Atpūškavę moderniu traukinuku į Kauną, susitikome šventiškai padabintoje geležinkelių stotyje. Žygio pradžia – prie pėsčiųjų tilto į Panemunės šilą. Ėjome palei didžiausią Lietuvos upę, iki pat santakos su Nerimi. Miestas visada buvo šalia – virš mūsų, bet galėjome džiaugtis vėlyvu rudeniu dvelkiančia žaluma. Ir jei ne šventiški papuošimai, sunku būtų atspėti – jog rytoj – paskutinė kalendorinių metų diena. Pakeliui vis rasdavome kur stabtelėti: spalvotose vaikų žaidimų aikštelėse padūkti, būreliui ančių ar gulbių pamaitinti, pasigrožėti graffiti meno kūriniais ant krantinių blokų, pasigėrėti didingais tiltais per Nemuną… ar užlipti ant didžiulių, nežinia kam tarnavusių, akmenų luitų. Nutipenome daugiau nei 15 km. Santaką pasiekėme lydimi besileidžiančios saulės spindulių. Čia mūsų laukė siurprizas – didžiulis tortas ir kvepianti arbata. Ėmus temti, vis labiau ėmė vertis šventinių papuošimų grožis. Būriu patraukėme į Rotušės aikštę, kur palinkėjome vieni kitiems gražių metų, pasigrožėjome spindinčiu senamiesčiu ir išsiskyrėme savaitei – iki žygio Birštone 🙂
