Vitalija Navickaitė
http://www.auksopieva.lt/keliauk-zurnalas-ruduo-2020
Rūko ir debesų piemenų apšokinėti, išnyrame šiek tiek kitokie – sidabro lašiukais pasidengę
Tą tylą, triukšmą, Visas gėles ir krūmus, Tuos tyrus, Nežinomus laukus,
Tą vienišą keleivį − draugą, Žvaigždes ir paukščius, Vienintelį mėnulį
Ir visą savo tūrį Skiriu tik tau vienai, Skiriu tik tau tikrai… Mano Šiaurė
Iš visų pasaulio kraštų, kuriuos jau aplankiau, į Šiaurę aš grįžtu mieliausiai. Ten ramybę randa mano mintys.
Šįkart vėl nusprendžiau pasukti „pirmų kartų“ keliu. Į Suomijoje esančią Laplandiją patraukiau kartu su dar šešiolika bendraminčių. Tikslas buvo vienas – įkopti į aukščiausią Suomijos kalnagūbrį – Halčio (Halti) viršūnę (1324 m). Jaudinausi dar kelionei neprasidėjus. Juk aš – vienišė keliautoja, įpratusi nesidalinti gamtos turtais, vienumoje išjausti jos atšiaurumą, išgirsti magišką balsą, mėgautis jos dovanotu nušvitimu. Nenustojau galvoti, o kas bus, jei aš būsiu per lėta, o kas bus, jei nesugebėsiu? Lengva būti laisvai, kai aplink nėra žmonių. Talentas yra išsaugoti savo asmeninę laisvę kitų apsuptyje. Ar būčiau tada patikėjusi, kad pirminis tikslas neteks prasmės, o vietoj įveiktų kilometrų ar įkoptų viršūnių aš labiausiai branginsiu tuos, su kuriais ranka į ranką lei- domės į dviejų savaičių žygį po nenuspėjamą tundrą?..
…Nors aš pargriauti tave galiu, nors aš esu pasimetusi tarp milijono akių, aš esu laivas. Nešu, nešu…
Haltis yra 1324 m virš jūros lygio, nutolęs apie 300 km nuo poliarinio rato Laplandijoje, Suomijos šiaurės vakarų pakraštyje, pasienyje su Norvegija, apie 55 km nuo aukščiausiai įsikūrusio Suomijos kaimo – Kilpisjarvi (Kilpisjärvi). Kilpisjarvi apylinkės dar žymios tuo, kad netoli yra taškas, kur susitinka trys valstybės: Suomija, Švedija ir Norvegija. Jos trys dalijasi sienas aplink kerną, kuris stūkso ežere. Šią šventą draugystę saugo kalvos, upės, pustundrės miškai. Mes, smalsūs žygeiviai, nusprendėme jų ramybę sutrikdyti ir prisiliesti prie istorinės žymos. Tuo labiau, kad šis radialinis žygis puikiai tiko apšilimui. Juk po beveik 2000 km dviejų parų kelionės autobusiukais visiems buvo būtina pramankštinti kojas ir priprasti prie būsimo krūvio.
…Už jūrų, už slėnių, už miškų, toli nuo ten, kur man įprasta – ramu, yra kraštas, pavaldus vėjų karaliavimui, skalaujamas dangaus ašarų, taršomas ir vėtomas – amžinai gražus. Žmonės jį skirtingai vadina. Kai kuriems jis – Valhala, kitiems – Trolių žemė, tretiems − vieta, kur po mirties prieglobstį atranda sielos. Man ta vieta yra mano veidas. Stoviu nejudėdama, tyliu. Prakaitas ir lietaus lašai žliaugia mano kūnu. Aš nieko negirdžiu. Vėjas iš vienos ausies į kitą išbarsto mano mintis erdvėje. Jos dingsta, susilieja, išteka, upėse paskęsta. Jas susmulkina aštrios uolos, suslegia akmenys, jos sunyksta klampaus dumblyno masėje. Mano veidas – tai tavo veidas, nugairintas, paraudęs, iš akių pasitraukia žmogiška šiluma. Aš tampu tavo veidrodžiu, atspindžiais iškrentu ir ištirpstu. Te ši žemė man guolį atstos. Atremk nugarą į dangaus skliautus. Žvaigždės sietynais į plaukus nutūps, negalvok, sese, kas rytoj bus. Priėjusios kelio galą, rasime išsvajotus namus. Ten mūsų jau laukia milžinai, amžinybės tinklus audžia. Kairėje rankoje ir tu jau auksinę giją laikai. Sese, pasiklysti mums neleis Šiaurės dievai…
