Asta Simonaitienė
Kai devyniems keistuoliams lovoj nesimiega,
Pačiumpa kuprines, lazdas, palapines
Ir braižos aplink brolių latvių sieną.
Jokie upeliai, pelkės, balos nesustabdo,
Prireikus pakelia jie droną ir tiltus pastato.
Ne paslaptis, kad vos tik karantino gniaužtams prasivėrus, ilgai žygio laukusios ramios ir neramios dūšelės pasklido po nuostabiosios Lietuvos pasienio laukus, miškus, pelkes, brūzgynus, esamus ir buvusius kaimus bei mynė takelius, kur galbūt be žvėrių, paukščių, vabzdžių ar roplių nelabai kas ir užklysta. O ypač didelėmis kuprinėmis apsiginklavę dvikojai. Antrasis žygių ciklo „Tėvynės pakraščiais“ etapas buvo įtartinai sklandus. Oras buvo puikus, tad neteko net ir sušlapti. Nebent skruostams, kuriais dažnai riedėjo juoko ašaros, o vitaminas C gal kilogramais byrėjo. Širdis, žinoma, salo nuo bundančios pavasariškos gamtos grožio. Tiek dažų perteikti natūraliems jos atspalviams net ir Čiurlionis neturėjo. O kur dar paukščių sutartinės, gegutės pastangos ir pažadai mums turtus sukraut. O tas dangus, pasidabinęs įvairiausių formų ir raštų debesėliais, kai vienu metu gali ir pilyje pabūt, ir avinėlius, žirgus ar laivelius danguje pamatyt. Tik nuo fantazijos lakumo viskas priklauso.
Vietovių pavadinimų, nueitų kilometrų ir aplankytų objektų pavadinimų aš nepateiksiu, nes ne mano „daržas“ ta statistika.
Antroji šio žygio nakvynė mažai nusileido pirmojo etapo apsistojimui šalia senolio Stelmužės ąžuolo. Vakarėjantis rausvas dangus žadėjo šaltą, bet įspūdingai žvaigždėtą naktį. Šulinys buvo šalia, aplinkui šakų pilna. Palapinėms vietos kiek tik nori, tai gerų dešimt minučių teko vaikščioti po pievą ir ieškoti rūmams vietos, nes kai pasirinkimas didelis, tai sunkiau apsispręst, kuri vieta pati „pačiausia“. Bedėdama daiktus pastebėjau, kad prie pat įėjimo žavus pernykštis turbūt mielos karvytės „blynelis“. Nu bent jau testas buvo atliktas, kad su uosle nėra problemų, bet pabijojau pasikliauti atmintimi ir po sočios vakarienės bei dienos įspūdžių gi galiu užmiršti. Kilo mintis pririnkti pagaliukų ir tiesiog uždengti. Atrodė protinga, tai taip ir padariau, bet koks nustebimas buvo, kai po pusvalandžiuko užsukus prie palapinės pagaliukų neberadau. Pasirodo, kad kai kam pasirodė, jog šie pagaliukai visose apylinkėse buvo idealiausiai tinkantys mūsų vakarienės laužui užkurti.
O dabar truputį apie kitą fenomeną- keliautojų paklusnumą ir atsidavimą Vadui. Jis vienas, mūsų daug, bet lyg kokia magija, kad niekas nesiginčija, neieško savo teisybės net šiais laikais ir netgi beprotiškiausiuose jo sumanymuose. Liepia lipt į piliakalnį, kur net kiškiams ar lapėms būtų nelengva, ir lipam. Turbūt jei būtų liepęs nusileisti ir iš naujo lipt, būtume burbėję, bet vis tiek lipę. Dar bandė mus lyg savo mokinukus pratestuoti, ar gerai išmanom kažkodėl šį kartą biologiją. Ir, žinoma, švelniai, su šypsena beintelekčiais apvadino. Gerai, kad į kelionės pabaigą visi įgijome bendrą kolektyvinį pakraštietiškąjį intelektą, kuris pranoko net mūsų pačių lūkesčius ir kėlė nuostabą.
Ir pabaigai kiekvienam pakraštiečiui bendrakeleiviui turiu už ką padėkoti. Padėkų eiliškumas bus abėcėlės tvarka, kad nepagalvotumėt, jog čia reitingavimas.
Arvydui- už česnakus ir tą naujieną, kad šią daržovę galima krimsti taip pat kaip ir obuolius ar morkas. Vietoj pusryčių, pietų ir vakarienės.
Daliui- tiesiog, kad gimė ir yra, ir žada ilgai būti bei mus valdyti. Padėkų sąrašas gali išsitęsti, tai patrumpinau.
Rasai- už požiūrį, kad kartais nusibodus ir ramybės trokštant net būryje galima pabūti vaikystės filmuko katinu, kuris mėgsta vaikščioti vienas.
Remigijui- už nuolatinę vitamino C gamybą ir taikliai parenkamus žodžius, už kuriuos ir norėdamas neįsižeisi.
Sabinai- kad tas ramumo ir švelnumo įsikūnijimas kartais priverčia aiktelėti iš nuostabos. Po žygio skaudančiomis kojomis žaisti gaudynių po pieno supirktuvės aikštelę ir gąsdinti kaimo arklį ne kiekvienas gali.
Sauliui- už garantuotai gerą nuotaiką ir kad kartu į žvalgybą drąsiai eičiau.
Sigutei- pirmiausiai, žinoma, už rūmus ir kantrią ausį, net kai mano temos būdavo ir neįdomios.
Tadui- už apylinkių žvalgybą ir gražią šypseną net tada, kai nežinai, ką iš tiesų galvoja.
O dabar pabaigų pabaiga- po tiek liaupsių turiu įvardinti ir minusus- po tokio atsipalaidavimo labai sunku sugrįžti į darbą. Ir šįkart pudros vėl nepavyksta išvengt, nes saulės nubučiuota nosis tapo putino uogų raudonumo.
