2016.12.03. – KK su vaikais – Balto kalno siautulys (Kernavė)

Jei paklaustumėte manęs dabar, šiltai apsikamšiusios, su puodu šiltos arbatos glėbyje, mus buvo ištikusi tikrų tikriausia sniego karštligė. Grįžome po Balto kalno žygio Kernavėje šlapiomis kojomis, ir sniegą ilgai krapštėme iš visur. Subildėjome į Kernavės centrą per dvidešimt šeimyninių darinių, su svarbiausiaisiais – vaikais – priešaky. O tada pasipylėme po piliakalnius, paskui nuvingiavome paupiu iki Balto kalno apsidairyti. Bet ilgai vietoje mūsų gaivalo niekas nebūtų net jėga sulaikęs – pasileidome mišku, purtydami kiekvieną labiau apsnigtą medį. Pietums numatytoje stovyklavietėje netrukome pasistiprinti atsineštais skanumynais ir, kad uodegų nesušaltume, vėl nukurnėjome baltu puriu taku. O sniego žaidynės vis smarkiau įsisiūbavo – rogutės vystė vis didesnį greitį, jungėsi į čiuožiančius traukinius, o į juos kinkomi „garvežiukai” pailsę vos spėjo atgauti kvapą. Prie didesnių nuokalnių nepatingėjome nušliuožę dar ir dar kartą užsikabaroti – tik tam, kad patys dar sykį su vėjeliu nusliuogtume žemyn, o paskui dar pavėžintume ir draugą. Kas atsargiai paskanavo ir pakely aptikto šulinio vandens, kas tiesiog – šviežio minkštučio sniego (kad tik gerklės neužšaltų!). Plumpinant paskutinius metrus, mūsų gretos ėmė į pakelių pusnis kristi kaip lapai – šitaip nebebuvo jėgų. Tačiau antrą kvėpavimą atradome, kad pasigardžiavimui apsilankytume atsinaujinusiame Kernavės muziejuje. Šitas sniego karavanas apsiautė, sakytum, ne tiek jau ir daug – vos dešimtį kilometrų… bet sunku patikėti, kiek jėgų ši nuostabiai balta, saulėta ir džiaugsmu spygaujanti diena pareikalavo! Sniege visi virtome vienodai pasiutusiais vaikais – tėveliai lygiai taip pat braidžiojo, čiuožinėjo nuo kalniukų ir piešė sniego angelus pusnyse. Labai geras žygis. Gera gera diena

Kamilė

Žygiuoti pradėjome iš pačios Kernavės širdies.
Sniegynų šturmui pasiruošusi rikiuotė.
Trykšdami jėgomis, kelgėdami užsiropštėme į visus piliakalnius.
Moja aukščiausią maršruto tašką pasiekusieji.
Lygiose vietose į pagalbą pasitelkėme rogutes ir draugus! :)
Viena sudėtingiausių maršruto atkarpų – siauras duobėtas takelis palei Nerį. Vieno jaunojo žygeivio pastebėjimu: „Užsižiopsosi – gali nuriedėti į vandenį. O ten ŠALTA!“.
Rogutės vystė vis didesnį greitį, jungėsi į čiuožiančius traukinius, o į juos kinkomi „garvežiukai” pailsę vos spėjo atgauti kvapą.
Pakako laiko ir išprotėjusiai fotosesijai :)
Į žygio pabaigą mūsų gretos pradėjo kristi kaip lapai – taip nebebuvo jėgų…
Nuo minkštų nuokalnių ridinėjosi, kas kaip išmanė…
Priemonių čiuožti visiems neužteko, tačiau tai nebuvo bėda!