2021.06.5-6. – Jobanachiris VIII Arnoldo akimis

Arnoldas Latvėnas

„Užkalta šypsenom, apkamšyta žodžiu… „ dainavo Andrius Zaliesa. Ir tie žodžiai, tas jausmas nepaleido visą savaitgalį. Vyko jau VIII-asis #KertamKampa Jobanachiris. Ketvirtasis man. Ko ten vėl? Pasimėgauti seniai matytų draugų šypsenomis, gera nuotaika, pasivaikščioti gamtoje, kažkiek pasiplaukioti baidare, pabraidyti upeliais, pritrėkšti 196-ą uodą, prisivalgyti šaltibarščių ir Juzytės cepelinų, pasimėgauti žiūrint kaip kiti dirba (tie vargšai palaikyme ). Bet laukė ir vienas iššūkis. Parodyti vienam žmogui (kuris bijojo, bet ryžosi pirmą kartą su manim sėsti į baidarę, niekada nebandęs Jobanachirio), kad jis gali. Jobanachirį suprasti ir pajausti gali tik pabandęs, o ne skaitant kitų baisybių gausius ar juokingus aprašymus. Suprasti galima tik šimtas pirmą kartą išlipant persitempti, perlipti, pralysti, prakišti, pragrūsti, apsinešti medžių užgriuvas, nusistumti nuo akmens, pabraidžius iki juosmens dumble, pajutus dilgėlių masažą, krapštant iš plaukų ir ausų šakas, samanas, spyglius, maitinant uodus, uostant gamtos kvapus, kenčiant nustipusio bebro dvoką, krapštant iš paakių sudžiūvusį smėlį, nusibraukiant nuo veido vorus, kenčiant skausmus. Bet po to jau niekada nebebūsi toks, koks buvai. Asta, nesitikėjau, kad taip puikiai laikysiesi. Gali didžiuoti savimi ir kitiems tai pasakyti. Neišgirdau nė vieno „pavargau“, „nebegaliu“, „kokio velnio“… O reikalingiausiu momentu, ramybės pilną „teks grįžti“. Kas baisiausia – net negirdėjau keikiantis. Apie save pasakoti nenoriu.

Jis baigėsi vakar. Daug bendrabepročių dalyvių jau ir parašyti apie jį spėjo.

Aš gyvenu gerai, ir man beveik niekas neskauda. Beveik, nes jei būtų galima, lėktuve šį tekstą rašyčiau atsistojęs. Ne visos kūno dalys toleruoja sėdėjimą.

Vadas davė laiko paspėlioti, bet kai penktadienį sulaukėme ilgai žadėto laiško „atvykti į Bėlaičio ežero poilsiavietę“ (beje, laiškas, turėjęs pasiekti dalyvius 10.00 val. vėlavo visą amžinybę – 4 sekundes), klausimo koks bus maršrutas – neliko. Buvo akivaizdu, kad tai bus pernelyg trumpo kilometražo reikalas Lietuvos Sibire. O to būti negali. Logiškai, kilo dar vienas klausimas – ką ten rasim. O radom!!! Pasirodo, kilometrų tebuvo 65. Mūsų ekipažui 5 daugiau . Bet jie čia neturi jokios reikšmės ir informatyvumo.

Nekantriausieji į paskirtą vietą atvykom penktadienio vakarą. Laužas, Rastido dešrelės, juokas, nesėkmingas bandymas statyti palapinę be kuoliukų (pamiršau). Svajojome, kaip būtų pravertusi palaikymo komanda – galėjo juk palapinę už kampų palaikyti per naktį.

Šeštadienio priešpietis. Saugumietė (už saugumą ir dalyvių kūnų utilizavimą atsakinga) Dovilė liepia pasirašyti pasižadėjimus negrįžti. Vadas liepia ekipažams stotis prie foto sienelės. Fotografuoja, kad po to galėtų kūnus lengviau atpažinti.

Startas 13.30. Bėlaičio ir Bėlio ežerai. Toliau – bevardis upelis iki Sėtikio ežero. Nuplauktas gal koks kilometras, o jau lipam iš baidarių, tūsinam, traukiam, stumiam, brendam… Galiausiai keli ekipažai sukame tolyn nuo upės, susirandame keliuką ir taip tempdami laivus sutaupom daug laiko. Tiek daug, kad palaikymo komandą užtinkame dar nespėjusią pasiruošti. Aišku, didelis siurprizas buvo palaikymo punktas šalia Lino verdenės šaltinio, su fantastiškais šaltibarščiais „nuplaukus“ vos daugiau nei 2 km. Kažkas čia rezgama. Taip negali būti. Neatsargus irklo grybšnis, krantą pasiekiame pirmi ir … gauname sunkius lyderio karolius.

Iš Sėtikio neriam į Žeimenėlę. Romantiškas upės pavadinimas, iš pradžių net gi gražu bristi. Tik jei dabar kas galvojate ten plaukti – nuoširdžiai: šūdas ne upė . Dar buvo Bevardis (labai išradingas pavadinimas) ir Adamavo ežeriukai. Dar ties kažkokiu vamzdiecu netikėtai vėl pamatome mus sveikinančią palaikymo komandą. Žvanga taurės, liejasi šampanas (kaip vėliau paaiškėjo – paddielka, o susivartojo kaip MOËT & CHANDON). Manau, kad ir tai buvo bandymas palaužti psichiškai . Bet tikroji tokio palaikytojų lipšnumo ir nenuoširdžių šypsenų priežastis greitai paaiškės. Jos vardas – Sirvėta. Kas ir kam tokio baisaus turėjo nutikti, kad šio upeliūkščio vardu pavadintų visą regioninį parką. Už ką šis vaizdingas parkas nusipelnė tokio pavadinimo? Čia praleisim daug valandų. Labai daug. Eilinė užvarta. Keiksmažodžiai. Ir čia Saulius nuramina: „ – Nepamiršk, kad už tai tu dar ir susimokėjai „ .

