Irmantas Mačiulis
Kol dar tarp sienų ir namų, nepasiklydo mano balsas….
Skeletą valtyje su gitara ir tekstą apie įvyksiantį #KertamKampą „Jobanachirį“ išvydau…. šį ketvirtadienį. Pirma mintis – vėl pramiegojau kaip ir pernai. Na ne, šįkart labiau pakovosiu dėl vietos po saule. Daug negalvodamas sukūriau pasiteisinimo tekstuką vadui ir užtarimo laiškelį Arnoldui kaip, mano manymu, privilegijuotam turistui. Ir ką Jūs manote – šįkart pavyko, esu laukiamas!! Greičiausiai Dalius pagalvojo- Irmukai, jamam tave! Dar permintijau kaip pavadinti laivą : „Kirvis“, „Titanikas“ , „Luiziana“. Banaloka. Tebūnie laivas išdidžiai ir energingai sklaidysiantis( džiaugsmo bangai beskalaujant protą buvau trumpai atitolęs nuo realybės) upių vandenis, pavadintas Vasilje Micic, naudingiausio šių metų Euroleague krepšininko vardu. O koks entuziazmas prasimušė – net 11 prisitraukimų išstenėjau. Vakare pasireiškė emocinis šaltos picos ėdimas ir iš to sekusios pasekmės. Penktadienį gavau pranešimą, kad važiuojam šiandien. O ir taip skrandžio, kasos ar kažkokie kiti virškinimo reikalai ne aukštumoje. Kažkoks prieš startinis drugys su periodiniais WC lankymais. Penktadienį buvo gražus pasisėdėjimas prie ugnelės. „Dar negaliu patikėti, kad Tu dalyvauji“ – tokie tai įsimintiniausi žodžiai šeštadienio ryte išgirsti iš seno gero pažįstamo. Užtektinai prisiceremonijęs įsirioglinau į 10 -tu numeriu pasižymėtą plaukimo priemonę ir planavau pasiplaukiojimą su kliūtimis. Jau gal 15 min. nuo starto prasidėjo.. tįsimas į pačią stačiausią mano išvargto maršruto įkalnę. Apšilimu to nepavadinčiau. Greičiau perkaitimu ir dairymųsi, kas galėtų pagelbėti, pradėjau dialogą su nugaros raumenukais ir prieš tris metus traumuotu keliu:
– Nejaugi, jūs pavesite mane pačioje taip ilgai laukto reikalo pradžioje? Ir ką gi – susišnekėjome! Be to vis tiek besidarbuojant irklais pailsinsiu jus. Nevisai taip. Kitaip rašant – visai ne taip. Prieš prasidedant visam tam dar aplankė pozityvo ir pasitenkinimo lydima mintis ir nušvitimas – o, visgi aš jau dalyvauju tame garsiajame „Jobanachiriuje“ .
Skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas! Ne be reikalo seni kiškiai gąsdino! „Įmesim į vidurį prūdo ir išmoks plaukti!“. Na ir kaipgi be „velnias mane nešė į šitą galerą“. Smagu buvo tik išgirsti irklų dunksėjimą už nugaros, eilinį kartą ant bebrų užtvankos vartant baidarę, su tikslu ar sąlyga, kad vandens joje būtų mažiau ir koks erzinantis nusivylimas: po kažkelinto vandens tako posūkio nebeišvysti bendražygio laivagalio. Į tą neperšlampamą maišą buvau įsimetęs maistelio, atsarginius kontaktinius lęšius, pasipurškimo nuo uodų ir erkių, žibintuvėlį, izoliacinę juostą, kepurę. Jau po eilinio jėgų netekimo išsikrapščiau tik kokią tai kūdikių piurelę ir saujelę riešutų. Siurbčiojau ir burnoje laikiau mineralinį vandenį. Gal ir todėl aplinka neperdaugiausiai aidėjo nuo keiksmažodžių?! Dar gerai, kad dašuto minimaliai pastudijuoti žemėlapiuką. Rytai, Vakarai, Pietūs. Žemėlapiuko viršuje turėtų būti Šiaurė, jeigu organizatoriai gerai atšvietė. Irklą itin dažnai teko naudoti matuojant dumblinų drumzlių gylį ir atsistūminėjant nuo rąstų, verksmingai kartojant ir maldaujant „nu pajudėk gi tu kažkaip!