Tradicinio, jau septintojo baidarių maratono „Jobanachiris“ valdyba „Psichus“ veteranus bei jų prikalbintas šviežias aukas sukvietė į pasiplaukiojimą Merkio upe. 190km per 48 val.
Izi (angl. ‘easy’), tyliai mąstė veteranai, plaukę ir nuplaukę pernai 250km per 50val.
Naujokai šypsojosi. Starte.
Kaip viskas buvo, tikiu, aprašys metraštininkai.
Man tai buvo eilinį, šeštąjį kartą NEEILINIS Jobanachiris. Pagrindinis faktorius šį „Psichų“ sąskrydį paverčiančiu tokiu – nuostabūs, šilti, linksmi, susikaupę, pavargę, palaikantys, suprantantys, tyliai arba garsiai POZITYVŪS žmogai!
Tat. „Jobanachiris“. Du dalykai:
- Palaikymo komanda (kitaip „Psichų“ ganytojai). Vien dėl to, kad patirti jų globą, verta sudalyvauti.
- Baidarių vairuotojai (kitaip „Psichai“), metantys iššūkius savo kūnams, bet labiausiai – smegenų pusrutuliams, kurie atsakingi už emocijas bei proto balsą.
Visa kita jau tik detalės (Saulius Pipiras)
Darius Janušonis Keli Štrichai apie „JOBANACHIRĮ 2020“
Ką tik baigiau žiūrėti Sauliaus nuotraukas ir supratau, kad užėjo nenumaldomas noras pradėti savo dalijimąsi būtent dabar, o ne tada, kai „susigulės“. Bandau suprasti save. Nieko keisto, už lango pilnatis (nors ir lyja, bet ji vis viena veikia tokius kaip … visi). Be to laikrodis rodo 1:35, t.y. pats darbingiausias metas „Jobanachirio“ (toliau tekste – JCh) dalyviams. Taip, taip, darbingiausias, nes vieni dar negrįžę, kiti dar neišplaukę, treti dar neatsibudę, ketvirti dar neužmigę… Vienu žodžiu, gyvenimas tokiu metu verda. Ir ne tik prie Merkio. Manau panaši veikla ir panašūs pokalbiai vyksta ir Vilniuje, Vasaros gatvėje, ir Naujosios Vilnios Džiaugsmo gatvėje, ir Žiegždriuose, ir Rokiškyje. Gal net ir Bokšto gatvėje kažkas panašaus vykdavo…
Na, bet nesileiskime į lyrinius nukrypimus. Viskas nuo pradžių. Pradžia, tiesa, buvo pernai, mano pirmajame šeštajame JCh. Apie jį galima rasti mano rašliavą kažkur FB kloduose, bet ieškokit patys, aš tingiu. Tai va, po anos nesąmonės supratau, kad daryti nesąmones yra verta ir teisinga. Pasijauti kažkoks svarbus. Juk daugumas padarę nesąmonę susigėsta ir slepia akis nuo darančių sąmones, o čia, atrodo, visi varžosi kurio nesąmonė bus nesąmoningesnė. Na, panašiai, kaip grupelė šeštokėlių pasislėpę pasidalina pirmuoju gyvenime alaus buteliu…
Taigi, po praeito JCh buvo savaitė relaksacijos ir po to dar 52 savaitės laukimo. Tiesą sakant laukti teko keliomis savaitėmis trumpiau – informacija pasirodė gana anksti. Puolu gilintis: Merkys… 180 km. Oho, galvoju, nejaugi per parą? Ne, vis tik laikas skirtas toks pat – 2 paros. Pirma mintis, dėl kurios labai greitai suabejojau – vieni niekai. Nei ežerų, trasa trumpesnė, srovė didesnė. Net nežinau ar daugiau džiaugiausi, ar liūdėjau. Bet toks kirminukas kirbėjo. Kažkas čia ne taip. Pradedu purtyti dulkes nuo savo šiek tiek jau padžiūvusių smegenų vingių ir bandyti prisiminti koks tas Merkys aukštupyje. Ir prisimenu, kad teko plaukti nuo pat pasienio, ir gana ilgai teko baidares tempti sausa vaga, po to drėgna vaga, dar vėliau – vaga su šiek tiek vandens. Tiesa, tai buvo dar tada, kai Pirmasis sekretorius Leonidas Iljyčius Brežnevas kalbas iš tribūnos rėždavo dar neprilaikomas apsauginių. Dėl visa ko dar perverčiu Obelienių, ką gi jis ten porina. O taip… Nebus ten gerai. Vėliau, kai pamatau, kad pirmasis sustojimas po 45 km, o ne po kokių 70, tai viskas galvoje pradeda stotis į vietas. Oi, tas Pranculis… Išdykėlis… Tačiau, vis viena, paskutinę savaitę bandau užsiimti savotiška meditacija, ginti iš galvos mintis „Aš gi jau…“, „…o čia tai tik…“ Jaučiu, kad tas prie gero neprives. Kaip sako parašiutininkai – pirmą kartą iššokti juokų darbas, o vat antrą kartą jau tikrai baisu.
