pakeliui į niekur kažkoks paukščiukas dar į baidarę įskrido, tikiuosi nesužalojau jo, kol iškrapščiau . Ir pagaliau, užsikabarojus į kažkokį šlaitą, pamačiau Pelkę!!! Nesvarbu kokią, bet labai panaši į žemėlapyje pavaizduotą . Keturioms perrėpliojus tą pelkę prasidėjo naujo upeliuko pradžia, na tai dar valandėlę pasivaikščiojom ir upeliukas tapo panašus į praplaukiamą. Žinoma, išlipti iš baidarės tekdavo kas kelias minutes, bet džiugino tai, jog po 4.5 valandų nuo starto irklas jau buvo naudojamas dažniau nei virvė baidarei tempti. Taip paplaukiant/patempiant ir nematant kitų tempimo žymių pradėjau galvoti, kad pasiklydo kiti, o ne aš. Tačiau žymės atsirado, o netrukus prisivijau ir kolegų baidarę, taip kartu pasiekėme antrąjį punktą – kur davė šampano. Taip pat sužinau, kad išplaukęs pirmasis atplaukiau paskutinis, nors nemačiau, kad mane kas nors aplenktų. Ta proga, nedvejodamas vienu gurkšniu išmaukiau šampaną ir pro kažkokią skylę sienoje pajudėjau toliau…
Pairkluoti, išlipti, pakelti, patįsti, pastumti, palinguoti, pastenėti, pabezdėti, padaužyti, paverkti, parėkti, pairkluoti, kam man to.. vėl išlipti, įlipti, išlipti, įlipti, išsipilti vandenį, išlipti, įlipti…. atsibodo laipioti pradėjau tik eiti į laivo priekį, ten palinguoti, tada eiti į galą, vėl palinguoti, beveik suveikdavo… bet dažniausiai vis tiek tekdavo išlipti…
Vidurnaktis, maitinimo punktas – pupų troškinys, nauji sausi rūbai. Gera prie laužo sušilti. Trys ekipažai nusiėmė. Aš šį kartą niekur nenusiimsiu, tik ne šį kartą. Plaukiam toliau, galima sakyti plaukiam, virvė beveik nebenaudojama. Naktis, romantika, skaičiuoju valandas, kad nepamiršti pavalgyti, o šiaip viskas tvarkoje. Ryte prasidėjo rankų skausmas, greitai atėjo ir stipriai smogė. Greitis krito, baidarė, kurią mačiau priekyje pradėjo tolti, ekipažas, kurį buvau prieš gerą valandą aplenkęs, pasivijo, aplenkė ir nutolo. Vaistai nuo skausmo nelabai padėjo, tik migdė. Kažkur tarp 6 ir 7 ryto glosčiau vandenį miegodamas. Irklo įmerkimas skambėjo, kaip mamos lopšinė…
Naujas punktas, naujas žemėlapis, kažkoks kitoks. Trasa nubraukta, nupiešta nauja. Sako palengvinimas. Netikiu… Rankas pjauna, galiu tik vairuoti. Žinau, kad duotos 24 valandos viskam, tai liko teoriškai nedaug. O jei trasą palengvino, tai gal net mažiau arba daugiau, velnias žino čia su jais…. pasirodo, kad mano naivumui ribų nėra – trasą palengvino padarydami finišą 11 km prieš srovę. Srovė ne pati stipriausia, bet jei neirkluosi – plauksi atgal… tyliai inkščiu, kairę ranką skauda mažiau, bandau tik su ja irtis į priekį. Ir PYST – nulūžo sėdynės atlošas. Taigi man nepasigirdo naktį, kai pamaniau, kad mano baidarė verkia… Bandžiau įsitaisyti į priekį, bet kažkaip visai nesivairavo. Grįžau į sulūžusią kėdę… fantastika: be to, kad skauda rankas, tuoj atjungs ir nugarą… Kapanojuosi, nežinau nei kiek liko, nei kiek dar liks, jei kitas punktas nebus paskutinis. Iš duoto žemėlapio ribų jau senai išplaukiau.
Pasivijo Arnoldo ir Astos ekipažas, keista, jie turėtų būti valanda ar daugiau prieky manęs. Pasirodo, praplaukė posūkį, tai prieš srovę teko pakapoti dar daugiau. Ech… nu bet man irgi nelengva . Greit vėl likau vienas, bet panašu, kad laukia tik finišas. Daugiau nieko. Dar pakentėt ir finišas. Nežiūrėjau, nei į laikrodį, nei į telefoną, tiesiog stūmiausi pirmyn. Kažkada gi vis tiek viskas baigsis. Bet po to norėčiau, kad vietoj rankų man įtaisytų kojas – su jomis mažiau problemų.
Finišas, šypsenos, cepelinai, kugelis ir kubilas. Tai buvo trumpiausias Jobanachiris, kuriame plaukti reikėjo mažiausiai… gal dėl to, kad jis trumpiausias. Praėjus parai, klausimas “kam man to reik” galvoje išblėso, ir vėl po truputį tampa troškimu patirti kažką tokio, ko nei pats iki galo nesupranti, nei procese, nei po to…
Viso 65 km ir 24 valandos (be)prasmybes.
Rezultatas 2:2 ir kol kas mane tai tenkina.
Ačiū KK Psichams, Liudui ir, žinoma, šeimai, kad išleidžia ne tik išvaryti į tokias bl***vas, bet ir iš jų sugrįžti.