Halčio aukštis, sutikime, nėra įspūdingas, bet kelias iki viršūnės vertas nuotykių romano. Pirmą naktį įsitaisome prie Tshahkaljarvi ežero (samių kalba − Čahkaljarvi ežeras, 559,3 m. virš jūros lygio), netoliese į mus žvelgia Saana kalnas (1029,2 m). Pagarbiai įsižiūriu į apylinkes. Susipažįstu. Sėdžiu ant akmens ir akmuo mane atpažįsta. Per upę brenda elniai. Kai kurie jų yra balti – albinosai. Ypatingai traukia akį. Tų elnių gal šimtas, gal du. Jie vis brenda. Besileidžianti saulė atveria mums šešėlių karalystę. Ji bus neatsiejama kelių savaičių kelionės dalis, nes naktimis Šiaurėje, rugpjūčio mėnesį, vis dar nesutemsta. Visa gyvuoja prieblandoje, kuri kartais gali būti apgaulinga, nes rodo dalykus, kurie prašvitus esti kitokie. Tą pirmą naktį įsižiūrėjau į draugų veidus. Buvau neįtikėtinai rami. Šių žmonių venomis teka Šiaurės kraujas.
Ryte aš budžiu. Nubundu dar stovyklai miegant. Kaičiu vandenį iš upės. Kviečiame žmones rytinės kavos ar arbatos puodukui. Visi tingiai rąžosi, lenda iš savo guolių. Praskleidžia palapinių duris ir žvelgia į tolius. Mūsų širdis kviečia kelias. Nekantraujame. Valgome pusryčius – košę. Grupuojamės. Pradedame kiekvieno ryto ritualą. Pakuojamės. Patogu, kai namas telpa į kuprinę. Šiaurėje viskas itin paprasta, tik paprastumas nereiškia lengvumo. Nusprendžiu išsimaudyti upelyje. Nežinia, kada dar teks toks malonumas. Vanduo stingdančiai šaltas.
Užsimetame kuprines ant pečių. Jos 25 sveria kilogramų. Sunku. Bet širdys dega, tai suteikia jėgų.
…Kiekvieną kartą vis atrandu naują kelią. Kai kurie tęsiasi jau daugybę metų. Pasiklystu. Iš kelio išsuku. Apgailestauju. Stebėdama žmones jų gyvenimo veiklose, jų gyvenimo skruzdėlynuose, mokausi laisvės ir atjautos. Neturiu supratimo, ar žmonės gimsta su tam tikromis savybėmis, ar kas didingesnio išmoko mus gyventi teisingai…
Grupę sudaro patyrę keliautojai, ne mažiau nei aš išmaišę pasaulį. Tad vadas nerikiuoja mūsų žąsele, leidžia laisvai pasirinkti judėjimo tempą. Svarbu kartu susitikti prie pietų stalo ir nepraleisti vakarienės. Kartais atrodo, kad aš žingsniuoju sapnų karalyste. Prieš akis yra tik kelias – lengvesnis ar sunkesnis, bet jis viršija žmogaus galimybes. Su kiekvienu žingsniu turiu įtikinti save, kad galiu, su kiekvienu žingsniu artėju prie begalybės. Kai nieko nebebijai šiame pasaulyje, belieka bijoti tik savęs.
Šiaurė kaip ant delno padėta. Visur, kur akys aprėpia, plyti lygumos ir kalvos, jose savo blakstienas mirko ežerai, prateka skaidrūs upeliūkščiai. Koks malonumas žinoti, kad yra žemėje vieta, kur ištroškęs gali čia pat pasisemti vandens iš šalimais skubančio upelio, kurio tėkmė yra tokia skaidri, kad pažvelgus į vandenis, dugne matai savo veidą, visas jo raukšles ir poras. Fiksuodama prisiminimams taip mielą aplinką, toliuose matau ir savuosius taškelius, greičiau ar lėčiau žingsniuojančius, taip pat stebinčius. Aplanko geras jausmas, net džiaugsmas, kad aš šiuose tyruose ne viena. Kad juose klaidžioja tokios pačios šiaurietiškos dvasios, laukinės gamtos mylėtojai, kurie atsargiai dėdami kojas tarsi krištolo paviršiumi skrieja, kad tik nesunaikintų, kad tik nesuteptų, kad tik nesutryptų taip mylimos, tokios artimos mūsų Šiaurės. Paradoksalu, būdama stipri, galinga, nenuspėjama, gebanti vienos rankos mostu nušluoti mažiau atsargų, Šiaurė taip pat yra pažeidžiama ir įveikiama. Tad žmogus, kuris gali ją sunaikinti, privalo ją saugoti.
