2018.01.13-14. – Šeštąjį Džambulą nušvietė ne tik saulė, bet ir Dievo žodis

„Tegu tik nebando nė vienas žadintuvas suskambėti rytoj 4.30 val.!“, – pirmąjį Džambulo vakarą sulindus į miegmaišius pasigirdo grasinimu pakvipęs įspėjimas. Nes būtent tokiu ankstyvu metu tą patį rytą 26 žygeivius iš lovų išvertė nenumaldomas poreikis įsiamžinti šeštojo Džambulo istorijoje. Tamsoje visi sugužėjo į Vilniaus geležinkelio stotį, tamsoje sulipo į traukinį, tamsoje iš jo išlipo vidury niekur, nors užrašas skelbė tą „niekur“ esant Pakretuonės stotimi.

Po truputį ima aušti

O kas dabar? O kur vadas? O kuria kryptimi eiti? Klausimų daugiau nei atsakymų. Tuo tarpu už kelių kilometrų autobusiuke paskutines poilsio minutes eikvojantis žygio vadu paskirtas Klajūnas su savo palydovų komanda maloningai leido džambulistų būriui paklajoti po mišką ir išbandyti savo orientavimosi įgūdžių bei navigacijos prietaisų patikimumą. Posūkis kairėn, posūkis dešinėn, žingsnis ne ta kryptim, du žingsniai atgal – ir visa kompanija pagaliau susitiko ties kažkelintu priešaušrio vieškelio posūkiu. Džiaugsmas išsitaškė ore ne tik audringais pasisveikinimo garsais, bet ir fejerverkų salvėmis.

Žygis prasidėjo nuo fejerverkų

Kol gretimo vienkiemio gyventojai nesulėkė su šakėmis nekviestų rytinių svečių ba(i)dyti, kertamkampiečiai susiderino veiksmus ir žengė pirmuosius metrus iš tądien laukiančių beveik 45 km. Saulei rausvai dažant ryto dangų, žiemiškam šaltukui žaismingai kandžiojant tai skruostą, tai nosį, o pašnekesiams įgaunant pagreitį, kojos kilojosi be jokių pastangų – žiū, jau ir pirmasis pusryčių sustojimas. Ir iš pirmo etapo jau pasidarė aišku, kad greitu ėjimo tempo pasižymintis vadas nestabdys – žygeiviai juokavo, kad pavakariams numatyta vieta bus pasiekta per pietus.

Prieš akis – Paliesiaus dvaras

Įprastai gausaus sniego ir padoraus šalčio fone įrėmintas Džambulo žygis šiemet nesuteikė progos tikros žiemos ceremonijoms: gniūžčių krušai, pašventinimui nupurtomomis šakomis, kampo kirtimui per ežerus, bridimui iki kelių per pusnis ar ridenimuisi nuo pakelės kalniuko… Bet džiaugtis vis tiek kažkuo norisi. Tad ir džiaugėsi keliautojai vidury laukų užšalusia čiuožimui tinkama bala, į tvirtą gruodą sutrauktais purvynais, pakelėse stypsančiais didžiuliais Sosnovskio barščių griaučiais, senais draugais bei naujomis pažintimis ir galiausiai tiesiog seniai šį pasaulį lepinusia saulėta diena.

Rytas visam pasauliui!

O jau kiek džiaugsmo sukėlė po išlakiu kaimo kryžiumi garuojantis grikių košės puodas! Pagreitintu tempu žygiuojantiems ir jau po truputį kojas nuo kieto žvyro bei pečius nuo pakrautų kuprinių imantiems jausti džambulistams lyg miražas dykumoje atrodė Daliaus kiekvienam į rankas įspraudžiamas dubenėlis ir į jį Viktorijos kraunama gardi košė.

