Prie vis dailėjančios KK bazės penktadienio vakarą vėl suklegėjo besirenkančių „kampiečių“ balsai. Jau tradiciškai rudeniškai pasibūti kartu, pasidalinti bazės patalpų bei aplinkos vizijomis, o svarbiausia – nukasti rūpestingosios vaišingosios kaimynės Juzytės bulves (juk daug kam ne kartą teko ragauti jos pagamintų gardžių cepelinų). Pavakaroję prie laužo ir apsilankę bazėje, sukritome miegoti – kas sakais tebedvelkiančioje palėpėje ar jos prieigose, kas palapinėje greta juodos it smala kaimyno karvės serenadų, kas svetingosios Pranculių rezidencijos buduaruose.
Ryte žadinami vado maršo „samtis ing blūdą“ nerangiai sukėblinome prie gėrybėmis lūžtančio pusryčių stalo. O tada – žemo starto komanda – ir mes jau bulvių lauke. Sako, nėra nuobodaus darbo, tik nevykę bendradarbiai. O gal nesako, tačiau tai neginčijama tiesa! Lauke sraidžiojo bulvės (kas į tolimesnio kaimyno krepšį pataikys??), netilo teorijos ir juokai apie efektyvesnį bulvių rinkimą, šiaip gyvenimą, randamų bulvinių šedevrų grožį ir vis labiau įsismaginančią visai dar ne rudeninę saulę. Neatsiliko ir mažiausi talkininkai, Smiltė su Ąžuolu, zujo tarp vagų, pagelbėdami būtent ten, kur prireikė papildomų rankų.
Mums, „ofisiniams“, vargu, ar geresnę treniruotę surasi (tris dienas dar viską skaudėjo). Tad nieko nuostabaus, kad laukui ištuštėjus kas nukrito į pavėsį pasnausti, kas nulėkė nusimaudyti. Sunku suprasti, kas mūsų gretas labiau išguldė – rudeninė talka ar Juzytės patiekta maisto puota: aikčiojome nuo mišrainių, cepelinų ir kitų skanumynų gardumo, o kartu ir liūdėjome, kad skrandžiai ne bedugniai… Na, o kiek atsigavę ėmėmės smulkių darbų: gėlių perkraustymo, malkų krovimo ir kitų „einamųjų“. Bene labiausiai nenuilsdami darbavosi mūsų paparaciai – Vida ir Saulius. Irutė nepasidavė miegui ir rytais žygiavo į grybus, o Sabinos, kaip visada, buvo pilna visur, būtent tada ir ten, kur reikia Caro patarimo 🙂
Šeštadienio vakaro letargas mus apėmė netikėtai anksti, tad sekmadienį be vargo pakilome, netgi paties vado „samčiu ing bliūdą“ žadinti. Šis atsakė stebėtinai žvalia plačia šypsena. Šventadienio planas – įveikti galiuką Būkos baidarėmis. Tad susipakavę ir apdalinti Guntauninkų gėrybėmis, pajudėjome uodegų vandenin sumerkti. Ekskursijoje įžūliai vingiuota upe mūsų karavaną atsakingai globojo Irmantas ir Klajojantysis Remigijus. Tobulai pabaigėme turingingą savaitgalį, lydėdami beileidžiančią saulę ežere už miškų… Guntauninkai kaip visad suburia geriems darbams ir gražioms akimirkoms 🙂
