Sabina Pranculienė
Šį kartą apie šiek tiek kitokius keliautojus. Pėdinančius žiemą vasarą, dieną, bet, dažniau, prietemoje arba naktį. Bet kokiu oru. Sukančius ratus nuo vieno pastato iki kito, iš vieno kaimo galo iki kito ir vėl atgal. Ne romantikos ir nuotykių ar akiai malonių akimirkų ieškančių. Ne kojas pamiklinti ar prasiblaškyti nuo tingios dienos rutinos norinčių. Einančių su viltimi, kad galbūt štai čia, kur žybsi prieblandoje žiburėlis, ar trinktelėjo lauko durys, rasis kąsnelis gurgiančiam pilvukui, o gal net užuovėja nuo naktimis vis dar įsismarkaujančio Šiaurio. O jei nusišypsos laimė, gal net pavyks pasisveikinti su draugišku dvikoju, ištariant nedrąsų „mmrrrr“. Viltis – dažna visų gyvų sutvėrimų palydovė… Taip jau atsitiko, kad aplink Kertam Kampą Keliautojų namų ėmė rastis vis daugiau baukščių, žvelgiančių alkanomis, bet viltingomis akimis, pūkuotųjų. Ieškančių ne tik maisto, užuovėjos, nakvynės, bet ir žmogiškosios šilumos.
Gyvenimui reikėtų dėkoti už dinamiką. Šalia tamsių spalvų visada puikuojasi ir šviesiosios. Ačiū keliautojams Rasai, Sauliui, kurie nepabijojo priglausti po pasišiaušusį žaliaakį rainąjį. Atvėrė jiems ne tik šiltus, jaukius ir meilės nestokojančius namus, bet ir įsileido į savo širdis, tapo bičiuliais amžiams. O ką daryti su kitais murkliais? Bendradarbiavimui ranką ištiesė VŠĮ „Miško trobelė“, suteikianti laikinus namus beglobiams gyvūnams, glaudžianti „pensinio“ amžiaus gyvūnus, besirūpinanti naminiais ir ūkio gyvūnais. Jiems tarpininkaujant, net dešimt laukinukų buvo kastruota ar sterilizuota, ieškomi laikini globėjai ir dairomasi patikimo pastovaus jaukaus namų židinio. Jau ima užgyti aštrių dantukų ir niekad žirklučių nemačiusių nagučių padarytos žaizdos. Užmarštin grimzta kaimo pirtelėje įstrigusių, viską aplink vartančių ir užuolaidas skutais raižančių laukinukų gaudynių vaizdai. Jau pripildytas ir kuro bakas, ištuštėjęs minant kassavaitinius beveik iki pusės tūkstančio kilometrų išsitęsusius maršrutus iki prieglaudos ir atgal. Gera žinoti, kad net penki katukai gyvens orų katinišką gyvenimą. Gera žinoti, kad likę penki – po programos Pagauk-Sterilizuok-Paleisk – grįžta į gimtąsias vietas. Jiems, pasak „Miško trobelės“ vadovės Eglės, laisvė brangesnė už žmogaus teikiamą prieglobstį. Tokiems vienišiams laisvūnams tūkstančio žvaigždučių viešbutis po atviru dangumi ir galimybė tipenant sulaukti brėkštančios aušros tapo neatsiejama ir nepamainoma gyvenimo dalimi. Ir, be abejonės, smagu, kad prie viso šio reikalo prisijungė ir VŠĮ „Kertam Kampą“ – parėmė finansiškai: apmokėjo kuro sąnaudas, padengė veterinarines išlaidas. Sterilizavimas ir kastravimas – tai vienas humaniškiausių ir mažiausiai streso gyvūnams keliantis benamių ir sulaukėjusių keturkojų keliauninkų populiacijos kontrolės būdas.