“ Iš „senių“ išmokau trankant subinę į jau nesvarbu kietą ar paminkštintą baidarės sėdynę prajudėti iš sąstingio. Nendrių džiunglynuose pastebėjau atradęs kažkokį gebėjimą perimti irklą prieš tai jį apsukant 180 laipsnių. Greitai priiminėti sprendimus ar šokti į dumblyną, ar esant gyliui arti kaklo, pasitelkus ekvilibristinius gebėjimus balansuojant ant stuobrio grumtis su dviviete „Vista“. Apmaudžiausia, kad vis tiek tuos ypatingus gebėjimus lydėdavo jausmas, kad pyyyp ir vėl bl.. galva vandeny . „Bul bul bul“ – viena koja iki juosmens smenga į nežinią, energingiau „pasiplėšau“ ir kita su tuo pačiu melodingumu neria į gelmę. Bėgimo bateliai ir taip pripildyti visokio brudo. Tik nedaryti staigių judesių! Juk būna ir įtraukia žmones visokie ten akivarai! Šiaip ne taip išlupu kojas virš skystos masės. Čia viena iš minčių : šitai nesibaigs ir vienas iš dalyvių štai šitoje vietoje ir nusibaigs. Beje, neprireikė ir plaukimo akinukų. Užteko nuo akių vokų nubraukti dumblus ir pajudinti akis atstatant lęšį į vietą. Ropojant upelio dugnu ir betempiant (o kaip kitaip, jeigu per viršų jau ganėtinai prisitampyta), prisiminiau apie kažkokius ten matytus lakstymus ir šliaužimus per purvus. Kažko tai nemačiau, kad tie survival extremalai. paskui save po tuos purvynus dar ir baidarę tampytų. Pagūglinau – 41 kg. (ilgis – 485 cm , plotis – 82 cm).Tai čia tuščia, be vandens ir visokių į mėšlą panašėjančių daiktų. Dar keletas minčių: man tai va taip gėda, silpna, o kaip žmonės, kurie tai patiria ir nežino, kada tai baigsis. Jeigu atvirai, aš irgi nežinojau, kada man tai baigsis. „Dieve arčiau Tavęs“ ir „abide with me“. Ežero kaip nėr, taip nėr. Saulė žemėja itin greitai. Trumpai suskamba telefonas. Jau manęs ieško. Kaip reikės pasakyti, kur esu? Lįsti į maišą ir atsiliepti nespėjau. Daugiau nebeskamba. Tikriausiai dar neieško. Juk iš įvairiausių vietų negrįžtama. Kam žiūrėti kažkokius gamtinius išlikimo realybės show, jeigu užtenka nevilties kažkokiame Lietuvos upeliūkštyje? Pro šalį skrieja baidarė su jau kovinę aprangą pakeitusiu dalyviu. Sakau, kad miegosiu čia. Jokio gailesčio ir nuostabos. Pasakiau tai pasakiau, o miegoti tai šalta ir šlapia. Sausų drabužių – nulis. Taigi, o, bet, tačiau turėjau gi persirengti palaikymo punkte. Pripratino gi tie palaikytojai prie atitinkamo dažnio. Kaip vėliau paaiškino tas paskutinis sutiktasis baidarės tramdytojas, kad suprato, jog miegosiu palaikymo komandos taške ar kažkaip panašiai. Nejaugi toje prašviesėjusioje laukymėje ežeras? Bum! – smūgis į skruostą! Nieko neieškosiu ir nesijudinsiu vidury ežero, nes jeigu apsiversiu negarantuoju, kad įsiropšiu atgal. Miegosiu nendrėse šalia kranto. Staiga šviesa tunelio gale arba priešingame nei mano numatytame krante. Kas bebūtų, kryptis į ten! Lėktuvo dūmų, nusileidusios saulės ir vienišos gulbės kaip iš Kamilio Sen Sanso kūrinio apipavidalinime iriuosi link spingsulės. Atrodo, mūsiškiai. Nea. Čia žvejas laužą kūrena. Kelias. Mūsiškiai!! Žodžiai:
„Tikrai plaukia“. „Atsiliepkite“. „Nekalba“. Kitatautis, gal baltarusas“ ir pan. Jauniausia palaikymo komandos narė, dorai atliekanti savo pareigas, įteikia žemėlapiuką su bananu. Nedrąsus mano klausimas : gal tolesnė trasos dalis lengvesnė? Nea. Tokia pat. Va čia po tiltu gali plaukti toliau! Masažiukas, batonėliai. Nepavyko įsileisti kažkokių motyvuojančių minčių bei perkalbėti savo kūnelio. Ir dar vienas „Ne“. Jausmas?! Ogi kaip Brazilija – Vokietija 2014! (pasaulio futbolo čempionatas). Sudaužymas po pirmo kėlinio. (Tiesa, brazilus vokiečiai „sušaudė“ pusfinalyje) Tiek nukeliavę brazilai ir taip ir liko be medalių. Vok. Shießen irgi reiškia ir šaudyti, ir įvartį įmušti. Kito tokio jau nebus, o ir panašaus kažin? Žodžiu, pralaimėjimo kartėlis vis dar drumsčia akis.
Palaikytojų automobilyje pereinama fazė tarp būdravimo ir miego: skęstanti apie savo ašį besisukanti baidarė ir krūptelėjimas. Rytinis brėkšmas.
P.S. Žmonos pasisakymas komentaruose: Irmantas iškalbingai pasakojo. Aš uždaviau tik du klausimus:
„Juk pats norėjai?“, atsakymas- „Taip“ ir „Ar nesigaili?“, atsakymas buvo „Ne“.
I’m gone fishing
Sounds crazy I know
I know nothing about fishing
But just watch me go
Chris Rea „Gone Fishing“