Na, ir pagaliau, ta diena išaušta. Išbildam iš savo kaimo glūdumos į viešumą. Nuvažiavus kelis kilometrus staiga vairuotoja susirūpina – taigi ratas pas mus kaista, kaip mes nuvažiuosim? Bet palengva atgaminame, kad tas ratas seniai sutvarkytas, tik per karantiną niekur važinėti neteko, tai ir užsimiršo… Na, va, pilnaties pirma diena, o prasideda nuo gerų naujienų.
Artėdami prie starto vietos ne juokais susikabiname: kurioje upės pusėje startas – „šitoje“ ar „anoje“. Pasirodo abu teisūs, tik iš skirtingų perspektyvų žiūrime. Na, ir pagaliau virtinė mašinų. Kukliai prisiparkuojame pačiame gale, bet vos išlipus pasipila džiaugsmo šūksniai. Pasijuntu, kaip Karalius Elvis įžengęs į sceną… Ir kas gi čia? Net nusipurtau: link manęs atbėga ne kas kitas, o pats Savickas! Ne, ne, ne Žydrūnas, o Giedrius. Na tas, iš „Valentinas vienas“, kurį kankino „granatų“ keitimo dilemos… Tai va, atbėga, čiumpa mane į glėbį ir visaip ten džiaugiasi. Tik po to pradedu suprasti, kad čia ne Giedrius, o Dalius. Tai reiškia ir ne Savickas, bet … oi kaip ta barzda keičia…
Visai smagu – matau vieną kitą pažįstamą veidą. Kai kuriuos pažįstu tik iš FB komentarų ir bandau išsityrinėti kas yra kuris. Mane prisiminusių, deja, daugiau, tai tenka myluotis su visais apsimetant, kad pažįstu. Juk nepatogu. Dar nuvilsiu kažką. O be to jei apsikabinti papuola dailiosios lyties atstovę, tai ne taip ir svarbu kas ką pažįsta ar nepažįsta…
Vos spėju nugvelbti bandelę ir bananą ir tenka stoti prie pirmųjų nesąmonių. Pradžiai linijiniai šokiai… Nesugalvojau kaip čia susieti su renginiu, bet supratau, kad paskutinį kartą turiu galimybę pajudinti kojas. Paskutinį kartą per artimiausias dvi dienas, o gal ir iš viso paskutinį. Kai neša kojomis į priekį jos dažniausiai nejuda… Po to kita nesąmonė: bristi į upę, nes sausumoje nefotografuoja. O nenufotografuotų neleidžia į baidarę. O vanduo tai šaltas ir dar du šunys už nugaros plaukioja ir dantimis kaukši. O fotografė ragina šypsotis. Tai ir šypsausi kaip tas šuo, pasiruošęs įsikibti į arčiausiai vandens esančią galūnę…
Dar, tiesa, teko pasirašyti, kad esi nepakaltinamas. O kaip kitaip? Jei parašai, kad savo noru ir nieko neverčiamas čia ir dabar atsisakai savo gyvybės, o jei pasiseks – tik sveikatos. Dėl visa ko padėjau ne savo parašą. Bent tiek apgavau. Palengvėjo…
Taigi, startas. Kažkas startuoja, o aš toliau kraunuosi daiktus, „mieruojuosi“ sėdynę, nustatinėju GPS. Pernai apsimečiau, kad neskubu, šįkart tikrai neskubu. Ir netgi labai neskubu. Karavanas pajuda. Pabendrauju su vieninteliu moterišku ekipažu. Atlieku kai kuriuos džentelmeniškai-galantiškus veiksmus, bet neilgai. Vėliau atitolstame. Ne, ne, emociškai liekame labai artimame ryšyje, bet atitolstame fiziškai. Nu ne ta prasme, kuria pagalvojote… Gerai, jau gerai, ne fiziškai, o geografiškai… Dar kelis kolegas apsilenkiu. Maloniai nustebina, kad visi labai ramūs, maloningi ir neketina lenktyniauti. Taigi, karavane atsiduriu kažkur kur ir yra mano vieta ir toliau keliauju praktiškai nieko nesutikdamas. Upė iš pradžių „O!“, o vėliau „mmm…“ Nors ji nė kiek nepasikeitė. Tiesiog joje nėra nieko. Kažkokie posūkiai, kažkokia srovė, kažkokios seklumos, bet nieko verto dėmesio, ir darosi nuobodu. Vėliau prasideda vienas kitas rąstelis. Kadangi mano amžiuje lankstytis nebe tik nepatogu, bet ir nepageidautina, tai didžiąją dalį jų tenka tiesiog peršokti. Toliau sunku kažką prisiminti. O jei neprisimenu, tikriausiai nieko verto dėmesio ir nebuvo. Iki pirmos stovyklavietės. Va, čia jau atsimenu. Buvo „Ooooo!