Asta Simonaitienė
Jobanachiris. Aštuntasis. Man, deja, tik pirmasis, toks „žalios“ naujokės. Nors „upių“ labirintuose sutikta tiek flora, tiek fauna buvo ypatinga, bet gamtos aprašymais čia nesidalinsiu, ne jie čia buvo pirmam plane. Nebus ir eilėraščių, nes šita patirtis nesurimuojama.
Pasidalinsiu tik pirmine nuomone po antros nemiegotos nakties (visą naktį neradau kur padėti padvigubėjusią dešinę ranką, tai dar gerai, kad nuojauta prieš žygį pakuždėjo nusiimti visus žiedus, nors kai kurie nenuimami su manimi gyveno ne vienerius metus). Prisipažinsiu, kad esu perskaičiuosi visus ankstesnius į KK puslapį įkeltus Jobanachirių aprašymus ir beveik visus komentarus, tai tie žygiai man visad atrodė tokie mistiniai ir legendomis apipinti, tačiau iki šiol visada labai tvirtai žinojau, kad jie tikrai ne man, nors įtariu, kad pasąmonėj gal kažkas kirbėjo, juk prieš tris savaites dar viešai pasidalinau savo džiaugsmu, kad nenoriu dalyvaut . Bet, kaip žinia, likimas kartais būna pokštininkas ir pateikia siurprizų, tad paskutinę akimirką sulaukusi netikėto pasiūlymo, ilgai nedvejojau, turbūt smalsumas nugalėjo, kol protas snaudė. Fizine prasme man žygis tikrai nebuvo lengvas, net sunkiai supratau, ar jis tikrai vandens, ar visgi pėsčiųjų. Net sporto šakos čia nepavyktų įvardinti, kažkokia naujoviška kertamkampietiška jobanachirinė olimpiados verta rungtis, kur nelenktyniaujama, bet nugali išgyvenę . Visi kojų iki kraujo nubraižymai ir dilgėlių pabučiavimai atrodė lyg masažai. Tačiau, juoda spalva gi ne spalva be baltos. Tai tie baltieji bent jau man buvo ta nerealioji organizatorių ir palaikymo komanda, kuri teikė tą emocinį foną, kuris net sunkumuose kėlė džiaugsmą ir palaimą. Kiekviena detalė buvo apgalvota. Kai paryčiais pašalęs, šlapias ir visas dumblais aplipęs kūnelis nerimastingai lyg stebuklo laukia kylančios saulutės spindulėlio, o protas rytinę kavą jau pilnai išbraukęs iš ryto raciono, pamačius po tiltu kabančius du termosiukus, akimirkai tikrai pagalvoji, kad čia jau tos keliautojų minimos haliucinacijos. Nebepasakosiu jau tų visų lepinimo stebuklų ir siurprizų, nes pavargsit skaityti, bet, be abejo, kai kurie jų buvo avansu , kad po to dar užtektų jėgų atlaikyti prieky laukiančius upeliukų ir pelkių siurprizus . Ne veltui žvėreliai naktį įjungtais savo akyčių prožektoriukais smalsiai apžiūrinėjo gal pirmąkart tose apylinkėse sutiktus plaukiančius keistuolius. Žygio metu nejautėm meilės tik bebrams (beje, mačiau vieną gyvą, o kitą jau nebe). Nors jie ir tikri darboholikai, bet jų darbas mums kėlė ne susižavėjimą, bet naują galvos ir raumenų skausmą.
Toks matas kaip kilometrai, o juo labiau kilometrai per valandą čia neegzistavo. Turbūt įdomesnė statistika būtų buvusi suskaičiuoti, kiek kartų teko įlipti į baidarę ir iš jos išlipti. Ar koks santykis tarp baidarės tempimo ir plaukimo atstumo. Nepraplaukiamų medžių užvartų ir kliūčių buvo tokia gausa ir įvairovė, kad plaukimas be kliūčių nors dešimt minučių jau atrodė kaip visiškas nesusipratimas ar pinklės. Tiesa, šitoj vietoj turėčiau stabtelt ir gausybę liaupsių dar pasakyti savo bendrabaidarininkui, bet kadangi jau ir taip išsiplėčiau, tai pasakysiu trumpai- tai tiesiog žmogus monstras, kuris ne tik baidarę tįsė vienas, bet jei tik matydavo, kad pro kokį medžių išvartų plyšelį pavyks sėkmingai pakelti ir prakišti baidarę, tai ir su visa manimi, greitai išmokusia į ją akimirksniu pilnai susipakuoti, prakišdavo. Supratau, kad net vardą rinkdami tėvai jam turbūt užprogramavo galias bei ištvermę. Ačiū tau, Arnoldai, kad pakvietei, pasitikėjai, išmokei ir įkvėpei bei nebijojai rizikuot.
Visų savo įspūdžių jau ir nebeišvardinsiu, nes tai neįmanoma, tai pabaigai tradicinė, bet pati nuoširdžiausia padėka tiems žygio baltiesiems (nepaisant vienkartinių patyčių ir bauginimo) organizatoriams bei palaikymo komandai ir, be abejo, visiems dalyviams, nes tai buvo lyg viena jungtis, lyg vienas mechanizmas, kur kiekvienas sraigtelis vienodai naudingas, vertingas ir reikalingas. Dabar jau tvirtai žinau, kad medų tikrai reikia ne per stiklainį laižyti, nes tikrąjį skonį pajusi, tik pabandęs.
Beje, pirmąkart neturiu nuotraukų net pailiustravimui, nes tiesiog nebuvo joms laiko. Šįkart rimtai.
Nuotraukos: Arnoldo ir Daliaus.
