Profesoriaus kelelis

Keltąsos „Profesoriaus kelelis“ apibūdinimas

 Data ir laikas: 2020.12.23. 10 – 13 val.

Keltąsos sudarytojai: Sabina ir Dalius Pranculiai.

Oro sąlygos: Oro temperatūra ~ +1 – +2 laipsniai. Vėjas – iki 1 m/s. Krituliai – silpna dulksna. Debesuotumas – 10 balų. Dangų aptraukę sluoksniniai debesys. Paviršius padengtas iki 5 cm storio šviežio sniego.

Keltąsos ilgis ir aktyvaus judėjimo trukmė: 7,95 kilometro; apie dvi valandas.

1. Gamtiniai objektai:

• Guntauninkų maumedis;
• Svylės kaime esantis Alfėjų šaltinis;
• Svylos slėnis.

2. Kultūriniai objektai:

• Buvęs senasis Guntauninkų paštas;
• Guntauninkų kapinės;
• I-ojo pasaulinio karo vokiečių karių kapai;
• Raščiūnų kapinės;
• I-ojo pasaulinio karo įtvirtinimai;
• I-ojo pasaulinio karo vokiečių vadavietės bunkeris;
• Guntauninkų vandens matavimo stotis;
• Kertam Kampą keliautojų namai.

Keltąsos aprašymas:

• Pavadinimo priešistorė. Keltąsą „Profesoriaus keleliu“ pavadinome todėl, kad šį maršrutą labai dažnai tai pėsčiomis, tai dviračiais apsuka Svylės kaime apsistoję profesorius, matematikas Feliksas Ivanauskas ir jo žmona Aldona Ivanauskienė.
• Keltąsa: Guntauninkai – Raščiūnai – Svylė – Triluščiai – Černakiškė – Guntauninkai.
• Keltąsa eina žvyrkeliais arba žemės ūkio technikos naudojamais keleliais. Kampo kirtimų nedarėm.
• Žygį pradėjome Guntauninkų gyvenvietėje, nuo Kertam Kampą keliautojų namų (adresas Svylos g. 9), Raščiūnų kaimo kryptimi. Dešinėje praėjome Alfredo Janutėno, Aldonos ir Gilberto Petkevičių, Nikolajaus ir Irinos Kozulinų namus. Kairėje – žurnalisto iš Kauno – Egidijaus Mikučio namą, I –ojo pasaulinio karo įtvirtinimo liekanas, tarpukaryje buvusio pašto pastatą, Aušros Gudanec bendrą su giminaičiais sodybą. Prie Aldonos ir Gilberto namo stovi išvaizdus ir aukštas maumedis. Kaimo pabaigoje, dešinėje pusėje yra Guntauninkų kaimo kapinaitės, šalia kurių prisišlieję I -ojo pasaulinio karo vokiečių karių kapai. Galiausiai sąsajas su Guntauninkais užbaigia dešinėje stūksantis prastos išvaizdos, sovietinių laikų pastatas – grūdų malūnas – sandėlis. Tik išėjus iš Guntauninkų, ant nedidelio kelio vingio, kairėje, pasitinka Raščiūnų kaimo kapinaitės. Jos yra arčiau Guntauninkų kaimo nei Raščiūnų. Raščiūnų kaimo prieigose, iš abiejų kelio pusių išsidėstę I-ojo pasaulinio karo įtvirtinimų likučiai. Nuo Guntauninkų iki Raščiūnų yra apie 1,5 km. Tiek Guntauninkai, tiek Raščiūnai yra gatvinio tipo gyvenvietės, kur sodybos „sutupdytos“ abipus kelio. Raščiūnų kaimas, kad ir nedidelis, bet tęsiasi apie 1 kilometrą. Įdomus faktas, kad Raščiūnai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1647 metais. Išliko dokumentas, kas ir kiek, tais metais sumokėjo kariuomenės išlaikymui. Čia (1931 metų surašymo duomenimis) gyveno net 220 gyventojų. Dabar – vienos sodybos apleistos, kitos negyvenamos, bet prižiūrimos, dar keliose rusena ir gyvybės ženklų. Žygiuodami apsnigtu žvyrkeliu prieiname betoninį tiltą per Svylos upę. Iškart už jo, po dešine, prie upės prisiglaudęs nedidelis Svylės kaimelis, kuriame taip pat yra nuolat gyvenančių, nors ir mažai, gyventojų. 1931 metais čia gyveno net 67 gyventojai. Naujausiais 2011 metų duomenimis, čia pastoviai gyveno 10 žmonių, o dabar, matyt, dar mažiau. Nuo Guntauninkų iki Svylės – 3 km. ilgio keltąsa. Žvelgiant į kaimo namus, negalima nepastebėti įmantrių langų raižinių. Gale kaimo pastebime besidarbuojančią Ivanauskų šeimyną. Ilgiau šnektelėjome su šeimininku, profesoriumi Feliksu, trumpiau su šeimininke Aldona, kuri mums dar ir lauktuvių įdėjo. Feliksas papasakojo romantišką istoriją apie Alfėjų šaltinio atsiradimą. Šaltinis yra prie Svylės upės, šalia Ivanauskų sodybos. Labai gražiai sutvarkytas, parėdytas ir papuoštas. Čia galima ramiai pasėdėti ir pamedituoti, romantiškai laužą pakūrenti, upės vandens lenktynes su laiku pastebėti. Nuo Svylės kaimo galulaukių atsiveria itin gražus Svylos slėnis su grakščiai vingiuojančiomis meandromis (vingiais). Toliau žygiuodami gėrimės tai vienoje, tai kitoje pusėje lakstančiomis stirnaitėmis, kurios ganosi ūkininko laukuose ir Svylos upės drėgnose pievose. Jų ramybė susidrumsčia tik mus pamačius. Iš tolo pamatę apleistą sodą, nusukame nuo kelelio pasmalsauti. O ten sodybos būta. Triluščių kaimas apleistas, išlikęs vienas gerokai pavargęs gyvenamasis namas ir bebaigiantis sugriūti ūkinis pastatas. Susimąstai, kad čia kažkada taip pat prabėgo žmonių gyvenimai. 1931 metų surašymo duomenimis Triluščiuose gyveno 21 gyventojas. 2001 metais – 2 gyventojai, o 2011 metais jau žmonių nebeliko, tik griuvėsiai ir šabakštynai, kuriuos apsupo ūkininko įdirbami laukai. Toliau žygiuodami prieiname vienišą ūkinį pastatą, prie kurio glaudžiasi senas apleistas sodas. Tai buvusio Černakiškės kaimo požymiai. 1905 metų surašymo duomenimis čia gyveno 26 gyventojai, kurių nuolat mažėjo, ir jau 1989 metais jų nebeužfiksuota. Sodybų vietos liko išartos ir paslėptos amžiams. Pavaikštinėję, pro langelį apžiūrime tvarkingai viduje paliktas tvarto patalpas. Kieme riogso seno, gilius sovietinius laikus menančio, automobilio griaučiai. Matosi, kad sode stirnaitės lyg ir apsigyvenusios: nugulinėta, ant sniego pritrepsėta. Netrukus, kirtę siaurą pelkėto alksnyno juostą, atsiduriame Guntauninkų kaimo prieigose. Pasitinka apleisti buvusio kolūkio fermos pastatai, nenaudojamas vandentiekio bokštas…

Apie Guntauninkus norisi parašyti atskirai, bet truputį užsiminsiu ir čia. Guntauninkų gyventojai, pagal mano matytus duomenis, pirmą kartą paminėti 1716 metais. Kad žmonių čia gyventa anksčiau, liudija vietinių randami senoviniai radiniai, puodų šukės ir kiti istoriniai daiktai. To meto dokumente buvo parašyta, kiek dūmų/kaminų priklausė vienam, ar kitam šeimų ūkiui, pagal tai ir mokesčius rinko. 1716 metais Guntauninkuose buvo 33 kaminai, iš kurių 21 priklausė Stasiūnams (ir dabar populiari pavardė Guntauninkuose). Kaimas tikrai vertas atskirų istorijos tyrinėjimų. 1905 metais Guntauninkuose gyveno net 284 gyventojai. 2011 metais jau buvo tiktai 32, o 2020 metų pabaigoje – tik 8 nuolatiniai gyventojai.