“, buvo „We are the champions“ (daina apie pievagrybius), buvo vartai, į kuriuos būtinai turėjau įplaukti. Buvo Tadas, buvo dar vienas Tadas, trečio Tado nebuvo – galiu duoti kepurę priš…ti! Savic… tfu… Pranculis irgi buvo. Kaip priklauso išmetė mano daiktus, išmetė mane, ištraukė baidarę. Po to pradėjo penėti šaltibarščiais. Nesipriešinau. Turėjau laiko pagalvoti ką daryti toliau. Buvo planas ramiai sau pamiegoti ir sutemus pajudėti toliau. Bet susidarė toks „force majeure“: likau be paramos ir be drabužių. Nelabai entuziastingai bet teko priimti sprendimą plaukti toliau, nes judant su hidrokostiumu bus šilčiau negu miegoti, atšalti ir po to lįsti į šlapius drabužius ir per liūtį pajudėti į tamsą. Vis tik senstu, komforto norisi…
Pajudėjus toliau kažkaip net ir atlėgsta. Turėdamas savo asmeninį palaikymą lyg ir jaučiausi nepilnaverčiu dalyviu. Kitiems juk sunkiau. O dabar likau pats su savim, tenka džiaugtis tuo ką turiu. Kažkaip tas adrenalinas „užvedė“. Optimizmo pilna baidarė… Upė sukiojasi po kažkokį raistą. Tik pagal audros debesį suprantu, kad niekur nejudu, tik sukiojuosi ratais. Pradeda krapnoti, po to lyti, po to dar labiau lyti. Darosi nepakenčiama. Gerai, kad lietus nuplovė vabzdžius, bet vis viena malonumo nedaug. Randu tokį tankų krūmą ir lendu po juo. Randu išeitį, kaip apsimesti, kad pasislėpiau nuo lietaus – išsitraukiu kilimėlį ir užsidedu ant galvos. Visai jauku. Pečiai šlampa, bet nelabai jaučiasi, kol prasisunks pro hidrokostiumą… Su ta mintim ir lūžtu. Sapnuoju, kad atidunda traukinys, po to suprantu, kad ten „fūra“ – lekia tiesiai į mane ir šviesomis į akis šviečia. Pašoku – pasirodo kolegos perkūnijos fone pasišviesdami prožektoriais atplaukia. Klausinėja kažko, kažką bandau protingo atsakyti. Bet gi miegu realiai… Galvoju dar pasnausiu. Kur ten… Lietus apstojo, nebesimiega. Pajudu. Netrukus pasiveju savo žadintojus. Jei teisingai įžiūrėjau tamsoje, tai Rastidas ir „Švaros broliai“. Prie kažkurio eilinio rąsto apsilenkiame ir vėl lieku vienas. Paukščiai vis labiau pradeda giedoti. Pradžioje lakštingalos, po to labai piktos nendrinukės ir krakšlės, vėliau pempių kiauksėjimas, vieversiai ir kitokia gyvastis. Prašvito. Ir kas iš to… Iš upės liko griovys pilnas karklų. Supratau, kad karklas – pats baisiausias krūmas Tėvynėje. Nei viena kliūtis Marijos žemėje taip niekšiškai nesielgia. Šakos pamirkytos vandenyje braukia per veidą, o nuo jų nušokę voriukai skubiai bėga slėptis už apykaklės. Kitos šakos apsivynioja apie irklus ir tampyk kiek nori, jos tempia atgal. Va tada ir užmirštu savo lietuvišką prigimtį. Pasipila keiksmažodžiai. Rusiški… Garsiai… Negėda? Visiškai ne, tik apmaudu, kad greičiausiai niekas negirdi kaip man blogai… Ir vėl krūmas, už jo medis – nei peršokti nei pralįsti… Ir vėl į krantą. Matau šliūžę. Įdomu, bet ši negrįžta prie upės, o veda tolyn, į laukus. Seku ją. Juk prieky manęs nedurni plaukia. Šliūže praeinu apie 100 m. Link upės kol kas nesuka. Nesuku ir aš. Keičiu rankas. Dar kartą keičiu, ir dar ir dar… Stoju pailsėti… Keičiu rankas… Stoju. Už nugaros matau priešaušrio šviesoje kažkokį žmogystą. Su kamufliažine apranga. Eina link manęs. Po to sustoja. Labai rimtai mąstau ar jau čia haliucinacijos, bet panašu, kad ne. Nežinau, kas jis, bet jei ir medžiotojas, tai be šautuvo, o jei plaukėjas – be baidarės.