Pagaliau, išplaukus į Kančiogino ežerą, pasigirsta drono zvimbesys. Tadas filmuoja. Pamojuoti? Norisi parodyti kitą gestą. Tikiuosi bus filmas. Netikėkite tuo, kas ten bus rodoma . Palaikymo punktas. Dainora klausia „ar teko išlipti“. Norisi ir juoktis, ir verkti.

Toliau – Kančiogina. Upelis su labai optimistiniu pavadinimu. Buvo ir ten visko, bet kiek mažiau, nei prieš tai. Sutemo. Kadangi plaukėme pirmi – iš tamsos nuolat žybčiojo smalsių žvėrių akys. Nei laiko, nei kilometrų neskaičiavau. Netikėtai, po kokios pusantros valandos kelio – vėl palaikymo punktas. Sudalyvaujame intelekto, gracijos ir žavesio konkurse „Jobit 2021“. Su intelektu viskas OK, o štai fizinė rungtis – pataikyti siūlą į adatą – rezultatas žemas, bet netoli vidurkio. Šilta košė, laužas, kilimėlis, adijaliukas. Miegas neima, bet turim palaukti lėčiau plaukiančiųjų. Kažkada gauname leidimą judėti toliau. Kuo toliau, tuo mažiau Kančioginoje užvartų. Švinta. Ima laužti miegas. Bet jau išmokau su juo susitvarkyti. Poilsiui nestojame. Įplaukiame į Erzvėto ežerą ir čia, prie Erzvėtos / Birvėtos ištakų vėl punktas, šilta arbata, ir priverstinis poilsis.

Gauname paskutinio, patrumpinto etapo žemėlapius. Laukia jau žinoma atkarpa – plaukiama Erzvėtos / Birvėtos upe (tik keletas rimtų užvartų) ir 11 km taip pat žinoma Svylos upe prieš srovę iki Guntauninkų. Greitai nutinka taip, kad plaukiame pirmi. O ko belaukti? Greičiau finišas, greičiau kubilas, miegas. Ir viskas būtų buvę gerai, jei ne viena smulkmena. Tiesiog nepastebiu Svylos žiočių, nepastebiu posūkio. Tik paplaukus dar 2,5 km žemyn suprantu, kad mes gerokai praplaukėm. Nesakysiu kokia buvo savijauta. Bet ačiū Asta – Ramybės Pilnoji. Ji racionaliai paaiškina, kad esame susimokėję už laiką iki 13.00 ir galim plaukioti kur tik norim . Sugražinta pusiausvyra ir kasamės tuos pačius 2,5 km prieš srovę. Atrodo, iš paskutiniųjų, nebegalvojant, kad dar laukia Svyla. Pasitreniruojame antrą kartą įveikti tas pačias užvartas tik jau ne pasroviui . Svyloje dar buvo reikalų. Sugebame dar kartą pasiklysti „ryžių laukuose“ – nendrynai, kur kažkokiu būdu reikia rasti kelią. Randame. Pasivejame Vaidą. Dar kelios užvartos ir atrodo, kad nebėra jėgų. Baidarė nebeklauso. Ir čia sulaukiame pagalbos. Vaido klausimas „Kas jums nutiko? Čia ne jūs, gal jumis ateiviai pagrobė?“ tampa priežastimi susiimti ir vėl šiūpeliuojam.

Toks štai kitoks Jobanachiris pasitaikė nei ankstesni. Vadas sakė, kad nepribaigė mūsų pernai ir užpernai fiziškai, tai šiemet bandys psichiškai. Daliau, man rodos prašovei, nes psichiškai nebėra ką užmušinėti. Tiksliau – ten viduje jau nėra ką užmušinėti. Daugeliui jau imunitetas susiformavo. Ir dėl to tik dar labiau neramu, kas laukia kitąmet. Remigijus gavo rimtą konkurentą renkant trasas 50+50 renginiams. Bet, tikiuosi, kad nesikartosite, o ilgainiui tokių „skylių“ neliks ir ateis eilė „normalioms“ upėms.

Dėkoju Daliui Pranculiui, Sabinai Pranculienei, Rasai Vasiliauskienei ir kitiems organizatoriams.

Visai palaikymo komandai. Dėl baimės ką nors pamiršti, nedėkosiu asmeniškai. Dėkoju už simbolines dovanas – ėjimo lazdas, būtų prireikę. Pagarba naujokams už drąsą bandyti. Buvo malonu vėl sutikti su Irmantu.

Laukiu kitų metų.

Komandos pavadinimas
Laukimas
Ekipažo narys stengiasi suprasti kur papuolė
Pirma foto trasoje
Džiugus apdovanojimas – lyderio karoliai
Prie Lino Verdenės
Šampano?
Žaluma tunelio gale
Naktipiečių košė
O kur toliau… Svylos „ryžių“ laukai