Turbūt mažai kas prieštaraus, kad ši, šelmiškai į darbo savaitės vidurį įsiprašiusi Žolinė, „kampiečiams“ nuskilo. Penkiolika nenustygstančių ekipažų startavo Nemenčinėje, kad paspaustų viens kitam ranką draugiškame finiše už Baltojo Vilniaus tilto. Seniai bebuvo taip gerai. Jokio spaudimo laikyti „rimtą“ tempą, jokio didelio baidarininkų darbo ties kliūtimis, tačiau visai nejuokingos dešimtys liuliuojančių kilometrų sutirpo po mūsų irklais krykšaujant, formuojant aplink savo ašį besisukančius kata-, šešia-, okta-(???) maranus per pusę Neries pločio, dalinantis užkandžiais, prisiminimais, dainomis (sulaukėme ne vienų aplodismentų nuo kranto). Kas prisiturškė lig valiai, kas įgavo rimto vandenininko įdegį, kas pirmąsyk irklais mojavo, kas skrybėlę Neptūnui į gelmes nuaukojo. Visi gavome ir saulės, ir lietaus. Visi pailsėjome puikiose kranto aikštelėse, mojavome raudonai pasipuošusiai krante mūsų belaukiančiai „kampietei“ Inutei ir kartu skaičiavome tiltus. AČIŪ, draugai! Susikūrėme gerą dozę labai pasiilgtų nuostabių emocijų!
Kamilė
Šventinis plaukimas pažadino ir poezijos mūzas, paskatinusias Viktoriją sueiliuoti štai taip:
Nors sinoptikai grasino –
Neapsieisim be griaustinio,
Bus žaibų, lietaus ir vėjo…
Gal net škvalo niekadėjo…
Nepabūgę žvarbaus oro,
Vedami smarkiausio noro,
Nutarė KK nariai:
Plauksime – mes ne bailiai!
Susirinkę, pasitarę,
Taip kaip tarė, taip padarė
Ir nuo tilto Nemenčinės
Pajudėjo link Sostinės.
Ant kalno karklai siūbavo
O KK irklais mojavo.
Taip mojavo, taip irklavo-
Debesys net išgaravo.
Teko škvalui pasiduoti
Ir kažkur pro šal linguoti.
Taigi gavę tris lašus –
Na suprask, labai šventus –
Parplaukė beveik sausi
Rudenėjančia jau Nerimi.
Palengva, tiesiog maloniai,
Paminėjom, žolinėjom…
Draugiškai, kaip visada –
Didelė KK šeima 🙂