Šliūžė tęsiasi apie kilometrą. Vienas kitas bandymas grįžti prie upės pirmapraeiviams, atrodo, nebuvo sėkmingas. Pagaliau viskas baigėsi. Nežinau, ar minėjau, kad mano „force majeure“ mane paliko ne tik be drabužių bet ir be apavo, tai jau visai džiaugiausi, kad nebereikės basomis 4 ryto minti rasotų ražienų ir dilgėlių ir galėsiu vėl su keiksmais brautis per karklus. O taip! Jie (karklai) čia! Ir vėl galvoje suskamba vaikiška dainuška „Nein ožka iš karklyno, nein ožiukai iš lazdyno…“ Na, pagaliau Luknos intakas. Upė sunormalėja. Na, taip simboliškai, bet laiko keršto planams pakanka. Rytas vis arčiau dienos. Antrasis punktas. Planas paruoštas, grubūs žodžiai paruošti, irklas paruoštas, o Jo (Pranculio) nėra… Apdairus, žaltys. Būčiau pirmas, tai tikrai gaučiau malonumą su irklu per kuprą užvožti. O dabar… Suprantu, kad kiti bėdžiai tik samdiniai arba vergaujantys bedaliai ir juos skriausti būtų neteisinga. Juo labiau, kai kurie iš jų atrodo nesmulkūs. Tiek to, pamačius lęšių košę agresija nueina į budėjimo režimą.
Nepakartojamoji palaikymo komanda pasiryžta net ir suteikti žadintuvo paslaugą. Nelabai tikiu, kad neužmirš, bet pasitikėti savo gebėjimu išgirsti žadintuvą po 25 val. nemigos irgi nelabai protinga. Užsnaudžiu… Aplanko žavūs sapnai… Sapnuoju, kad irkluoju… Ir taip kokią valandą… Po to jau per miegus girdžiu kaip virš galvos pakyla dronas. Galvojau, kad sapnuoju, bet gerai įsiklausęs suprantu, kad iš tikrųjų. Ir zyzia tiesiai virš galvos. Įsivaizduoju, kaip už pulto sėdi Dalius, ir laukia, kada atsimerksiu – bus geras kadras. Ne, nė velnio, aš valios turiu. Neatsimerksiu. Taip ir pragulėjau, kol dronas nutilo. Koks gi čia miegas… Keliuosi. Gaunu pastabą nuo gyvųjų žadintuvų, kad jie dar nežadino, ir aš, esą, pažeidžiu sutarties sąlygas… Neturiu jėgų ginčytis – Konstitucinis nuspręs… Kava, baidarė, varom toliau. Tolesnis etapas ir vėl išsitrynė iš atminties. Gal jau buvo SD kortelė pilna, o gal tiesiog kiniška kokybė neatlaikė.
Kitame palaikymo punkte viskas atrodo optimistiškiau: sugrįžta asmeninis palaikymas, stoju su šviesa, suprantu, kad kelionę šįkart ir vėl baigsiu laiku (greičiausiai), miegui galu skirti 4-6 valandas. Smagu.
Ryte ir vėl prie laužo randu bemiegę palaikymo komandą. Kažkaip net pavydu pasidaro. Mes tai savo ego tenkinam, mums paprasta. O jie? Na, tikriausiai irgi ego tenkina, tik ne savo, o mūsų… Va kam reikia jėgų iš tikrųjų…
Šiandien pajudu pasišvilpaudamas. Ateina kažkoks tikrumas, kad viskas jau kaip ir baigta. Merkys sraunus, tiesus. Greitis vietomis siekia ir 10 km/h. Plaukiasi lengvai ir greitai. Todėl nustembu, kai grįžtelėjęs per petį pamatau atsivejantį Rastidą. Pasišnekam minutėlę. Po to jis atsiplėšia. Sumąstau, kad reikia stabtelėti „ant reikaliuko“. Kažkaip akys išsiilgusios estetikos, tai pasirenku upėje netoli kranto kyšantį didelį plokščia akmenį. Išlipu ant jo, o nutirpusios kojos pradeda pačios žingsniuoti atgal. Matau, kad įkrisiu ir nieko negaliu padaryti. Pūkšteliu į vandenį aukščiau bambos. Juokingiausia mano reakcija – iš karto pasižiūriu ar matė Rastidas. O jis, pasirodo, žmogus kultūringas – nors buvo už 10 metrų neatsisuko pažiūrėti į mano gėdą. Ačiū Tau, Rastidai!
Dar keli kilometrai (o gal keliolika?) ir – finišas. Keista, bet didelio džiaugsmo nėra. Mintyse finišas man jau buvo vakar, o šiandien – formalumas. Na, bet nepakartojama palaikymo komanda ir grįžtantys dalyviai suteikia žavesio. Nežinau kodėl, bet labiausiai sirgau už Sauliaus ir „sūnaus“ komandą. Gal tiesiog pernykščiai sentimentai, kai ne pačiu lengviausiu momentu turėjau su kuo pasikalbėti…
O pabaigai tik pasakysiu tiek – kol finišuos tik apie pusę ekipažų sakysiu, kad renginys teisingas – „toks kaip prie Smetonos“. Laikykitės, bičiuliai!