Netikėti malonumai – patys tikriausi

Pasisotinus maistu ir puikiomis emocijomis, trejetas kilometrų iki bandelėmis ir arbata/kava kvepiančio Paliesiaus dvaro buvo įveiktas lyg ant sparnų (kuriuos šiek tiek bandė pakirsti labai jau pėdoms nedraugiškas asfaltas). O tada – minkštos kėdės, šiltos grindys, atpalaiduojanti muzika ir skanėstai… Bet tik po to, kai išklausysit dvaro istorijas ir apžiūrėsit gražiausias jo patalpas!

Dvaro šiluma ir cinamoninės bandelės

„Aš dėl tavęs lūpytes padažiau…“, – staiga relaksacinę muziką pakeitė vado mėgiamiausias hitas. Viskas aišku – metas kilti, vėl autis batus, vėl dėtis kuprinę ir pasidažius vazelinu lūpytes stoti akistaton su likusiais šios dienos 10 km. Žinoma, 10 km būtų tik teoriškai ir tik tiesiu keliu. Bet juk kuo blogiau, tuo geriau, tiesa? Tad tamsioje vakaro realybėje tie kilometrai virto nesibaigiančiu žirgliojimu per, rodos, iki horizonto nusidriekusius begalinius sušalusius arimus: šokinėjimas nuo vagos ant vagos, balansavimas su pastangomis nepataikyti ant numanomos pūslės, kapanojimasis per gilų ir vandeningą griovį ir jokių Guntauninkų civilizacijos ženklų prieš akis…

Bet kaip viskas pasaulyje turi pabaigą, taip ir tie arimai virto keliuku, keliukas – kaimo asfaltu, ir dar po kelių minučių visi išgyvenusieji išbandymą perartais dirvonais įpatogino savo nualintus kūnelius šiltoje jaukioje troboje: kas klestelėjo į fotelį, kas išsidriekė ant pečiaus, kas ilgam prispaudė nugarą prie šilto vamzdžio.

Nors visi iškart buvo apdalinti karšta arbata, ne vienas viltingai vis žvelgė į duris – kada pakvips išsvajotais cepelinais? O cepelinų puodas įriedėjo vos tik Irenai ėmus skaityti Dievo žodį pavargėliams. Nusprendę, kad tas žodis niekur nedings, o va cepelinai gali ir išgaruoti, visi akimirksniu nusiteikė puotai – artimiausią pusvalandį pagrindiniai garsai buvo kramtymas, čepsėjimas, šaukštų barškėjimas ir sotūs atodūsiai. Ištvermingiausieji tą vakarą išbandė ir vietinio SPA malonumus, o ekstremaliausieji šiltas trobos grindis iškeitė į ledinius ūkinio pastato apartamentus.

Palaiminga Guntauninkų trobos šiluma

Ryto sulaukė visi, o miegojusiems troboje dar ir bonus‘as nuskilo. Netgi du: 1) „“Pasiklausykite Dievo žodžio“, – dar kartą ištarė Irena ir besiraivantiems miegmaišiuose žygeiviams perskaitė tiesiog sekmadienio pamokslą (matyt, prieš tai susitarusi su Aivaru, kad guliašo neatneštų tol, kol ši šventadienio procedūra nebus baigta); 2) Po maisto sielai – gėrimas kūnui: kad akys greičiau atsimerktų, Sabina kiekvienam kofemanui tiesiai į miegmaišį pristatė po puodelį kavos. Ačiū ryto fėjoms!

Legendiniam Aivaro guliašui užpildžius ir skrandžius, ir termosus, vadas davė komandą „Judam!“. Papozavę tradicinei nuotraukai ir apžiūrėję įrenginėjamus keliautojų namus, džambulistai patraukė ryčiausio Lietuvos taško link. Iki jo – beveik 25 km. Šią dieną visi ypatingai džiaugėsi -10 išspaudusiu šaltuku – tai suteikė vilties pelkių atkarpą praeiti nesušlapus.

Aštrųjį Aivaro guliašą – ant stalo! Oj, ant grindų.

