Trumpėjančios rudens dienos ir prasidėję mokslo metai vaikus ir jų tėvelius skatina prisiminti tai, kas yra šalia. Susigūžę nuo rytinės vėsumos, rinkomės Vilniuje, prie karaliaus Mindaugo paminklo tam, kad pasivaikščiotumėme pažįstamomis sostinės vietomis. Naujomis akimis pažiūrėti į, rodos, mintinai žinomus objektus padėjo „Idėjų karalystė“. Ekskursija – žygis prasideda nuo žaidimo apie karalius, karalienes ir pilis, ir smagiai įtraukia ne tik vaikus, bet ir tėvelius. O žaidžiant – lengva klausytis ir istorijų. Vėliau einame į Valdovų rūmų kiemą, matuojame bokšto aukštį, spėliojame, kuriame kambaryje miegojo valdovas (knarkimas, sklindantis iš kolonėlės, labai įtikinantis), kur savo plunksnas skrebino būrys raštininkų ir ką mėgo valgyti rūmuose gyvenantys didikai prieš kelis šimtus metų. Vaikai su nekantrumu ima korteles, kuriose atvaizduoti skulptūrų fragmentai ir skuba kuo greičiau surasti pavaizduotas detales sienose. O radus jas, lengviau atsiminti, kas kur yra ir kodėl: kodėl karūna prie kojų, kai turėtų būti ant galvos, o didis biblinis personažas vaizduojamas raguotas? Vėliau skubame prie prezidentūros, spėliodami, ar dabartinė Lietuvos vadovė Vilniuje. Abejones išsklaido pakelta vėliava, o joje koduoti simboliai vaikams sukelia sąsajas su Hario Poterio personažu. Ir galiausiai – Vilniaus universiteto kiemelių istorijos. Kai galima pauostyti spirite mirkytos kiaulpienės šaknies, pakramtyti senovinio vaisto nuo dantų skausmo, paragauti suspausto cukraus širdelės formos saldainio, pačiupinėti vieną iš beveik 3 tūkstančių senojoje Vilniaus universiteto vaistinėje buvusių parduodamų prekių – vištos koją – įspūdžiai neišdildomi… Šitaip žaidžiant – porą valandų prabėgo labai greitai. Įsižiūrėti, suskaičiuoti, sužaisti, pamatuoti, sudėti, užuosti, įsiklausyti, apžiūrėti, apčiuopti, išgirsti, atpažinti, paragauti ir kitaip interaktyviai pajausti Vilnių patiko ir mažiems ir vyresniems. Nuotraukos Dovilės ir Sabinos