…Netrukus kertame kaimyno Rimgaudo žemę, aplankome pasak kaimo gyventojų, buvusį I -ojo pasaulinio karo vokiečių vadavietės bunkerį. Šiuo metu bunkeryje įrengtas rūsys. Išlindę prie tilto per Svylos upę, kairėje regime vandens lygio matavimo stotį, kuri čia veikia nuo 1962 metų. Netrukus pakylame į kalniuką, žvelgiame į lengvai plazdenančią Vyčio vėliavą prie Kertam Kampą keliautojų namų. Štai ir apsukome ratuką, kurį praminėme „Profesoriaus kelelis“, susidarė beveik 8 kilometriukai…

Gyvenvietės:

• Guntauninkai
• Raščiūnai
• Svylė
• Triluščiai
• Černakiškė.

Sutikti žmonės: Svylės kaime sutikome ir pabendravome su profesoriumi Feliksu Ivanausku ir Aldona Ivanauskiene.

Istorijos:

• Alfėjų šaltinio istorija. Ją mums paporino profesorius Ivanauskas. Kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, buvo kartografuojama teritorija. Žiemos metu, kai šaltukas stipriai sukaustydavo vandenis, užšalusiomis upėmis judėdavo ištisos ekspedicijos. Svylos upę teko kartografuoti jaunam švedui. Jis apsistojo Svylės dvare, kur sutiko jauną ir gražią dvarininko dukterį Alfėją. Jaunuoliai buvo neabejingi vienas kitam, ir sutarė, kad baigęs darbus jaunasis švedas grįš į Svylės dvarą prašyti merginos rankos. Buvo pavasaris. Ten, kur Svylos upė įpuola Birvėton, ledas neatlaikė ir ekspedicija įlūžo. Jaunajam įsimylėjėliui pavyko išsigelbėti, bet jis stipriai peršalo. Kad ir kaip rūpestingai buvo slaugomas Svylos dvare, jaunuolio gyvybė užgeso po sunkaus plaučių uždegimo. Iš didelio sielvarto dvarininkaitė Alfėja liejo graudžias ašaras ant aukšto Svylos kranto, kur į žemės paviršių prasimuša požeminės versmės. Sielvartas trukęs taip ilgai, kad žmonės ilgainiui šaltiniui davę Alfėjo vardą.

Augalija: Iš medžių auga uosiai, eglės, alksniai, beržai, gluosniai, rečiau galima sutikti ąžuolų, pušų ir maumedžių. Dirbamuose laukuose paplitę kultūriniai augalai, matėsi nupjautų kukurūzų teritorijos, kai kur žaliuoja rapsų lapai.

Gyvūnija: Keliose vietose pastebėjome stirnaičių migracijas. Ant šviežiai iškritusio sniego dar pastebėjome lygtai lapės pėdsakų. Nupjautuose kukurūzų laukuose ganosi gulbės. Žinome, kad apylinkėse yra briedžių, šernų ir vilkų. Žygio keltąsoje gausu pastatytų medžiotojų bokštelių.

Pastebėjimai: Keltąsa tinka šeimoms su vaikais bet kuriuo metų laiku – lengvas ir nesudėtingas ėjimas. Verta turėti su savimi žiūronus, nes atsiveria platūs Svylos slėniai, tolimas horizontas. Smagu pasižvalgyti į besiganačias stirnas.

Google žemėlapis