2018 m. balandžio 28-30 dienomis Zarasų ir Daugpilio apylinkėse šurmuliavo bene svarbiausias Kertam Kampą metų išvažiuojamasis renginys – keliautojų sąšauka. Tris dienas energingai mojuota irklais, minta pedalais ir keliauta nuosavomis kojomis. Apie trijų sekcijų veiklas pasakoja pačiame įvykių sūkuryje dalyvavę kertamkampiečiai. Vandenininkus atstovaujanti Audra porina: „Dvi raidės KK visada yra ženklas, reiškiantis, kad viskas vyksta „fluxus“ stiliumi, bet paprasta nebūna. Nesgi kertamkampiečiai gyvena pagal principą „Lengvų kelių neieškom“ 😊. Tokia buvo ir „Kertam kampą“ keliautojų sąšauka „Nei Lietuva, nei Latvija!“, per kurią kas mynė pedalus ilgus kilometrus, kas pasipustė padus per paežeres ir miškus, o kas nutarė šturmuoti dar neišbandytus vandens kelius. Kad ir ką pasirinktum, visada gali žinot viena – kad serialo scenarijus paaiškės tik po paskutinės jo serijos. Kaip ir geriausi kadrai: netikėtas šampanas, Aivaro meistriškumo apraiškos ne tik laužinės košės, bet ir gėrimų patiekimo ant irklo klausimais, Arnoldo lydekos, Egidijaus žuvienė ungurienė… Vandenininkų vadės Rūtos mobilizuojantis šaltakraujiškumas ekstremalioje situacijoje, mano baidarės kolegos Remigijaus įkvepianti budistinė ramybė ir fiziko beigi alpinisto racija ir, žinoma, neišsenkančios didžio vado Daliaus režisierinių triukų atsargos ir jo gebėjimas sutelkti žmones, kurie mato ir mąsto tomis pačiomis dimensijomis. Ir gali pirmąkart matomam žmogui be jokių dvejonių paskolinti savo batus… Kaip čia neprisiminsi ir savo pirmo bandymo gyvenime pereiti per visą slidų rąstą virš šniokščiančios upės (žinoma, su visapusišku kolektyvo palaikymu).
Vis dėlto kinematografiškiausia serialo dalis – latviškoji. Netikėtas posūkis visomis prasmėmis, kai sraunioji Nikaja-Laukesa su gražiais miško šlaitais staiga palindo po žaginių kalnais. Sakytum, tuos medžius čia kas nors tyčia suvilko ruošdamasis kurti būsimus Joninių laužus. Taigi, teko daryt posūkį… į aukštą šlaitą ir ieškoti civilizacijos. Užtat kaip efektingai atrodė narsioji Daiva, kai lyg kokia Ksena su kardais išniro irklais nešina prie latvio sodybos pamiškėje. „Devuška? V liesu? Odna? I ješčio s vioslami?!“ – žmogui, ramiai besidarbavusiam savo sodybos kieme kirvuku, akys išsprogo ir net „Fiskarsas“ vos iš rankų neiškrito. Bet atsitokėjęs ir vėliau išvydęs didesnį būrį „devuškų s vioslami“ gerasis žmogus puolė pirmiausia jų gaivinti teisingu gėrimu su putele ką tik iš šaldytuvo ;)…“
Energingoji dviratininkų sekcijos narė Emilija antrina: „Paskutinį balandžio šeštadienį ant Salako miestelio asfalto trinktelėję 34 ratai paskelbė dviračių žygio pradžią! Spalvinga septyniolikos dviratininkų kompanija pirmąją sąšaukos dieną buvo nusiteikusi gražiai pasivažinėti po gražų Gražutės regioninį parką ir pasigrožėti vienas už kitą gražesniais ežerais bei ežeriukais. Kad nuo laukiamo grožio staiga nesusisuktų visos gražios galvos, jas bandyta profilaktiškai apsukti jau iškart po starto – paklaidinant ties pirmu posūkiu. Atradę tiesos kelią ir nuo apžvalgos bokštelio apžvelgę Luodžio ežero kampą, suskaičiavę girnapuses prie Salako bažnyčios bei apsamanojusius žydų antkapius miško vidury ir vos spėję pasidžiaugti mielu miško keliuku, dviratininkai ir vėl atsidūrė aklavietėje, kai tas keliukas netikėtai išnyko. Suksi į kairę – prasmegsi didelėje pelkėje, suksi į dešinę – pelkė kiek mažesnė, bet prasmegti vis tiek tikimybė išlieka. Kol skeptikai abejojo ir įvairias strategijas dėliojo, drąsiausieji basomis kojomis jau žengė tiesiai pelkei į nasrus. Nieko kito neliko, kaip tik visiems pasekti jų pavyzdžiu, tikintis kuo negiliau prasmegti ir neįklampinti savo dviráčio draugo. Sėkmingai pražliugsėjus pelkę, užsistūmus į kalną, pasimalus per klastingai klampų miško smėlį ir slepiantis sentikių cerkvės prieigose išvengus lietaus šuoro, net pamiršta skaičiuoti pamatytus ežerus. Arba įsidėmėti pavadinimus – vis tiek atmintin nusėda tik smagiausi vietovardžiai. O toks buvo pvz. ežeras Šiurpelis, sukėlęs vyrams keistai šiurpų norą pasikarstyti ant stendo su dviračiais rankose; ežeras Šventas, kur netikėtai iš miško glūdumos išlindo veršio dydžio Baskervilių šuo; vidury niekur stovinti Tautvido sodyba su pirtimi, kelio išvengimo tikslais suviliojusi kirsti kampą – po eilinio pasivaikščiojimo su dviračiais po miško brūzgynus ir užsirioglinus įkalnėn, kampo kirtėjus pasitiko, žinoma, tas pats kelias.
