Kovo 17-oji išaušo saulėta ir vėjuota. Seniai nebuvo taip šalta. Planavome, susitikę prie Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios, apžiūrėti juos iš išorės ir vidaus, o vėliau smagiai pajudėti pamariu.
Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios ansamblis abejingų nepalieka. Tai vieni įspūdingiausių architektūros perlų Šiaurės rytų Europoje. Žygį pradėjome nuo vartų. Už jų – vienuolių puoselėtas sodas ir jų nameliai. Buvo planuota pastatyti 24 namelius, kaip 24 valandų – paros – simbolį. Tačiau suręsta tik 17, iš kurių šiuo metu išlikę 3, juose ir dabar gyvena vienuolės. Leidomės į kriptų požemį, kuris įdomus tuo, jog ten iki šiol likę sienose užmūryti mirę vienuoliai. Labiausiai žadą atėmė gausios, italų tapytos freskos bei stiuko (toks gipso, kalkių, klojų, marmuro dulkių ir kiaušinių mišinys) lipdiniai, kuriais dekoruotos visos bažnyčios lubos. Labai maloniai nustebino interaktyvus, pilnas informacijos ir išmonės, muziejus. Vėliau prasidėjo intensyvioji žygio dalis – leidomės į kelionę pamariu. Ėjome, čiuožėme, tipenome ledu. Kam neužteko pajusti ledo vien kojomis – šliaužė pilvais, nugaromis ir užpakaliais. Žygis buvo ir pilietiškas – kiekvienas surinkome po maišą šiukšlių. Tačiau šį kartą šaltis mus įveikė. Net teko trumpinti maršrutą. Bet bažnyčios paslaptys ir marių ledas buvo tai, dėl ko buvo verta važiuoti :).
Nuotraukos Aušros ir Dovilės
