Kristina Petrošienė
Šitiek metų tiesiai ir per aplink viliojęs, „Kertam kampą“ (KK) pagaliau prisiviliojo. Ištinęs noras keliauti ir ribotos galimybės paskutinį rugsėjo savaitgalį kartu su KK ištikimaisiais pakvietė ropštis į 10 Lietuvos apžvalgos bokštų. Neklauskit, iš kur mergaitei tiek drąsos (kūnelis šią akimirką nepritaikytas fiziniams iššūkiams), bet man yra kaip tam čigonui – dėl „chebros“ galiu ir per seną „moskvičiuką“ perlipti, ir pasikarti.
Aišku, apsisprendimą nulėmė tai, kad „gavau lovą“. Tokia aš ir keliautoja, akivaizdu, bet mane nuo palapinių galutinai „atmušė“ trys savaitės jose su mažu vaiku, tegul palapinė buvo dviejų kambarių ir su holu. Bet jei yra lova, mane rasite ten. Lova palapinėje irgi tiktų. Bet juk miegojo žmonės palapinėse, ir aš jiems jaučiu gilią pagarbą. Jei mane kas nors pagydys nuo lovų, tai tik gera kompanija 🙂
Tačiau ne paskutinėje vietoje buvo ir repertuaras. Ne kiekvieną savaitgalį susiruoši užlipti į dešimt apžvalgos bokštų.
Kelionė prasidėjo ir… iškart (trumpam) baigėsi. Nes sugedo kažkoks super-duper naujas ir kietas autobusas, girdėjau, kad vairuotojas keiksnojo vargšus italus. Bet toks štai yra gyvenimas – žmonės ramiai išlipo, išsikrovė, neburbėdami laukė kito, o laukdami ūžė nebent dėl to, ar vairuotojas irgi keisis, ar liks tas pats Ernestas, vėliau atidirbęs kelionės „radijumi“, o pabaigoje jau ir šiek tiek pritildytas, nes… Na, nes galvas skaudėjo ir…ir… ir per jo entuziazmą dar ir į Anykščių bažnyčios bokštą įsiropštėm. Atseit skundžiuosi, bet iš tikro nebūčiau be jo ten lipusi ir krizendama stebėjusi techno-dieduką, kuris mažais žingsniukais eina tik į šoną, bet ne priekin ar atgal.
Apie vairuotoją-animatorių galėčiau pasakoti atskirą istoriją, nes hiperaktyvas visiškas 🙂 Jau kelionės pradžioje išgirdom apie tai, prie katro kryžiaus jis su žmona susipažino ir kad jo senelio žemėje užtvanka pastatyta, o meilė Kavarskui ir Anykščiams buvo garsiai pažymėta kažkokia daina, kurios neprisimenu ir prisiminti nebūtina. Kitą rytą būtent Ernestas vos kambary sukrutėjus jau brukosi vidun ir klausė, kam kavos padaryti, kam dainelę padainuoti, kam šienelio paduoti. Tai toks ir gavosi „tas ant to“ tas vairuotojas 🙂
Per tokį trumpą laiką apvažiuoti nematytas Lietuvos vietas buvo tikrai gera mintis. Vienaip kraštas žiūrisi iš nykštuko pozicijos, kitaip – iš Guliverio. Kopdama dusau ir dūsavau, zyziau ir keikiausi, isteriškai juokiausi ir meditavau, o į aukščiausiąjį (Birštono 45 m) lipau klausydama revoliucines Baltarusijos dainas ir skanduotes, nes kokia ten „Pasvarscyyyyyyk, uuuuntela“ tikrai ten manęs nebūtų užvijusi. Čia mažas priekaištas mūsų liaudies dainoms – į jokį karą joms skambant neičiau, nemotyvuoja 😀
Prisipažinsiu – į vieną bokštą nelipau, nes pernai jame buvau, tai bausmė kaip ir buvo atlikta, nors teistumas dar nepasibaigęs. O visus kitus aplankiau, selfius pasidariau, ant grindų pagulėjau, sūrį spaudėm, orą gaudėm, nuo vėjo ir žmonių kiekio absoliučiai visi bokštai siūbavo. Tas siūbavimas toks, na, šiek tiek įtartinas, bet guodžiausi, kad jei dangoraižiai ir TV bokštas nesugriuvo, tai gal ir šitie nenugrius. Ir gal ne tik nuo vėjo ar svorio siūbavo, kai pagavoju… Man lengviausia buvo kopti į visai ne lengviausią – Sartų – bokštą. Siauri sraigtiniai laipteliai lengvai ir be atokvėpio užvijo viršun. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kad sraigtiniais laiptais lengviau lipti, bet gal lai britų mokslininkai atsako, kodėl taip yra.