Kelių tądien būta visokiausių: ir gaiviai kvepiančių mišku, ir verčiančių iš kojų, ir apiberiančių veidą dulkėmis, ir besitaikančių į ratus įkišti šaką ar akmenį, ir užimančių kvapą stumiantis aukštyn, ir teikiančių palaimą skriejant žemyn… Nors tikslas buvo iš lėto ir ramiai pasigrožėti pavasarėjančia gamta, kai kurie greitaeigiai momentais skriejo taip greitai, kad iš inercijos net nuskriejo ne ta linkme (ir kažkodėl nelabai džiaugėsi, kai buvo sugrąžinti į doros kelią). Todėl ties tolesniais posūkiais atsargiausieji dviratininkai jau laikėsi arčiau navigaciją valdančių bendražygių – dėl viso pikto, kad grįžinėti nereikėtų. Jau vakarėjant prasukę pro Tiltiškių vandens malūną ir sužavėję jo šeimininką („aš jus nufotografuosiu – šiemet tiek dviratininkų čia pirmą kartą matau“), visi dviejų ratų gerbėjai finišavo starto vietoje, spidometrams apmirus ties maždaug 50 km riba (nors visi važiavo beveik kartu, vieniems rodė 45 km, kitiems 49 su kableliu, tai aišku, kad tikėti reikia didžiausiais skaičiais).
Kad neiškristų iš KK sąšaukos nei lietuviško, nei latviško formato, antrąją dieną dviratininkai pasuko pas kaimynus. Pro Daugpilį pasiekę Naujenę, pirmiausia, kaip ir priklauso sekmadienį, aplankė vietinę katalikų bažnyčią, o po jos numynė tiesiai Dauguvos upės, lydėsiančios visą dieną, pakrantėn. Čia įvyko garbinga Slūžmelninko (visa žinančio velnio malūnininko) apdovanojimo ceremonija – abi dienas entuziastingai atsakinėję į žygio vadovės Rimos paruoštus klausimus, padedančius geriau pažinti lankomas vietoves, ir rinkę grūdus keliautojai nori nenori turėjo pripažinti Daugėlų šeimos, ir ypač Egidijos, pergalę.
Ta proga nepatingėta ir į pilį užlipti – tiesa, ta pilis nykštukinė, bet užtai greitai apeinama. Nes ne vaikščiot gi susirinkta (pakankamai prisivaikščiota su dviračiais vakar), o patyrinėti Dauguvos apylinkių. Kelias ir driekėsi palei upę, tai nutoldamas nuo jos, tai vėl priartėdamas. Pakrantės stovyklavietės, medinis apžvalgos bokštas, aukšti skardžiai ir didingi upės vingiai – latviškos dviračių trasos turtas, džiuginęs ir lietuvių akis. Bet labiausiai tądien akis ir ypač kojas pradžiugino netikėtai vaizdinga „BMX trasa“, kurioje į staigius posūkius įsikomponavę maži kalneliai kviečia išbandyti savo vikrumą, kur nespėjęs pakilti jau leidiesi, kur ant kelio raitosi gyvatės (jei visi pristojo prie vienos, reiškia, yra ir daugiau) ir kurią įveikęs įkalnėn šaunančiu tilteliu gauni gurkštelėti gimtadieninio eliksyro.