O dabar padėkos:
Organizatoriams už viską. Ir vienai iš organizatorių už bučinį išplaukiant į antrą etapą 🙂
Dalyviams – už tai, kad dar ant žemės dar yra tokių dinozaurų.
Upių Labirintas– už tai kad nesąmonėms baidarių niekada negaili.
Asmeniniam palaikymu Ritai – už juntamą palaikymą net ir nuotoliniu būdu.
Žvejams – kad šaudė akimis, o ne rimtesniais ginklais.
Bebrams – už tai, kad jų nedaug.
Mašalams – kad nustojo skraidyti gana anksti.
Policininkams – kad paėmė tik 15 Eur už neprisegtus diržus.
Arnoldas Latvėnas Milijardai ir milijardai ir milijardai
“Billions and billions and billions and billions and billions and billions and billions, billions, billions, billions …” pasak Donald Trump.
Tuos žodžius kartojau ir kartojau 37 valandas irklais taškydamas 192 km vandens. Nes visko buvo labai, labai, laaaaaaaaaaabai daug… Gražių vaizdų, mėgavimosi plaukimu, palaikymo komanda ir ekipažo partneriu (apie jį – vėliau), saulės įdegio, lietaus, medžių užvartų, brovimosi tarp šakų, lipimų į krantą, keiksmažodžių, mašalų ir draugų šypsenų bei šilčiausių emocijų.
Yra tokia upė, kuri prasideda ir baigiasi du kartus. Rimtai! Pirmą kartą – Gudijoje. Nukeliavusi apie 20 km, kerta ES / LR sieną, ramiai sau vingiuoja, kaupia vandenį virš 70 km ir staiga, žmogus ją apvagia. Ar žuvininkystės tvenkiniams maitinti, ar Grigiškių popieriaus fabrikui prireikė, bet žmogus, kadaise, ties Žagarine išrausė Vokės – Papio kanalą ir pavogė iš Merkio beveik visą vandenį. Todėl likus 119 km iki žiočių upė priversta prasidėti iš naujo.
Šių metų „Kertam kampą“ 7-asis Jobanachiris įvyko Merkio upėje. Edukologinės, auklėjamosios, mokomosios, pažintinės, kultūrinės ekskursijos idėja – kilnių tikslų vedini, jos dalyviai plaukia upe nuo sienos iki santakos su Nemunu, Merkinės piliakalnio papėdėje, grožisi vaizdais, nagrinėja upės raidą, kaupia patirtį bei įspūdžius.
Ketvirtadienio vakarą, kuičiantis ir renkantis reiks / nereiks daiktus, palaikymo komanda ima publikuoti saulėlydžio fotografijas iš Tabariškių ir tuo nervinti jautrų dalyvį. Dalius sako, kad miega tik bailiai. Gal iš tos drąsos, nesimiega…
Penktadienis, 11 val. 10 min., po iškilmingos ceremonijos, dalyviai atsistumia nuo kranto ir blogo nenujausdami išplaukia į nežinią. Apie 47 km iki pirmojo palaikymo punkto atrodo puikiai. Upė vingiuota, oras puikus, saulė svilina, smagiai judam į priekį, kas nutolsta, kas prisiveja. Yra laiko ne tik gamta pasigrožėti, bet ir kultūrinius, architektūrinius objektus aplankyti. Juk ekskursija – pažintinė 😊. Pirmiausia – savotiškas lietuviškasis Monakas – Paulavos (Pawlowo) Respublika. Dvaro savininkas P.K.Bžostovskis buvo originalus vyrukas (kunigas). 1767 m virš 3000 ha dvaro valdas paskelbia miniatiūrinę respublika. Respubliką pripažįsta seimas! Tapęs prezidentu, šviesaus proto dvarininkas panaikina baudžiavą, skatina amatus ir valstiečių švietimą. Per 25 metus 800 žmonių gyvenimas labai pagerėjo. Viskas baigėsi po Kosciuškos sukilimo.
Neramina klausimas kaip su tom 2,5 m aukščio užtvankom Jašiūnuose? Daliaus aprašyme jos paminėtos, aero ir foto žemėlapiai nieko nerodo. Jašiūnuose yra gražus, restauruotas dvaras. Dvare yra viską žinantis direktorius (gėlininkės kieme taip sakė). Direktorius nudžiugina – nėra jokių užtvankų, tik liekanos, susprogdino paskutinę Popierinėje 1992 metais. Man tai nuostabi naujiena. Pasirodo turi Lietuva nugriautų užtvankų!