…Judėjimas yra man vertingiausia dovana. Visada grįžtu tam, kad vėl išvykčiau. Išvykstu tam, kad išlikčiau jauna. Jauna siela yra atvira, smalsi ir veržli. Ji neturi sienų, lūkesčių, nusistatymų. Ji nenusivilia. Ji kaip milijonas baltų lapų, kurie užsipildo potyriais. Ji yra pilna džiugesio net kai liūdi. Ji švyti minioje. Žmogus, vilkintis jauną sielą, yra ramus, gilus, atsipalaidavęs. Jis neturi kitokių pageidavimų, tik troškimą duoti. Pasidalinęs savimi, sau pasilieka save. Jis eina užtikrintai, nors ne visada žino, kur. Jo kelias yra kaip smėlio smiltys, sukasi verpetais – jų visur pilna. Net grįžus namo, dar ilgai to smėlio iš plaukų, drabužių ir kišenių iškrapštyti neišeina. Jis suauga su aplinka ir tampa aplinka. Tokį žmogų veidrodyje matyti noriu. Aš esu plastilinas kelionių rankose. Kelionės mane nulipdo…
Atrodo, kad gyvename rytais ir vakarais, kad diena kažkur išplaukia. Taip yra todėl, kad ryte ir vakare mes atliekame buitines pareigas: gaminame, plauname, statome, griauname, dėliojame, planuojame, valgome, švariname, kalbame. O dienos yra skirtos asmeniniam išjautimui. Kiekvienas Šiaurę išgyvena savitai. Vieni traukia į save, kiti save jai atiduoda, vieni tyli, o kiti balsu dainuoja. Aš teku ramiai kaip vanduo. Tarsi be jos nieko daugiau pasaulyje nebūtų. Mano užnugarį saugo Norvegijos kalnai, o priekyje – Vėjas. Už kalnų nematyti upių, tik snieguotos viršūnės. Kalnai laiko pasaulio rutulį ir mums siunčia grožį. Vėjas man pasako, kad tuose kalnuose gyvena troliai, kad jie vieninteliai sugeba išlikti akmens, šalčio ir sniego karalystėje. Dėl to jie yra labai nedailūs. Susimąstau. Tik labai akylas pastebi tai, kas nepastebima. Grubūs paviršiai slepia neįtikėtinus turtus, prie kurių prisilietęs, esi pasmerktas dar kartą ir dar kartą aplankyti savo geriausią draugę – Šiaurę.
Nakvynes planuojame taip, kad šalia būtų huts‘ai. Tai tokie primityvūs mediniai nameliai, kurie kadaise buvo paštininkų ir medžiotojų prieglobstis žiemą ir vasarą. Dabar Suomija investavo į šių namukų atnaujinimą ir tapo prieglobsčiu žygeiviams iš viso pasaulio. Juose gali pasislėpti nuo darganos, išsidžiovinti permirkusią mantą, išsivirti valgio, netgi pernakvoti, jei Šiaurė užklupo pilna jėga. Čia susitikę keliautojai dalijasi patirtimi, pasakoja kelionių istorijas. Šie namukai – tai multikultūriniai centrai, kur žmonių skirtumai išnyksta, o kaip tiltas jungia meilė keliui ir žygiui. Namelių pavadinimai dažniausiai susiję su šalia esančiais objektais: upėmis, ežerais ar kalnu. Pavyzdžiui: Halčio namelis, nes yra Halčio kalno papėdėje, Termisjarvi trobelė prie ežero, Meekonjarvi (Mekonjarvi samių k.) – prie slėnio. Nemiegojau tuose nameliuose, nors vietos ir galimybių buvo. Man buvo nepaprastai gera gulėti nuo gūsių virpančioje palapinėje, stebėti jos sienomis tekančio lietaus sroves, o rytais nedrąsiai praskleisti duris ir, išgirdus šūksnį „karštas vanduo!“, nusvyruoti puodeliui kavos.
