2018.05.12. – KK komandinė romantika „Trenkturo“ Liepojoje

Vėl po darbų skubėjome į Priespaudos aikštę, vėl bruzdėjome į autobusą, vėl išriedėjome į ilgą kelią, vėl tam… kad paeitume. Vieni daugiau, kiti kiek mažiau kilometrų, tačiau nekantravome apžiūrėti Liepojos pakrantę „Trenkturo“ žygyje, pirmą kartą rengiamame Latvijoje. Pirmoji nakvynė mus neilgam miegui sustabdė Šventojoje. Čia kai kas dar spėjo ir batutą išbandyti, kiti – palinkėti labos nakties jūrai, dar kažkas, viliojami kaimynų griliaus kvapų nugrimzdo į palaimingą poilsį prieš didžią dieną.

Ankstyvas rytas neprailgo ateiti ir visai netrukus, pasitempę, žyginėje parengtyje, trypčiojome starto punkte. Kaip kaskart, „Kertam kampą“ komandoje atstumus rinkosi romantikai, sportininkai ir ekstremalai. Kadangi romantikams į trasą kilti buvo ankstoka, ilgesingais apkabinimais ir padrąsinančiais mojavimais palydėjome draugus, kurie nedelsdami ėmėsi savo 50-ies, 75-ių bei viso 100 kilometrų žingsniuoti. Vieni nurūko kaip vėjas, kiti – kiek pasiražydami, svarstydami, ar dar su romantikais kavos nelikus išgerti. Starte smagu – muzika, linksmi savanoriai, be perstojo įdomybes pasakojantys vedėjai…

Tačiau atvykome eiti, todėl ir romantikai po valandėlės kovingai iškeliavo į 25-ių kilometrų trasą baltutėliu šilkiniu smėliu. Jūra mus pasveikino rami it stiklas, o saulė vos pakilusi nutarė žygeivių negailėti. Vis svarstėme – jei rimtai, KAIP „Trenkturas“ kaskart su orais susitaria? Nei vieno žygio nemaloniomis sąlygomis! Tiesiog antgamtiška.

Kodėl mes „romantikai“? Mes nuoširdžiai mėgavomės kiekvienu žingsniu, vaizdais; kalbinome visus sutiktus šunis. Poilsio punktuose susirinkome mielas atminimo dovanėles, išdegustavome visus savanorių pasiūlymus, vėdinomės pušų pavėsiuose. Antrame punkte suradome besiilsinčių KK sportininkų ir netgi kelis ekstremalus (sutikti savo komandos draugus visuomet sukelia nedidelę euforiją, nes juk SAVI!).

Kai vėl išsiskirstėme toliau žygeiviško darbo dirbti, laukė puiki košė ant aksominės pievelės. Pasistiprinę įsukome į didžiausiu iššūkiu virtusią atkarpą. Nuo sausomis nendrėmis įrėminto žvyrkelio karštis plieskė su ne mažesne jėga, negu iš viršaus, o vėjo nebuvo. Nejučia visi pritilome ir paspartinome žingsnį. Vandens iš rankų nebepaleidome, o poilsio punkte neužsibuvome – sugriaužėme po obuolį ir „šutinome“ toliau. Ir vis dėlto – egzotika. Tas sausumas greta užpelkėjusio vandens turėjo savito atšiauraus žavesio. Jis bandė mūsų kantrybę ir ištvermę.

Nenuostabu, kad visi, suvirtę atgal ant asfalto, greta „Liepojos“ ženklo, krito ant vėsios žolės atsigauti.  O tada takučiu takučiu – vėl priartėjome prie jūros. Atriedėjo muzikos aidai. „Jau netoli, jau čia pat“, – drąsinome mažuosius romantikus. Finišavome susikibę rankomis, nes taip kur kas smagiau! Šiek tiek pačiauškėję su kitais žygeiviais ir pasidalinę įspūdžiais, turėjome nukėblinti dar pustrečio kilometro iki laikinųjų namų Liepojoje. Be galo gražios jos gatvės! Nuostabi vieta…

Veltėdžiauti nebuvo kada, nes reikėjo atsakingai pasiruošti finalinės „Eurovizijos“ seansui. Jau tapo dar vienu KK įpročiu – pažygiavus su „Trenkturu“, pažiūrėti Eurovizijos finalą. Maloniausios mažytės tradicijos susikuria savaime 🙂 Grįžtančiųjų gretos vis gausėjo, vis daugiau įspūdžių aidėjo viešbučio koridoriais. O ryte sugrįžo mūsų šimtukininkai. „Šilta naktis“, sakė. „Nesivaideno, kaip dažnai būna“, – sakė. Dar sakė, kad nebuvo lengva. Bet ar kuris šimtas būna?..

Man patinka būti žygio romantiku, nes tik romantikai, atsišviežinę ir kiek atsipūtę, gauna galimybę, o kartu ir bičiulišką pareigą, pasitikti grįžtančius komandos draugus. Nors… malonu ir kai pasitinka 🙂 Vėl grįšim. Į pajūrį. Pas „Trenkturą“. Vėl puikiai praleisti savaitgalį.

Kamilė B.

Paskutiniai pasiruošimai prieš kelią.
Žygio romantikų grupinukė.
Kryptis aiški – eiti ten!
Komandinė jėga.