Pirmame PP pasitinka su čempioniškomis dainomis ir tradiciniais šaltibarščiais. Ilgai neužsibūname, pusvalandį. Toliau, apie 20 km, upė vėl gražiai vingiuoja iki Žagarinės šliuzo. Dangus niaukiasi, temsta, orų prognozuotojų skelbta liūtis vėluoja. Bet pralindus pro šliuzo vartus, prasideda naujasis Merkys. Darius sakė, kad ten bus „keletas kilometrų seklios upės“. O blogiausia buvo tai, kad nei upės, nei seklios. Buvo pragaras. Užvartos viena po kitos, nulinkę medžių šakos, išlipti ne taip lengva, nes …. gilu, paplauki 10 – 20 metrų ir vėl šūduva. O dar tamsa, nesiliaujantis lietus. Iš pradžių ramini save, kad tai tik 9 kilometrai. Greitai supranti, kad ne tik, o NET! Stipriausi rusiški keiksmažodžiai nebeišreiškia emocijų. Žiauriausiame pasaulio kalėjime, ko gero, dar nesugalvotas toks keiksmažodis, kuris tiktų tai „upei b…“ apibūdinti. Eilinis strigimas, eilinis lipimas, ima neviltis. O gal geriau krantu? Išsitempiam baidarę į pievą. Toli nenutempsi, sunku. Vėl bandom plaukti. Vėl į krantą. Kelintą kartą – jau neskaičiuoju. Pamenu, kad nesustabdė nei dilgėlės, nei spygliuota tvora su elektros laidu. Pasikračiau truputį. Laukiame kaip stebuklo, kol pagaliau prasidės tiesinta, žmogaus „pataisyta“ upės dalis. Prasidėjo …. pasigailėjom laukę. Kažkada girti melioratoriai iškasė ir… paliko. Pakrančių augalija augo, seno, puvo ir virto kur? Teisingai – į upę. O kad ten būtų bent jau seklu, kad galėtum išlipti ir perkelti laivelį. Bet ne….. ten gilu, irklas kartais panyra, lipti gali tik į krantą. Kiek kartų teko tiesiog nerti į šakas nežinant kas ten laukia ir tikėtis sėkmės. Kiek kartų teko strigti šakose… Nėra net kada pagalvoti apie miegą, o jau švinta, viskas kas ant kūno – seniai kiaurai šlapia.
Pagaliau į tiesintą vagą įsilieja kokius 3x vandeningesnis kanalas. Nuo šliuzo įveikta apie 13 km. Per beveik 6 valandas …. Patarimas? NEPLAUKITE ten!!! Nedarykite to jokiu būdu! Jūsų gyvenimas ir taip gražus. Toliau srovė pasidaro labai greita, smagu, valgom, beveik neirkluojam ir vis tiek lekiam. Kol vėl neprasideda užvartos. Tik šį kartą į nusvirusias medžių šakas neri su dideliu greičiu, o po tavimi – dar didesnis gylis. Jei būtume nors kartą apvirtę, nežinau, kaip ištrauktume baidarę. Pagaliau, 102 – ame kilometre baigiasi žmogaus „kūryba“. Iki antrojo paramos punkto –tik 20 km.
Man atrodo, kad 2-ąjį PP pasiekiame pirmi, apie 8.30 val. ryte, po, grubiai sakant, 22 val. plaukimo. Dalius informuoja, kad be 11 val. išplaukti negalime, nes reikia palaukti kitų. Gera patinginiauti, paplepėti, nors pamiegoti pavyksta mažiau nei dvi valandėles. Gal vis dar dėl tos drąsos, o gal dėl pervargimo. Išplaukiame tik apie 13.00.
Upė jau panaši į normalią, baidarininkams priimtiną. Greitai prisivejame pirmą išplaukusį Darių. Ima kaip reikiant skaudėti mozuoliai ant „žandukų“ :). Iki 3-ojo PP prie Šalčios žiočių, tik 45 km, pakentėsiu. Bet dar po valandos „nutinka gyvenimas“. Pamatau žmogų pakrantėje… Ką jis ten daro? Ai, ne, nieko. O ten lieptas koks keistas? Paulius liepto nemato, keista. Ne, ne, nėra. Atpažįstu, pernai susipažinau, tai haliucinacijos. Greitis krenta. Metas sustoti. Gražesnis krantas, du mediniai padėklai pavėsyje pusvalandžiui tampa minkšta lova. Restart‘as ir judam toliau. Pamatome priekyje į trasą sugrįžusį Saulių su Toma. Pirma mintis –„ Gerai, kad miegančių neapvogė „Mama su sūnum“ . Lenkiam, o tie sako, kad norėjo irklus pavogti. Žodžiu – vėl sekasi.