Manęs daug kartų klausia žmonės, kodėl aš keliauju taip sunkiai, kai galiu lengviau. Kam man tos fizinės kančios, nutrintos ir pūslėtos pėdos, skaudantys raumenys ir mėlynėmis nusėtos kojos? Prie viso to dar galiu pridėti mašalų įkandimus, niežulį, sąnarių skausmą, šaltį ir karštį, lietų, sniegą, vėjus, lijundras, rūkus ir devynias begales dar kitų nepatogumų… Ir tyliai sau aš juokiuosi, nes tai tik skambūs žodžiai, nes tai, kas vienam yra nepatogumas, kitam yra takas į išsilaisvinimą. Ilgainiui išmoksti viską ignoruoti, o vėliau šių trūkumų net nejauti. Jie tampa įprasta būsena, beveik net privaloma. Tik išėjusi iš komforto zonos, palaužusi kūną, aš sugebu nugalėti protą ir galiausiai išgirstu, ką sako man širdis. Protas yra apgaulingas. Jis būtinas sprendimams, planavimui, organizavimui, bet taip pat jis kuria barjerus ir dažnai klaidina. Jame slypi baimės, jis tiesia tunelius neveiklumui, nes nori mane apsaugoti, išsaugoti mane patogioje būsenoje. Bet tiesa yra ta, kad nieko doro dar nebuvo sukurta žmogaus, patogiai įsitaisiusio ant sofos. Šie „sunkumai“ augina manyje žmogų.
…Žemė tingiai rąžėsi. Naktis nenoriai leidosi dienos išstumiama. Rytas buvo kaip ir visi rytai. Oras mainėsi katino akimis. Tai nedrąsiai saulė nosį kyšteli pro tamsų debesį, tai dangus užniaukia akmenimis užsodintą lauką, grasina pražūtimi, paleisdamas vandens lašus. Regis, didžiuliais sparnais praskridęs drakonas akmenų kaip kiaušinių pribarstė. Rieduliai tyliai sveikina praeinantį ar laukia geresnio laiko išsiristi. Skurdūs augalai ir ryškių gėlių žiedai įžūliai skverbiasi pro šiurkščias briaunas. Jie taip pat nori išvysti permainų orą. Natūrali gamtos kova – nieko keisto. Nieko pernelyg dramatiško. Jei ne aš, stovinti viduryje ir nerimastingai žvelgianti, kiek pasimetusi, tarsi nepriklausydama savo rankoms ir kojoms, tarsi suaugusi. Tik gaudžiantis Vėjas man į ausį šnibžda – bėk! Vėjo balsą nuplovė išdavikas lietus. Jaučiu, jei dar kelias minutes pastovėsiu, liksiu ilgam prie Šiaurės dievų vartų. Pajudėjau. Ir pasakos rūkas išsisklaidė. Dar daug kartų, gulėdama prie juodo varno, aš savęs vis klausiu: ar būčiau kiek širdies išsaugojusi, jei tik Vėjo aš būčiau paklausiusi? Niekas kitas taip neįtraukia kaip tamsa. Ji paslepia ir sugeria, nudažo šešėliais, apgauna nuovoką. Vis grįžtu aš vasarą į Šiaurę, kur tamsa neprasibrauna. Ne visus galima išgelbėti. Žmogaus iš tamsos neištrauksi, jei jame daugiau tamsos nei žmogaus. Jei jis nepaleidžia stipriai apglėbusių baimių, jei jam tamsa mielesnė už meilę. Tada jam nepadės net Šiaurė ir virs jis akmeniu. Išdžiūvusios akys neverkia…
Pirmasis žygio etapas tęsėsi aštuonias dienas ir naktis. Dingo internetas, telefono ryšys – keista, bet Suomijoje! Regis, specialiai suplanuota išdaiga, kad niekas netrikdytų mūsų ramybės, neapkrautų informacijos srautais. Kartais išties pravartu atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio. Mus supa laukinė gamta ir mes supame vienas kitą. Kiekvieną dieną kylame vis arčiau savo tikslo. Netrukus dings ir ta vargana augmenija, žali slėniai, nebeliks medžių. Artėjant prie Halti mus pasitinka stiprūs šalto vėjo gūsiai. Kartais sunku išlaikyti balansą, it tie liauni gimtinės beržai prie vieškelio siūbuojame ant akmens keterų. Jų tiek daug, kad mes tampame panašūs į kalnų ožkas, strikinėjančias nuo vieno uolos krašto link kito. Nemačiau jų niekur kitur šitiek! Turiu pripažinti, kelis kartus palūžau. Stovėjau vidury to boluojančio lauko, kur