Sabina Pranculienė
Gegužės 22-ą dieną kartu su 195 pasaulio valstybėmis, pasirašiusiomis Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvenciją, Lietuva minėjo Tarptautinę biologinės įvairovės dieną. Solidarizuodamiesi nusprendėme trečiąjį projekto “Tėvynės pakraščiais” etapą pavadinti biologinės įvairovės etapu. Ne veltui ši diena minima pavasarį: tiek daug įvairių spalvų, kvapų, žalumos atspalvių ir žiedų retą kitą mėnesį pamatysi, pajausi ar užuosi. Keliavome Lietuvos – Latvijos paribiais ir gėrėjomės, žavėjomės bei stebėjome ir stebėjomės. Per dvi su trupučiuku dienas nužygiuota beveik 55 km. Šio etapo keltąsa driekėsi nuo Suvainiškio iki Aspariškių. Judant palei geltonuojančius rapsų ir kiaulpienių laukus, lenkiant senas sodybas puošiančių baltomis skraistėmis pasidabinusių obelų sodus, žvelgiant į žaismingai mėlynuojantį Nemunėlio upės kaspiną, neretam keliautojui įspūdžiai ir emocijos tiesiog liejosi.
Asta:
Kai mūs gimtoji Lietuva
Pulsavo Eurovizijos banga,
Keliautojai kuprinėm, lazdomis
Ir šypsenom apsiginklavę.
Šturmavo Biržų jie kraštus,
Stebėjo geltonuojančius laukus
Ir žiniomis, emocijom turtėjo.
Gegužės 21 dieną devyni keliautojai ir vėl išsiruošė į žygį. Tai buvo trečiasis Tėvynės pakraščių etapas, skirtas biologinės įvairovės dienai paminėti. Pati gamta mums dovanojo tokią augmenijos mozaiką bei spalvų, garsų, kvapų ir įspūdžių paletę, kad galva svaigo ir nei lietus, nei Nemunėlio srovė nepajėgė nuplaut. Rapsų ir kiaulpienių laukai savo spalva konkuravo net su pačia saule, nosį kuteno ievų, jazminų ir galybės žydinčių gėlių aromatai. Obelų žiedai akino sodria baltai rožine spalva. Žiedeliais džiugino net ąžuolai, kurių niekada seniau nepastebėdavau. Net gėda pripažinti, bet jei ne Sabinos pamokėlės, tai būčiau nei jų, nei žydinčių eglių nepastebėjusi. O įspūdingiausia šio žygio nuolatinė dovana mums buvo biržiečių svetingumas. Turėčiau nutylėti, kad tiek pietų pertraukėlės, tiek vakarienės vyko su civilizacijos elementais. Žinoma, budri Vado akis viso žygio metu labai stengėsi bet kokį komfortabilumą apkarpyti. Malonūs pasiūlymai pavežti kuprines, pasikrauti telefoną, pasinaudoti dušu ar įsikurti nakčiai po stogu, buvo žaibo greitumu ir be demokratijos atmetami. Bet ne viskas jam pavyko. Ne veltui svetingasis mūsų atsitiktinės šeštadieninės nakvynės nuostabioje sodyboje ant ką tik nušienautos kvepiančios pievutės šeimininkas diktatoriumi mūsų Vadą vadino ir mus užjautė. Ryte ir laužą užkūrė, ir pats vandens prisėmė, vos tik išgirdęs, kad ne kasdien šuliniu naudojuosi ir įgūdžiai pilnai dar nesusiformavę. O vakare prie laužo sulaukėme minkštų krėslų ir net pleduku užklojo, kai suprato, kad Vadui girdint nieko nesiūlyti, o paslaugas iškart pateikti. Kai po nueitų dienos kilometrų ir tobulo Sigutės vakarienės plovo desertui gauni cepelinų, o po jų dar burnoj tirpstančio širšių medaus. Upės žvalgybai gavome baidarę (Ačiū Remigijui už nemokamas Bolto paslaugas Nemunėlyje tiek baidarėje, tiek kertant jį pėsčiomis ). Viskas atrodo lyg paprasti žemiški dalykai, bet tas netikėtumo jausmas kartais pranoko net vaizduotę, ko dar buvo galima žygyje užsimanyti.
Visi įspūdžiai dar ilgai tūnos ir šildys iš vidaus. Pirštais klaviatūroj to nesumaigysi. Bet kas su KK bent kartą išėjo, daug žodžių ir nebereikia. Kadangi ankstesnio žygio metu buvau pakrikštyta kaip Ramybės pilnoji, tai pabandžiau ir čia- ramiai ir trumpai, bet nebūtina pilnai.
Remigijus:
Dar vienas poslinkis Lietuvos pakraščiais, trečias etapas. Gavome visko: vėjo, saulės, lietaus, persikėlimo per upę, pasimaudymo ir net paplaukti baidare. Žodžiu, atrakcijų netrūko. O kur dar kontrastingi peizažai.
Pastaruoju metu kažkaip mintys sukasi galvoje, arba šiaip pasileidžia liežuvis prišnekėti kokių nesąmonių, bet į klaviatūra pirštai sunkiai sminga, o penktadienis buvo toks su lyriniais, poetiniais nukrypimais, tai liko tik nuotraukos ir Daivos Čepauskaitės eilės.
***
Nebūna ryto po nakties, sakau, nebūna,
gali ilgai žiūrėti prisimerkęs,
atsidalina nuo dangaus bespalvio kūno
tik šešios oro prisisiurbę erkės.
Tik šešios žvaigždės suropoja į žvaigždyną,
ir kas iš to, jei nieko tai nereiškia.
Kažkas gražiai tą spiečių pavadina
ir tik pagrindžia mintį aiškią –
nebūna ryto. Ir visi benamiai knarkia,
sapnuoja moters antakį laibutį.
Nebūna ryto niekada, juodasis sarge.
Tik švinta. Bet ir to negali būti.