Į paskutinį PP atplaukiame pirmi. Jau įveikta 155 km. Valgyti nebesinori. Po poguliuko jaučiamės gerai, tad priimame sprendimą negaišti laiko ir šturmuoti likusius 37 km. Žinome, kad ten mūsų niekas nelauks, turim palapinę. Tikslas – kuo daugiau nuplaukti kol nesutemo. Laukia srauni atkarpa, daug rėvų, šviesoje lengviau pagauti srovę. Lyg antrasis kvėpavimas įsijungia. Pirmas tris valandas varome 9 km/h greičiu. Bet čia buvo dar vienas „billions and billions“. Pauliui tenka didžiausias „ledlaužio“ krūvis atlaikyti priešpriešinį mašalų srautą. Jie lenda visur, į akis, nosį, ausis, krenta į baidarę. Jų milijardai, neįsivaizduojamas kiekis. Bet tai beveik neįtakoja greičio. Matyt jau pyktis varo į priekį. Dar nesutemus prašokame Puvočių slenkstį. Lieka tik formalumas – 10 km tamsoje, rūke ir bebrų palydoje. Štai ir Merkinės tilto šviesos. 19 minučių po vidurnakčio, 37 km per 4 valandas ir 19 min – džiaugsmo ašaros ir begalinis pasididžiavimas partneriu Pauliumi. Buvo nuostabu matyti, kaip paauglys sūnus per metus tapo vyru.
Palaikymo komandai sakiau, kad didžiausia paskata dalyvauti yra tos akimirkos, kai atplauki į punktus. Jūs visi nepakartojami. Nevardinsiu vardais, nes bijau ką nors praleisti. Jau pernai sakiau, kad dalyviams lieka tik smulkmena – plaukti, o visame kame kitame tu būsi apšokinėtas, pamylėtas, aptarnautas. Didžiausia padėka ir pagarba jums. Kaip dzūkiškai dėkojama šeimininkei – „Sveika gaminusi“!
Didžiausia pagarba ir padėka visiems, kurie metė iššūkį sau ir paėmė irklus į rankas. Toma Pipiraite – tu esi monstrė.
Kas verčia laukti Jobanachirio? Jau šiandien laukiu 8-ojo, spėlioju, kur ir koks jis bus. Tai kaip narkotikas, supras tik tie, kas paragavo.
Saulius Pipiras Apie gyvenimo maratonus
Gyvenimas kaip maratonas. Kiekvienam mūsų jis skirtingas. „Trasos“ ilgis, jos danga, vingiuotumas, tikėtini ir nelaukti iššūkiai, sutikti kolegos, žiūrovai, praeiviai, tave palaikantys Draugai bei artimieji ir tu pats. Su savo mintimis, vidiniais demonais, norais, tikslais, abejonėmis.
Šis maratonas paprastai labai ištįsęs laike. O kartais taip norisi „pažaisti“ trumpąją jo versiją. Ir neramios dūšios ieško. Eina, bėga, lipa, plaukia, skrenda, važiuoja, lenda ir t.t. Žodžiu, įveikinėja savus mini maratonus.
Vieną tokių turiu ir aš. Šešti metai, kaip dalyvauju baidarių maratone „Jobanachiris“. Kiekvienas jų skirtingi. Ir panašūs. Panašūs ten ateinančiais ir… pasiliekančiais žmonėmis. Ir nesvarbu, ar jie sėdi baidarėse, ar laukia pastarųjų ant kranto, kad ištiestų ranką, pasirūpintų, sušildytų.
Praeitą savaitgalį 190 km per 48 val. Merkio upėje akmenis zulino, užvartas šturmavo, šabakštynus ravėjo, platesniuose vandenyse žiovavo septintasis „Jobanachirio“ maratonas.
Man tai buvo ypatingas maratonas. Tris metus Toma įkalbinėjo pasiimti ją kartu. Tris metus abejojau. Ir, spėju, labiausiai savo gebėjimu prisiimti atsakomybę už savo ambicijas. Be galo esu dėkingas VISKAM už bendrą nuotykį su dukra per tas 48 valandas. Esu įsitikinęs, tai viena veiksmingiausių piliulių, stiprinančių bendrystės, ryšio imunitetą. Vartojant nepasitarus gali ir pakenkti, bet jei pasitarus – poveikis stulbinantis.
Būta visko. Optimistinis startas į nežinią. Metodinis baidos dugno šlifavimas į dugno akmenis pirmus 46 km. Šiltas priėmimas pirmajame palaikymo punkte su „degalų“ pasipildymu bei aprangos pasiruošimu nakties etapui su prognozuojama liūtimi. Naivi dvikova su liūtimi nakties bei upės glėbyje vidury NIEKUR. Šlapuma, atslinkusi vėsuma, rankų skausmai, tylios bei garsios mintys „kaip toliau, kai dar 125km prieš akis?“ 3 km pažintis su visiškai kitokiu Merkiu, kai didžiąją dalį jo vandens pasisavina Vokės kanalas. Ten jau būta neplaukimo, o kovos su vėjo malūnais, t.y. užvartomis, krūmais, šakomis, ta pačia nakties tamsa ir lietumi. Įvertinus ekipažo stovį bei judėjimo tempą, sprendimas išsikviesti gelbėjimo komandą ir finišo malonumus atidėti kitam kartui. Nuplaukta 70 km. 30 min. aktyvi fizinio lavinimo pamoka (prevencija besismelkiančiai vėsumai) ant tilto vidury nakties, vidury NIEKUR laukiant gelbėtojų. Evakuacija į antrąjį palaikymo punktą. Šiluma bei globa palaikymo komandos glėbyje. Palapinės statyba ir miegas nuo 5.00 val. Pabudimas su viltimi išsilaižyti liūties padarinius ir pačilinti likusį laiką iki finišo su palaikymo komanda. Netikėtas visiems Tomos virsmas pabudus su pareiškimu: „plaukiam toliau?“ Ir vėl plaukimas. Dar plius 80 km. Labai norėjau, kad pamatytų ir labai norėjo pamatyti tas dvi valandas upėje nuo 4.00. Kai bunda gamta. Pamatėme ir patyrėme.
