Tradicinis kasmetinis pošventinis „Skaidrumo“ žygis šįmet pusnynais nulapsėjo sausio 7-8 dienomis kaimyninėje Lenkijoje. Įspūdžius žeria Jurgita Lieponė:
„Dangaus malūnai buvo dosnūs. Primalė tiek sniego, kad jo tilpo į visus batus, rankas, kišenes ir širdis. Dangaus šalčio angelai irgi padarė savo: paspaudė tiek, kad per mažai nepasirodytų.
Beveik pusšimtis žmonių dvi savaitgalio dienas brido, lipo, čiuožė, kopė per vilties baltumo sniegą tradiciniame pošventiniame žygyje Skaidrumas – 2017, kuris šiemet vyko Suvalkų kraštovaizdžio parke.
Ten, kur vietovardžiams lengva rasti lietuviškus atitikmenis. Kur užmigusi Juodoji Ančia. …Ten, kur prasideda Šešupė. Viso – apie 30 kilometrų.
Buvo klampu, sunku, gražu, tikra, šalta ir karšta vienu metu, juolab, kad didžioji dalis žygio driekėsi ne nuvalytais keliais, bet sunkiai einamais miško takeliais ir bekelėmis.
Kojos meldėsi sniegui, o arbata, iš termoso įpilta į puodelį, vėsdavo neįtikėtinu greičiu.
Lojo šunys, vietos katinai murkė nuo dėmesio, akis išsprogdino karvės, o stirnos stebėjosi jų sutrikdyta ramybe. Sako, kad miražai gali rastis dykumoje nuo alinančio karščio, tačiau vienu metu atrodė, kad miražus gali iššaukti ir šaltis. Bet spaudžiant šalčiui iš užšalusio ežero išlindusios narų galvos buvo tikrai tikros.
Kartais gamta ima ir sukuria pačius geriausius atvirukus. Ar net visus fototapetus. Be kičo. Ji pati geriausia tapytoja ir kūrėja.Dangaus malūnai buvo dosnūs. Primalė tiek sniego, kad jo tilpo į visus batus, rankas, kišenes ir širdis. Dangaus šalčio angelai irgi padarė savo: paspaudė tiek, kad per mažai nepasirodytų.
Nes geresnio oro viduryje žiemos tiesiog nebūna. Pakenčiamas šaltis, miltų purumo po kojomis girgždantis sniegas. Ir viską apsikabinusi saulė – nuo pat tylaus balto ryto. Visa savo esybe pajusti tikrą, šaltą, baltą žiemą – tai pati tikriausia dovana.
Atrodo, kad tuoj tuoj vėl ateis Kalėdos. Kad Kalėdų senis apsuks savo roges. Nes geresnių kelių jam taip pat nebūna.“