Taip taikiai ir būtų pasibaigusi latviška diena, jei ne netikėtai kryptelėjusi Rimos kojelė – iškritus iš komandos pagrindiniam vadui, užsidegimas toliau minti pedalus išblėso. Kuriems dar trūko kilometro kito, tie savo noru dar mynė 16 privalomųjų kilometrų iki Kraslavoje paliktų mašinų, o kitiems žygis pasibaigė besideginant Dauguvos pakrantėje. Dienos sąskaitoje: 15 dviračių, beveik 40 km, 12 grūdų laimėtojos rankoje, 1 akmeninė bažnyčia, 1 miniatiūrinė pilis, 1 medinis bokštas, 1 vingiuota upė, 1 pusiau gyva gyvatė, 1 traumuota koja.“
O pėstininkų vadas Remigijus prideda: „Nors prieš sąšauką ir buvo truputi dvejojama dėl Pėstininkų būrio (verta juos minėti iš didžiosios raidės), tačiau po lengvo protesto kitaip ir negalėjo būti. Sąšauka nebūtų sąšauka jei nebūtų visų atstovų: povandenininkų, podviratininkų (nes juos mažai kas gyvai matė), ir žinoma pėstininkų. Juk pėstininkai – pačios svarbiausios figūros; jei išgyvena iki pabaigos :), o sąšauka – svarbiausias Kertam Kampą renginys, jungiantis visą plačią kertamkapiečių ir jiems prijaučiančių bendruomenę.
Pirmos dienos žygis, iš po linksmo vakaro, lėtai „išsižingsniavo“. Startavome nuo Antazavės miestelio ir iš karto už jo sprukome į Sartų regioninio parko teritoriją. Besidžiaugdami pavasariu ir šiltais saulės spinduliais, priėjome Žalvės upelį ir kadaise ant jo stovėjusio malūno liekanas. Truputi papozavę žalumose paskendusių malūno liekanų fone ir pameditavę ramybe trenkiančioje aplinkoje, nukulniavome toliau. Kelias pasisuko į bekelę ir pradėjusios smigti kojos davė signalą, kad sausi negrįšime, tad bendru sutarimu, palikę šitą smagumą ateičiai, sukome į sausesnius keliukus. Kitas punktas buvo Šilo mūšio – partizanų kovos su sovietų okupantais vieta. Čia vyko patys didžiausiai partizanų mūšiai Lietuvoje. Toliau „bėgdami per istoriją“, aplankėme Pakačinės piliakalnį, o leidžiantis nuo jo pagavo trumpas ir lengvas lietutis. Taip prasiėję gražų lanką per piliakalnius, atsisėdome papietauti jaukioje privačioje vietelėje ant Sartų ežero kranto. Apkabinome šimtamečius ąžuolus, o toliau mūsų kelias tęsėsi Sartų ežero pakrante iki apžvalgos bokšto, kur ir baigėme pirmosios dienos maršrutą. Tą dieną gavosi 20 kilometrų lengvo pasivaikščiojimo.
Kitą dieną, po „pragariškos“ nakties, pėstininkų gretos padidėjo. Tad norom nenorom teko valytis nuodėmes ir pasirinkome žygį aplink Švento ežerą, tikėdamiesi kad Dievai išvalys mūsų suterštą sielą 🙂 Buvo planuota apie 23 km. maršruto trasa, bet radioaktyvi saulė norom nenorom mus stūmė į šešėlį. Pirmas mūsų sustojimas buvo tarp Švento ir Šventelio ežero. Švento ežeras yra ypatingas tuo, kad jame kas 30 metų keičiasi vandens lygis trimis metrais, nors ežeras neturi nei intakų, nei iš jo išteka koks upeliukas. Paatgalaivę nupėdinome toliau Švento ežero kraštovaizdžio draustiniu. Čia kadaise buvo didelės Baltų bendruomenės, tad yra likę nemažai senkapių, aplankėme keletą jų. Pabuvome su protėviais prie Rūsteikių pilkapių. Saulė vis labiau smogė per pakaušius, tad kaip tikri kertamkampiečiai, pradėjome kapoti kampus. Dar vienas sustojimas buvo prie Girtukiškio akmens su ženklais. Tokie ženklai yra apipinti legendomis, tačiau šis akmuo tiesiog žymėjo stambaus žemvaldžio ar bajoro ribas. Žingsnis po žingsnio, kampas po kampo ir apsukome ratą aplink Švento ežerą. Taip pėstininkai smagiai susuko beveik 19 km. Nors pėstininkų kompanija ir nebuvo gausi tačiau turėjo nuostabų laiką, daug juoko ir atradimų ir įspūdingų vietų. “
Nuotraukos Aušros, Rasos, Rimos, Daliaus, Remigijaus.