Finišas, kur jaunas žmogus jau kitoks, nei buvo starte.
Didžiuojuosi Tavimi, Toma.
Ačiū visiems Draugams iš KK
Vaidas Vėlutis Haliucinaciniai prisiminimai iš Jobanachiris – VII 189km vienviete baidare Merkiu.
- Yzy pyzy. Vienviete nebuvau dar plaukęs, bet po pirmų dešimties kilometrų apsipratau ir per pirmąsias 11val. įveikta apie 70 km be didesnių kuriozų
2. Gulbė. Taip beplaukiant kažkodėl prieš eismą išdygo baidarė ir taip susiklostė, kad tarp mūsų dar gulbė papuolė. Na tai plaukiantysis prieš eismą Andrius Lavrinovičius gavo su snapu per irklą. Pasirodo, ne ten pasukom (na kaip aš be pasiklydimo… ) teko pakapot atgal prieš srovę porą km 🙂 bet nuo to viskas ir prasidėjo…
3. Šliuzas. Čia atsivėrė pragaras žemėje. Bent jau man tą naktį, jis prasidėjo, kai įjungiau apšvietimą ir baigėsi, kai išjungiau. Baltosios Vokės Šliuzas – tai tokia Merkio vieta, kur plaukti baidare, tai tas pats kas pasidėti ją miške ir bandyti irkluoti 🤣(Remigijaus Klajūno citata). Iš baidarės dribau 4 kartus nuoširdžiai visa galva panirdamas… Pirmo apsivertimo metu nuskendo vanduo ir cola, likau visam atstumui iki punkto (47km) be jokio gėralo. Buvo taip neįmanoma brautis per tą Merkiu vadinamą baidarės pločio šakų karaliją, kad kartais patogiau buvo ją vilkti ištraukus į krantą. Per porą tokių pavilkimų įsėdęs neberadau irklo tekdavo grįžti, ieškoti… Tame kanale dar buvo prigėrusios karvės lavonas. Žodžiu, šliuze nušliaužiau nurėpliojau ir išverkiau 20 km per niekingas 7 valandas, o man po biški darėsi nebejuokingai šalta, sausų rūbų tiesiog nebeliko, o rytinė rasa pradėjo laužyti kaulus…
4. Tiltas. Šalta, drebu nuo šalčio ar nuo dehidratacijos, nežinau, nuo skausmo rankų sąnariuose akyse darosi žalia, bet labiausiai neramina šaltis. Kiekvienas lašas nuo medžių sukelia drebulio priepuolį. Neturėjau nieko problemai spręsti, bandžiau valgyti, bet be vandens kažkaip nelindo… Nusprendžiau priplaukęs pirmą tiltą skambinti, prašyti, kad mane surinktų, o kol surinks bėgioti ant to tilto. Tiltas atsirado greit, išlipęs traukiu telefoną skambint, bet…. Ekranas juodas ir net nežada nieko parodyti. Atsisėdau, apsikabinau savo kelius ir galvojau ką dabar ble daryt. Variantai buvo: kišt kojas į dumblą, jame kažkaip šilta būdavo, susivynioti į šiukšlių maišą esantį po tiltu… Bet nesugalvojau, kur dėti šiukšles. Na, truputį paverkęs, nusprendžiau nuo širdies pairkluot.
5. Kapituliacija. Iki punkto mano paskaičiavimais buvo likę 17 km, o iš tikro – 27. Dažniausiai tariamas žodis buvo Mama. Punkte nusiėmiau, nors atsigėręs, užkandęs ir nusnūdęs, plaukti toliau galėjau, bet be telefono nebelabai drąsu buvo.
Dar turėjau vaistų nuo skausmo, bet jie ištirpo (priminimas sau niekada neišimti vaistų iš įpakavimo) .
Jobanachiris 2 – 1 Velutis. Kitąmet lyginsiu rezultatą
Kaip visada Ačiū VŠĮ „Kertam Kampą“ už tokią nuotykių puokštę!
- Solo minusas prieš dvivietę – nėra kas sušildo!
Nuotraukos Arnoldo, Daliaus, Sauliaus ir Rasos.
