Šeštadienio siurprizai ir netikėtumai; geriausias vaikų draugas Raudonėje – draugiškasis arkliukas; ant Palemono kalno tarsi „iš po žemių išdygę“ dūdoriai; malūno kieme tarsi tik mūsų laukę motociklininkai su savo vintažiniais žirgeliais; ir žalčiukas su driežiuku… Bet apie viską iš eilės – mūsų palydovės –Palaidos Balos – Laimos lūpomis:
„… įvykęs/pavykęs šeštadienis… arba kiek nedaug žmogui reikia… arba mažytės savaitgalių laimės… arba pats puikiausias sezono atidarymas… arba pats gražiausias ir skaitlingiausias mamos pasveikinimas… arba ačiū Jums, mažieji motoriukai (didieji – taip pat)… ir dar daug daug šiltų pavadinimų galėjusi turėti gegužės šeštoji diena…
Per daug metų jau įpratau, kad mano energija labai reikalinga aplink esantiems ir jos labai mažai teturintiems. Čia gi papuoliau į būrį motoriukų, ir pirmą kartą gyvenime mano baterijas maitino jie. Nauju, maloniai nustebusiu žvilgsniu pamačiau savo, pasirodo, labai mylimą, Panemunę. Ir dar kartą prisiminiau, kad niekur nėra taip gražu, kaip mylimoj Lietuvoj. Ir kokia prasminga ir svarbi jos praeitis, ir koks gražiai per tuos -iolika metų pasikeitęs jos veidas. „Išgricavoti“ miesteliai, turistų laukiančios pilys, tarsi naujais veidais į mus sužiurusios skulptūros, tarsi specialiai iškilmingai išsipustęs senutis upių tėtis. Kokia švelniai, bet sodriai poetiška pavasarinė gamta, kokio skaistaus mėlynumo neužmirštuolės ir kokio sodraus geltonumo laukinės raktažolės. Ir kokios į tas dvi gėles panašios vaikučių akys ir širdys. Vienos – skaisčiu mėlynumu, kitos – saulutės spalvos šiluma. Pasijutau laiminga ne savo anūkų močiute. Supratau vieną paprastą ir stebuklingą tiesą – gražių ir turtingų medžių žiedai ir vaisiai taip pat gražūs, turtingi ir skanūs.
Ačiū, kad tiek daug gražaus „privertėt“ prisimint, kad nuvedėt pas Mamą, kad vaikiškom akim parodėt šitą nuostabiai salotinį pavasarį. Juk jokioj Floridoj, anei Barselonoj tokio jo nepamatysi, nei su dideliais, nei su mažais Žmonėmis. Nes ten, kur nėra baterijas iškraunančio rudens ir nenuspėjamos prailgusios žiemos, nesulauksi ir tokio visa kuo turtingo ir sklidinai pilno pavasario. Pirmą kartą gyvenime ir dar vaiko delne pamačiau vaikiško amžiaus žaltį. Žalčiukas vaikas, driežiukas vaikas. O aplink – Žmonių vaikai. Žila senovė ir nerūpestinga vaikystė. Kaip simboliška.
Tiesiog ačiū už viską, kuo pasidalijot… Jūsų gidė iš smagaus reikalo – Palaida Bala/Laima“.