nei pradžios, nei galo nesimato. Ir jei ne lietaus lašai, riedantys skruostu, mano ašaros būtų matomos net nuo pačios Halti viršūnės. Toks bejėgiškumo jausmas… Žinai, kad niekas kitas už mane tų kilometrų nenueis, žinai, kad dar už vieno, dar už kito, dar už dešimto posūkio jau yra išsvajotas plotelis žemės, kur įsispraudę tarp tų pačių akmenų pasistatysime savo namą ir ištiesime geliančias kojas. Ir vis tiek beviltiškai stoviu, tikėdamasi, kad tie akmenys tiesiog ištirps… Nežinau, kiek dar laiko būčiau stovėjusi taip įsistebeilijusi į tolius, mirkoma lietaus ir skrodžiama vėjų, jei ne tas pats Vėjas, kuris kelionės metu tapo mano geriausiu draugu, palydovu bei saugotoju, ne kartą įkvėpusiu judėti tolyn…
Žygio kasdienybė yra paprasta. Budime poromis ir keičiamės kas dieną. Budintieji yra atsakingi už maisto gaminimą, jie sutvarko stovyklą. Maistą kiekvienai dienai numato maistininkas, kuris ir suformavo viso žygio meniu. Rytais ir vakarais valgome košę arba makaronus. Vegetarams gaminame pirmiausia. Tada įmaišome mėsos konservų. Arbatą ir kavą geriame ryte ir vakare. Per pietus valgome sausą davinį, kurį sudaro riešutai, įvairios mėsytės, sūris, svogūnas ir džiovinta duona. Šiaurėje prasideda ruduo, tad ji lepina mus grybais ir uogomis. Jų rinkimas ir apdorojimas – visų atsakomybė. Man, kaip užkietėjusiai grybautojai, buvo sunku praeiti. Niekur kitur nėra tiek grybų, kiek Šiaurėje rudenį. Tiesiog ant takų auga raudonviršiai, gražūs, kieti, visai nesukirmiję, nes čia parazitų nėra. Iš galvos neišėjo mintis, kad gamtos galime būti išmaitinti ir tas kelias savaites apsieiti ir be tų mėsos konservų, kurie sveria tiek pat, kiek tie akmenys. Dar turime vaistininką, kuris sulopytų mus, jei susižeistume, remontininką, atsakingą už inventoriaus taisymą. Fotografas įamžina mūsų akimirkas, kai net patys to nepastebime. Žinoma, turime vadą, kuris suplanuoja kiekvienos dienos maršrutą, veda mus į priekį. Turime ir „inkarą“, kuris lydi grupę iš paskos ir prižiūri, kad tokie, kaip aš, per daug neužsisvajotų ir neatsiliktų. Bendrą maistą ir virtuvės rakandus – puodus, samtį, dujas – išsidaliname visi po lygiai ir vienodai. Dienai pasibaigus, vieniems pralaisvėjus, krūvį pasidalina kiti. Žygiui įpusėjus, įveiktų kilometrų skaičius didėja, nes kuprinės lengvėja. Turėjome kelias „iškrovos“ dienas, kurias išnaudojome žygiams bekele be kuprinių. Kas norėjo, lipo į Saivaara kalną (Čaivarn – samių k., 830 m virš jūros lygio), kuris laikomas sunkiausiai įveikiamu Suomijoje. Žiūrint į tą pasipūtusią kalvą, neįtikėtina, kad į ją taip sunku įkopti. Grįžusieji mano spėlionę tik patvirtino. Kiti uogavo, saujomis rinko tekšes, augančias pelkėtose vietose, virė uogienę, grybavo. O aš dieną nusprendžiau praleisti visai viena ir išsiruošiau į ragų medžioklę. Ant peties pasikabinau dar ir meškerę, tikėdamasi, kad prieisiu žvejybai tinkamą upę. Visą dieną žingsniavau beprotiškai gražiu tarpekliu, besitęsiančiu tarp dviejų skardžių, nuvilnijančių tai akmenų liežuviais, tai balto sniego kupetomis. Retkarčiais jų nugaromis pralėkdavo didžiaragių kaimenės. Nesigirdėjo nė garso, nė vėjo ūžesio. Ryškiai švietė saulė. Mane vijosi tik čiurlenantis upelis. Taip klaidžiojau viena, tai ant akmens atsisėsdama, tai už rago užkliūdama, tai grybą prigriebdama. Tą dieną Šiaurė priklausė tik man, aš buvau jos šeimininkė, o ji buvo šeimininkė man. Išsirinkusi gražiausius rastus egzempliorius, jau gerokai po pietų grįžau atgal į stovyklą.