Pradžioje pelkė pasirodė visai neklastinga – ypač įsitikinus, kad einant ją užtraukusiu leduku, tas nei traška, nei lūžta. Vėliau kur ne kur pasimatė ir keletas akivariukų, bet ir juos buvo įmanoma apeiti ar peršokti. Po kurio laiko, traukdami į save gailių kvapą, kai kurie net užmiršo, kad pelke pasikliauti negalima ir gal visgi reikėtų žiūrėti po kojomis – tokie užsimiršimai atsiliepė perspėjančiais sužliugsėjimais (mažų mažiausiai).

Neužsikvėpuokit gailiais!

Kiekvienas susigalvojo savo pelkių ruožo praėjimo taktiką: kas bėgo (kartais tiesiog ore, o kartais klimpdamas į samanas), kas atsargiai šliaužė paviršiumi (ten, kur tas paviršius dar nebuvo bėgančiųjų suskaldytas), kas darė nemenkus apėjimo lankus (tik kuo toliau į šoną, tuo klaidžiau). Neskaičiuojant pelkės vandeniu nuplautų batų ar per batraiščius koją pasiekusios drėgmės, su šia pelke susidorojo visi.

Kažkaip viskas čia per lengva – vadas kažką įtartino planuoja…

Smagumas laukė visai kitoje vietoje. Pasiklydus dar iki šiol nematytoje miško dalyje ir nusprendus paprasčiausiu būdu iš jo ištrūkti (o tai reiškia: išeiti iš miško, į kurį net nebuvo reikalo įeiti), kelią staiga pastojo upeliukas. Iš pažiūros lyg ir užšalęs. Ir ne toks jau platus. Bet vis tiek nuspręsta per jį pasidaryti bent jau šiokį tokį tiltuką. Nelaukdami tilto statybų pabaigos, vadas Klajūnas ir jo trys karaliai Irmantas, Pranske ir Gintaras jau atsidūrė kitoje upelio pusėje. Dar po minutės išgirdome porą „trekšt“ ir kelio žvalgytojai viens po kito atsitokėjo iki kelių bestovį lediniame pelkės vandenyje – gal tik Pranske spėjo laiku nusimauti batus ir net kelnes…

Klastingiausia žygio vieta

Daugiau norinčių išsimaudyti neatsirado, tad vado įtikinėjimų („nieko čia tokio, tik iki kelių, negi jūs bijot, einam tik“) niekas nebepaisė – vos už 20 metrų Julija rado tvirto ledo ruožą, kuriuo visi maištininkai ir buvo išvesti iš pelkės.

Beveik visi iš pelkės išbrido sausi…

O čia šalia jau ir Baltarusijos siena. Ilgą atkarpą slinkdami palei ją ir kas sekundę tikėdamiesi kelią užstosiančių bei dokumentų reikalausiančių pasieniečių (tik jie nematė reikalo to daryti), žygeiviai net nepajuto, kaip sutemo – tik tolumoje sužibusios oranžinės Vosiūnų kaimo šviesos priminė, kad artėja finišas.

Tarp Lietuvos ir Baltarusijos

Paskutinis finišo akordas suskambo Džambulo (Didžiasalio) aludėje, kur kiekvienas laikė savo pareiga išlenkti tikrai užsitarnauto alaus bokalą, pasidžiaugti atlaikytu kertamkampiškiausiu metų žygiu bei kaip visuomet šaunia ir iššūkiams neabejinga kompanija. Juk ne veltui rytiniame traukinyje nepažįstama moteris paprašė leidimo pasidaryti asmenukę su tuoj į tamsą išlipčiančiais keliautojais: „Jūs kažkokie kosmonautai – visi šį šeštadienio rytą miega, o jūs va į žygį susiruošėt!“

Tradicinė džambulistų nuotrauka

Girdėjote Dievo žodį.

Emilija Karoblytė

Žygis
Laurynas
Planas
Šlapia
Visi
Pelkė
Namai
Pusryčiai
Po pelkės
Fejerverkai
Pradžia
Dvaro link
Pavakariai
Saulėta
Košė
Rytas