Spalio 13-16 dienomis pilnas „Kertam Kampą“ „baklažanų“ autobusas nuriedėjo ir vaikštinėjo po Aukštuosius Lenkijos Tatrus. Jūsų dėmesiui – „kampietės“ Dianos V. įspūdžiai.
„Dvi dienos atostogų! Tikrų atostogų. Trumpas, bet efektingas antrasis prisilietimas prie Tatrų. 🙂 Jaukus kitoks pasibuvimas su vaiku, smagūs pokalbiai su senais seniai (ir ne taip) matytais ir naujais ką tik pažintais bičiuliais. Netikėtai baltas ruduo. 🙂
Kad ir kaip dėliojau šio rudens planus – kelionei į kalnus laiko nebuvo numatyta. Tad Daliaus kvietimas pasinerti į trumpą baklažaninį Tatrų svaigulį iškart „užkabino“. Juolab seniai norėjau parodyt šias grožybes vaikui: kad išvystų, įkvėptų, užuostų, paliestų, pajaustų ir… įsimylėtų. 🙂 Ar man pavyko?
Naktis autobuse be miego, 9 kilometrai su 12 metų paauglei tikrai nelengvu nešuliu į kalną, viską matančios ir girdinčios mamos akys ir ausys…
Nedrąsūs žvilgsniai labai greit peraugo į nesiliaujantį tarškėjimą, žaidimus ir įvairias sėdėjimo rokiruotes (paauglių mamos atsikvėpė – turėsime laiko ir sau) ir naktis prabėgo visai lengvai. O ir kelias pėstute iki nakvynės trobelės nebebuvo toks sunkus – pokalbiai ir sulig kiekvienu metru iš rūko išnyrantys spalvoti (žali, raudoni, geltoni, balti) vaizdai kojas patys kilojo. Susibūrė naujoji KK frakcija – šaunioji ketveriukė. Tegu ir laikina, bet nepaprastai tvirta ir draugiška. Tokia draugiška, kad du iš jų net ir po Morskie Oko „netyčia“ kartu pabraidžiojo, batus peršlapo ir į pirmąjį Daliaus vedamą žygį link Czarny Staw pod Rysami ežerėlio nebeišėjo: tokių pat ką tik susibičiuliavusių draugiškų mamų vienbalsiai buvo „nubausti“ ir palikti „apmąstyti savo elgesį“… Ar labai jie liūdėjo? 😉
O mes apie savo elgesį, gyvenimus ir visokius kitokius moteriškus ir ne visai dalykus mąstėme lipdami link to ežerėlio. Kalbėtis gal nelabai ir buvo kada, nes baklažanams yra kas veikti per slidaus sniego nuklotus akmenis kabarojantis viršun ir leidžiantis žemyn, ypač kai eilinį kartą nepaklausai primygtinio Vado raginimo pasiimt bent jau kačiukus… Dėkoju Kristinai už vieną tokį „aštrianagį“ ir pagalbą įveikiant savo baimę (nebedaug jos liko 🙂 ).
Nepaprasta antroji diena – šiluma, saulė, akinamai baltos kalnų viršūnės, jų fone dar raudonesnės šermukšnių uogos, kliokiantys kalnų upeliai, pilni tirpsmo vandens, žvarbus vėjas, kartais net pritūpti verčiantis. Jaučiu, kad už nugaros – kas žingsnis vis sunkyn… O mano motyvacijos kuprinė tuštyn… Dukra, tik iki tų rodyklių. Ir garbės žodis – suksimės… Na, pabandom dar. Dalius sako – tik penkiolika minučių, „kad pajustumėte kalnų dvasią“…
Valio!!! Kiek emocijų! Kiek laimės užsiropšt ant akmens (ar uolos, kad ir nedidelės), pavaidint prieš vėją „Titaniką“ (nors jo nė matęs nesi), paskui nusliuogt upeliu į pusnį… Įveikti save.
Mūsų šaunieji pasileido žemyn. Per akmenis, pusnis, lengvai lengvai, viens kitą palaikydami. Kiek ilgai ta ką tik užsimezgusi draugystė tvers?
Ir mes pasileidom. Ramiai. Pailsėjusios. Kalnų vėjui paleidusios visus savo nerimus. Iki kito baklažanų rudens Tatruose.
Gražus ruduo Tatruose 🙂
P. S. Praėjus dviems savaitėms graži draugystė dar tęsiasi. Ačiū technologijoms.
P. P.S. Man pavyko 😉 “
