Programa:
23 d. – Joninių vakaras;
24 d. – plaukimas Dysna;
25 d. – žygis Tverečius – Guntauninkai;
26 d. – plaukimas Kančiogina ir Birvėta;
27 d. – žygis Guntauninkai – Adutiškis.
Dainora Kryklaitė
Bzzzz..auč..bzzz..oi, bliamba.. BZZZZZ..nu tu, rupūže, taip skaudžiai..pliaukšt. O, užmušiau. Bzzzz..aua..ne-be-ga-liu..iš kur jų tieeeek?! Gal tau paskolint skarelę? O taip, ačiū!
Kas galėjo pamanyt, kad paprasta skarelė tiek daug gali – apsaugot pečius, rankas, nugarą, sprandą ir kitas iškankinto kūnelio vietas nuo uodų, zvimbalų, sparvų, musių ir kitų gyvių, kurių vardų net nežinau, bet iš zvimbimo pažinčiau?
Čia ir buvo ta 2021-ųjų Joninių vinis – pamaitinti Guntauninkų zvimbalus savo krauju.
Kvietimas pasibūti ir apsikabinti šįkart pasirodė atvira forma. Taigi, pradžia, kaip visad, tapo Joninių laužas su šokiais, pasišnekučiavimais ir armonikos akordais. Joninių nakties vinis – vainikėlių pynimas ir jų leidimas į Svylos upės tėkmę. Na, bandymai vyko iš noro visgi ištekėt, bet vainikėliai, kažkodėl, vis neklausė ir grįždavo atgal: jei ne Remigijaus pagalba, būtumėm, turbūt, taip jais ir neatsikratę.. Ačiū jam, Didingajam Vainikėlių Užkalbėtojui, už suteiktą viltį ištekėt. Kada nors.
Po kubilo burbuliavimo, pašnekesių ir diskusijų prie laužo, pamažu visi sugulėm tai trumpiausiai metų nakčiai: miego buvo – kam kokios 4, o kam – vos tik 1val. iki kol sutrimitavo vado balsas keltis ir ruoštis kelionei ir plaukimui Dysna. Smagiai pasimankštinę su šokių vadove ir eksperte Rasa, išdundėjom į starto vietą. Šįkart mano baidariokui pasisekė – turėjau irklą ir šiupeliavau nuoširdžiai kartu- labai tikiuosi, jis tai įvertino..
Praktiškai išgelbėjau mus nuo ant kulnų lipančios audros. Jos (audros) sulaukėm jau po stogu: su vėju, kruša ir liūtimi. Ir vėl čia mane gelbėjo skarelė – ačiū Rasai už šį mažą daiktą, kuris suteikė tiek šilumos pliaupiant lietui.
Sulaukę visų drebančių, permirkusių ekipažų, pajudėjom link krautuvės (Didžiasalyje!). Linksmai besipurtydami automobiliuose staiga turėjom sustot: kelią pastojo nuvirtęs didžiulis gluosnis. Vargšas Baltarusijos vairuotojas vaikščiojo ir dairėsi aplink medį, laukdamas pagalbos. Ir mes jau čia! Puolėm visi kas rankom, kas pjūklu, kas kirviu kapot, draskyt, plėšyt, tampyt tą vargšą medį į visas puses. Sutvarkėm per kokias 9min., kai atvykę gaisrininkai tik rankelėm plojo, kad tiek nedaug darbo liko.
Apsiprekinę Didžiasalio krautuvėj vykom toliau. Stooooop! Dar vienas dėmesio vertas objektas: sudegęs mikriukas. Kaip gi nenusifotkinsi jame? Jo virtimas degėsiais nelinksmas, bet tą istoriją sužinojom tik grįžę..
Ekskursija po Guntauninkus, vakarojimas su visais uodų šėrimais ir poilsis po karštos, nors ir lietingos dienos.
Antrąją Joninių dieną laukė žygelis keltąsa Tverečius-Guntauninkai. Žymėjimas žviežut žviežutėlis, su pliusais ir minusais, su bridimais per pievas, ėjimas mišku ir viskas, aišku, su palydimuoju spiečium, kurio prisilietimai vis dar primena apie save ir tas nuolatinis kasymasis vis dar lydi visą kūną..
Bet kai sakė senas geras dėdė F. Dostojevskis: „Be kentėjimo koks gi būtų malonumas?“ Tai taip ir darėm – kentėjom, bandydami išjaust tą malonumą. Kaip visad pats pačiausias malonumas buvo susitikt, apsikabint, pasibūt, pasidžiaugt vienas kitu ir, išsibučiavus, atsisveikint iki kito (tikėtina, greito) susimatymo.
Ir vėlgi, pabaigai, pagiriamasis žodis Sabinai, Rasai ir Vadui už kantrybę, tą džiaugsmo perteikimą mums atvykus ir bendruomeniškos bendruomenės kūrimą.