Vaizdai… Vaizdai visur gražūs, nes nematyti, nes oras buvo maloningas, nes gamta tiesiog tokia jau yra – graži ir rudeniškai rami, nes kompanija gera, nes palaikančių priemonių buvo, nes dūsti iš juoko, o ne dėl krūvio. Mano įprotį visur lėkti labiausiai sustabdė vaizdas iš Sartų bokšto, įsijungė vaizduotė, kaip ten nuplaukčiau, anava ten pasistatyčiau palapinę (iš plytų, žinoma), ten pasideginčiau, čia eičiau grybaut, o ant šito kranto į meditacinį mazgą susirangyčiau. Harmonija stojo ne tik aplink, bet ir galvoje. Akmenų labirintas apačioje susuko galvą bei priminė kitą man mielą vietą – kasmetinę stovyklą Vepriuose.
Visi bokštai yra skirtingi. Vienas, regis, mažutis, 15 m kokių, o lipi ir miršti, pasikartoji visus žodžio „rupūžė“ linksnius, o į kur kas didesnį užleki kaip vėjas ir dar liptum. Gal nuo laiptelių išdėstymo priklauso, o gal nuo momentinės nuotaikos.
Nakvojome Biržų kempinge, kurį drąsiai rekomenduoju. Paprastas, tvarkingas, patogus, puikioje vietoje (ant ežero kranto), šalia ir takai, ir suoleliai, ir vietos pasėdėjimui su užkanda, ir wi-fi nėra 😀 Per ežerą nutiestas ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas. Energijos po kelių dienos bokštų buvo tiek, kad keliese bandėm lenktyniauti bėgdami per tiltą, aš laimėjau rungtyje „Kas pirmas pasitrauks iš lenktynių“, nes neįvertinau, jog vienas oponentas futbolistas, o kita kasdien po 10 km nubėga 🙂 Oh well.
Maistą šlamštėm savą, išskyrus ant laužo virtus grikius su tunu. Istorija nutyli, kaip iš tiesų toks reikalas gaminamas, bet man tai buvo netikėtai skanu 🙂
Kiekvienoje kelionėje svarbu ir pakalbėti su žmonėmis. Pvz., su fiziku apie kates, kad paskui stabtelėjus prie miškelio visai jauku būtų sklandžiai pasiskirstyti, jog mergaitėms į kairę, berniukams – į dešinę. Susimirksint.
Apie legendinę KK kompaniją ir Dalių nepasakosiu, nes nelabai gausis. Ne pasakot reikia, o važiuot ir įsitikint, kad yra pasauly erdvė, kur nereikia vaidinti šik… katino, niekam neįdomu, kiek pinigų turi ar kokius universitetus esi baigęs, kokios firmos tympės ar kokias ten ekonomikos teorijas palaikai. Kur tiesiog nustoji priešintis tam, kas vyksta, nes pilnas autobusas atsipalaidavusių medūzų – ir pats greit tampi tokiu. Neįtempiantis organizavimas, neįpareigojanti kompanija, saugumo ir priėmimo jausmas, o Daliukas dar ir kelias geografijos pamokas pravedė, nes darbas jo toks – mokytojas 😉
Daliau, kur toliau varysim? Na, kur su lovom? 😉
Ačiū už nepamirštamą savaitgalį – nemelavo žmonės, kai sakė, kad reik namą pastatyt, medį pasodint, sūnų užaugint ir su KK pavalkatauti.
