Saulėtą gegužės savaitgalį lengvai čiuožtelėję keliautojai išbandė trijų Lietuvos Sibiro upių: Kamojos, Birvėtos ir Kančioginos slėpinius.
Grožio pakako, nuotykių pakako, romantikos užteko!
Kertam Kampą dėkoja visiems dalyvavusiems 🙂 , o plaukimo įspūdžiais dalijasi Dainora Kryklaitė.
„Partizanas (pranc. partisan) − vietos gyventojų savanoriškų karinio pasipriešinimo būrių, veikiančių priešo užnugaryje, dalyvis [1] Partizanais gali tapti profesionalūs kareiviai, nespėję pasitraukti su savo daliniais ir užsilikę priešo užnugaryje. Partizanais gali būti vadinami kovotojai, kurie karinėmis priemonėmis ir naudodami partizaninio karo taktikas kovoja prieš savo šalies vyriausybę.
Va, tik dabar, grįžus iš “partizaninės padėkos” išsiaiškinau, ką gi apie partizanus kalba Vikipedija.
Įtarimą dabar jau keltų tas nekaltas sutrumpinimas pranc., suprask: a la Pranculis, pranculiškai, pagal Pranculį tik tokie paaiškinimai lenda į galvą.
Kvietimas dalyvauti “partizaninėje talkoje” suintrigavo vos tik išlėkus jam į eteri. Kas gi nenorėtų būt kovotoju? Nieko nelaukę, užsiregistruojam ir puolam džiūgaut kaip bus smagu po ilgų karantininių mėnesių pamatyt jau beveik artimom giminėm tapusius keliautojus. Niekas aišku netikrino, “ant kiek” esi partizanas, tiesiog buvai švystelėtas skardžiu žemyn su visa baidare upėn. Nu kaip visad, pranculiškai… be Pranculio ir su jo klasikiniu atsakymu: „nežinau, nesu plaukęs, paskambinkit, kaip gyvi“..
Pirmasis pusvalandis upėje sekėsi gan neblogai, linksmai nusiteikę, mojuodami, pozuodami išplaukėm į nežinią. Kryptis? ‘’Naaa, ten maždaug tolėliau turėtų būt ežeras”’ (cit. Pranculis) Tas pats ‘linksmumas’’ taip ir baigėsi kai priplaukėm skysto skaidraus upės vandens pabaigą. Išlipę tempėmės savo baidares nežinoma kryptim klampodami beveik iki liemens meldynu, kuriuo matyt šį dešimtmetį nei viena pasiklydusi dūšelė saugodama save „neplaukė“. Vienintelė viltis buvo tolumoje švystelėjusi pirkelė- ženklas, kad kažkur yra ar buvo civilizacija.. Vargais negalais išsikapstę iš meldynų atradom ežerą, apžėlusį, su bebriškom salom. Išplaukę iš jo, papietavę tobulam gamtos prieglobstyje patraukėm tolyn. Upė nebuvo labai aikštinga, tai savo tikslą pasiekėm dumblini, bet gyvi. Išgirdę “juodąją orchidėją supratom- tikslas jau čia pat
Antra diena prasidėjo diskusija, kurį maršrutą rinktis: vidutinį ar sudėtingesnį. Vis prisimenu tą partizanų apibūdinimą: ten lyg buvo žodis savanoriška… Na kaip bebūtų pasidaviau patyrusių vyrų žavesiui ir “savanoriškai” pritariau sudėtingesniam maršrutui. Ech, kad būčiau žinojus, kad šitaip pasiseks pažygiuot… upe! Būčiau bent kaliošais pasirūpinus! Teko bristi, žirglioti, žengti, klampoti įv. platumo žingsniais, nešti, tempti, kelti, stumti baidarę įvairiais aukštumo rąstais ir atstumo pievomis (gerai, gerai, man pagrinde teko padėti visa tai daryti, na bet vis vien svarbu juk dalyvaut), dar brovėmės per kranto kemsynus, saugojomės el. piemens ir dalyvavom šokinėjimo per bebro užtvanką čempionate (na gerai, jau gerai, aš buvau tik atsakingą už reportažą). Labiausiai visgi išvargino viltis: viltis atsigert sekmadieninės kavos ir išvyst gražiausią gamtos kūrinį miške- tiltą tiltą gelbėtoją! Kur vadas Pranculis galėtų susirinkt savo tarnus.
Taip besvajojant prabėgo keletas svajingų gyvenimo valandų ir nebeištvėrus nusprendžiau (o vyriška “savanoriško palaikymo” komanda neprieštaravo, netgi palaikė) palikt baidarę ir paėjėti pėstute. Vidury kemsynės išgirst žmonių balsus buvo kiek netikėta, na bet ko tik nebūna. Bet kai jie, tie sutiktieji, vietoj “laba diena” klausia, ar tik nebūsit Pranculio vergai, net silpna pasidaro. Kur tik nėra po pasaulį pasklidusių jojo partizanų! Taip, tie patys, liūdnai atsakau ir bėgu laukais ieškot išsigelbėjimo. Kaimyniniame darželyje besikapstanti moteris taip pat pavymais sušuko- “Daliukuiii linkėėėėjimai!” O jeeeetus, kiek galima, niekur nuo to partizanų vado nepasislėpsi!
Koks jis padūkęs bebūtų, tas mūsų vadas,jis visgi nuostabus: susirinkęs savo partizaniukus iš visų pakampių ir plaukinėjimų, parsivežė kaimukan, išbučiavo, išmylavo, atsisveikino su visais ir kiekvienu atskirai, pamojavo lyg ir besidžiaugdamas, kad visi gyvi, turės kam kitą kartą ir vėl „partizaniškai padėkot“..
Apie visus smagumus: pirtelę, laužą, vėliavos kėlimo ceremoniją, Juzytės sūrį, kumpį, nuostabių šeimininkių paruoštą vaišių stalą jau darosi klasika kalbėt, kitaip juk Guntauninkuose ir nebūna. O vat visi kiti tie partizaniški prieskoniai kaskart vis nauji, kitokie, bet kaip bebūtų keista, kaskart viliojantys sugrįžt ir džiuginantys tiek jauną, tiek seną širdį.
Ir tik tada, po visų emocijų antplūdžio, išvystu antraštę cituoto straipsnio viršuje:
|
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – partizanas gali reikšti partizaną, kitas reikšmes reikia surašyti į nukreipiamąjį |
Jei galite- sutvarkykite kas nors Vikipedijos aprašymą, nes jis tikrai ne visad atitinka realybę. „
Cituota:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Partizanas