Antroji kelionės dalis buvo į prieš gerą mėnesį jau lankytą Pallas-Yllästunturi nacionalinį parką, vieną seniausių ir trečiąjį pagal dydį Suomijoje. Pavažiavę kelis šimtus kilometrų, pradėjome paskutinį kelių dienų žygio etapą, kuris buvo vainikuotas pirtimi vidury tundros, toli nuo kaimų ir miestų, nuo įprastos civilizacijos. Šis parkas yra labai įvairus: taigos miškus keičia tundros dykynės, tolumoje šmėsteli snieguotos viršūnės, akmeniniai skardžiai, kalvos, tyvuliuoja ežerų akys, žemę vagoja gausybė mažesnių ir didesnių šaltinių. Skrosdama miškus, ryžtingai žingsniuodama takeliu, radau baravykų – atsvara raudonviršiams. Mano bendrakeleivis pagaliau rado ragų, kurie nuo jo slėpėsi Halti apylinkėse. Aš pagaliau pamačiau, koks vaizdas atsiveria nuo Lumikero viršūnės, nes praėjusį kartą mane buvo užtikusi stichija ir per lietų bei rūką nieko nebuvo įmanoma įžvelgti.
…Ar galima tiek prisivalgyti vienu kartu, kad visą kitą savaitę būtume sotūs? Ar galima tiek prisimiegoti, kad visą mėnesį nebemiegotume? Netgi jei ryte, per pietus ir vakare valgytume savo mėgstamiausią patiekalą, po kurio laiko vėl jo pasiilgtume. Taip man yra su kelionėmis. Į klausimą, ar dar neprisikeliavau, aš atsakau: kelionė prasideda ir baigiasi, tada prasideda kita. Pabaiga tampa pradžia. Dažnas keliauja per atostogas. Nevaržo savęs, lepina skanesniu kąsneliu, keliasi ar eina miegoti vėliau nei įprastai. Aš keliauju kas dieną. Dažnai net nepakeisdama judėjimo krypties arba išvis jos neturėdama. Sėdžiu ant suolo parke ir keliauju. Išnaršau slapčiausius savo sielos užkaborius. Galiu ištisas valandas sėdėti miške po medžiu, bet nė dešimties minučių neišgulėsiu prie baseino. Kiekvienas iš mūsų tiems patiems dalykams suteikiame kitą reikšmę. Ir veikla ar neveikimas įgauna kitą svorį. Mane vargina miesto šurmulys. Tada sakau: visi rėkia… Bet laisviausiai galiu būti vidury džiunglių, kur visi gyvi organizmai išties rėkia: kas gąsdina priešininką, kas damą vilioja, kas įspėja apie artėjantį pavojų, kas net kvėpuoti negali neskleisdamas garsų. Šis „triukšmas“ man tylai prilygsta. O kai noriu prikelti tylą savyje, aš į Šiaurę važiuoju…
Lipome ir leidomės, kiekvienas su savo mintimis, siekiais, svajonėmis. Kiekvienas iš mūsų atsivežėme į Šiaurę savo skaudulius ir rūpesčius, kiekvienas žygiavome asmeninių tikslų vedami. Labai tikiuosi, kad skaudulius vėjai išnešiojo, o iš Šiaurės parsivežėme tai, ko ilgai ieškojome. Vieni – idėjų kūrybai, jie tapybos šedevrais įkūnys Šiaurę, kiti – problemų sprendimų, treti gal save atrado, įveikė, nugalėjo, pastiprino…
Aš grįžau laiminga, nes būtent Šiaurė man padovanojo šešiolika puikių draugų, kurie supranta mane iš pusės žodžio. Pajutau bendrystę ir džiaugsmą, kad priklausau bendruomenei, kuri išpažįsta panašias vertybes. Su jais mes skersai tundrą praėjome, daug nuotykių patyrėme, garsiai juokėmės, sunkiomis akimirkomis širdimis apsikabinome. Žinau, kur beeitume, kur bebūtume, Šiaurės dovanotas žiedadulkes nešiosime giliai, barstysime, ir sėsime, ir sodinsime – žinią apie Šiaurę skleisime. Kad pasaulyje daina skambėtų, kaip gera ten, kaip gražu, kad žmonija išsaugoti norėtų tą Šiaurę, kurią mes taip branginame.
