Balandžio 21-22 dienomis Dzūkijoje KK organizavo du didžiulius renginius. Kol vieni dalyviai sėkmingai mynė smėlėtais miško takais šimtuką kilometrų, kiti – aktyviai dalyvavo akcijoje „Darom“ ir miklino kojas, žygiuodami mažesnį atstumą. Kaip visa tai atrodė – pasakoja dvi Jolantos: viena iš jų – emigrantė Jolanta, o kita – savam krašte giliai šaknis įleidusi Jolančiukė 🙂 .
„Lietuvą aplankau dažnai ir įvairiais metų laikais. Paprastai čia atvykstu darbo reikalais ir daugiausiai laiko praleidžiu Vilniuje tarp biuro sienų. Tačiau šis vizitas buvo ypatingas – darbą pavyko suderinti su aktyviu poilsiu gamtoje, gražiausiame Lietuvos kampelyje – Dzūkijos nacionaliniame parke.
Kelionė prasidėjo Vilniuje, Spaudos rūmų aikštėje, kur pirmą kartą pamačiau “kertamkampiečius”. Iškart pajutau, kad esu ne tik tarp bendraminčių, bet dar daugiau – tarp savanorių, gražiais ir prasmingais darbais nusiteikusių rūpintis Lietuvos gamta, bei – tarp valios milžinų, pasiryžusių per 24 h pėsčiomis įveikti 100 km. atstumą. Abi iniciatyvos man darė labai didelį įspūdį ir nepaliaujamai kėlė nuostabą.
Nieko viena apie kitą nežinojusios ir nesitarusios, abi Jolantos pasirinko savanorystę. Mūsų darbas buvo išvalyti Nemuno salą nuo medžių ir krūmų, kurie iš paukščių paveržė neprižiūrimų pievų plotus. Tuo metu, kai šakos ir kamienai skriejo į pragarišką karštį skleidžiančius laužus, 18 drąsuolių įveikinėjo šimtakilometrinę distanciją.
Labai smagu buvo stebėti ir dalyvauti tame ‘’kertamkampiečių’’ skruzdėlyne, kai kiekvienas kažkur zujo, kažką vilko – kas krūmelį ar visą rąstą į laužų liepsnų ir dūmų sukurtą skaistyklą, kas – košės ar arbatos bidoną keliaujantiems šimtinę, kas – tiesiog savo kūnelį paskutinius šimtuko kilometrus – ir visi kartu bei kiekvienas atskirai formavo jaukų, geranoriškumu, tarpusavio supratimu bei pagalba grįstą bendravimą.
Buvau sužavėta mokinių darbštumu, draugiškumu, mandagumu ir jautrumu gamtos grožiui. Suaugusieji mane sužavėjo solidarumu, ryžtu ir humoro jausmu. Štai tik vienas iš juokelių:
– Aš vegetaras, jau keletą mėnesių nevalgau mėsos.
Susipažinkime, – sako kitas dalyvis, aš – “veryganas”; nuo to laiko, kai išrinkom naują valdžią, nebevartoju alkoholio.
Neišmatuojama jėga glūdi kvietime “Darom”! Atrodo, ką galima nuveikti per vieną savaitgalį? O pasirodo, kad labai daug. Aptvarkėme salą, kurioje prieglobstį ras vietiniai ir pro šalį keliaujantys paukščiai, pajudėjome, pabendravome, įkvėpėme pavasariškų kvapų, grožio ir šilumos.
Kažkokios nematomos rankos vedini, visi kartu ir kiekvienas atskirai kūrėme ir dalyvavome jaukioje pavasarinės gamtos budimo šventėje, kurios aura (vienok, su dūmeliu 🙂 ) dar tebesisklaido sugrįžus į įprastinę darbų, pareigų ir reikalų prisodrintą kasdienybę. Tačiau, nepaisant negailestingai užmarštin grimztančių pasakiško savaitgalio prisiminimų, kažkaip pavyksta lengvai ir giliai atsidusti ir nusiraminti, nes širdies gilumoje kiekvienas žinome, kad yra ko laukti. Ir ne paslaptis, bet laukiame visi kito susitikimo su “kertamkampiečiais’’! Dvi dienos prabėgo kaip viena akimirka…”
