Remigijus Žilinskas
Toks šiltėjantis oras, važiuojant į darbą vis nukrypstančios akys į tekančius upės vandenis, besisukantys pienių pūkai, kaip kadras iš filmo „Tigras ir sniegas“, ir nežinia kur nublokšiantis artėjantis savaitgalis. Žinote, visi turime kalėdinių pažadų, o artėjant vasariai dalis pasileidžiame į sporto klubus: raumenukai, bicepsiukai – taip ir aš Kertam Kampą klubo reklamos auka – pasisodinęs bodybuilder trenerį Kastytį, pasileidžiu į varginančią, tikiuosi, ir nuostabią, treniruočių programą.
Penktadienio vakaras, esu išvežamas nežinoma kryptimi. Mūsų yra daugiau, reklama reklamos užsakovams neša vaisius, visi su vienu tikslu – pasiruošti vasaros karščio smūgiams, juk turite raumenyje apie ką aš čia. Taigi, mūsų ekipažų vilkstinė juda toliau, saulė jau seniai paskutiniais spinduliais glostė žemę, o mes vis dar kažkur į naktį. Pagaliau pagaliau sustojome. Baras, upė, vanduo, tamsa, upių tėvas Nemunas, Druskininkai. Kol organizatoriai ruošią mūsų sporto inventorių, mes morališkai ruošiamas bare. Ir staiga 5 minutės, ta prasme, jau… O tai kur miegas, nes dar kelios valandos ir para bus bemiegė. Supratau, kad galiu pasakyti „Jobanachiris“ dabar, net nepradėjęs plaukti. Po velniais, dabar juk puse dviejų nakties. Tuk tuk savaitgalis, tuk tuk širdelė, rankos suspaudžia irklą ir pasileidžiame į tamsius naktinio Nemuno vandenis. Be miego buvau toks papykęs ant organizatorių, nors valandą prieš startą, nu gerai, pusvalandis … valandėlė… brėkštantis rytas, miglotas ir vėsokas rytas. Miego trūkumas purto labiau nei žema temperatūra. Laiko nuovoką jau praradę, žinau tik tiek, kad šviesu ir kad šiandien šeštadienis.
Pagaliau pirma stotelė, 80 km džiaugsmo jau už nugaros. Poste mus pasitinka organizatorių šypsenos ir išmėtyti dalyvių kūnai ant saulės nutviekstos pievos. Krentame ir mes valandėlei. O po to vėl į vis po truputi platėjančius Nemuno vandenys. Kitas postas – vėl už 45 km, ten dar gauname 30 minučių miego, o tada – vėl į temstantį Nemuną. Prienai mus pasitinka su šviesomis, trankia muzika ir sekluma. Birštonas neatsilieka su staigmenomis. Kol treneris krenta 5 minučių grožio miegui, aš pasigrožiu nušviesta pakrante. Srovė lėtai neša tikslo link. Pasidairome aplink plūdurai, vamzdžiai, kur mes čia papuolėme. Įvertiname situaciją, įsibėgėjime ir šokame per žemsiurbės vamzdžius, noro sukti ratą tikrai nebuvo. Ir dar vienas švintantis rytas išryškina lėtai besisukančius rūko stulpus, dabar juk sekmadienis? Och, dar vienas postas ir dar 56 kilometrai palikti.
Drono garsai visada gerai, žinai, kad postas visai netoli, o tai užkuria ir kolegą greičiau mojuoti irklais. Paskutinės pusantros valandos miego prieš likusį etapą. O tada – tik Lietuvos Atlantas – Kauno marios. Per laivelių sukeltas bangas lėtai slenkame finišo link šone palikdami Kruonio hidroelektrinę, kažkur ten – Rumšiškės, ir štai jis prieš akis – Pažaislio vienuolynas – Finišas. 220 km ir 38 valandos, paleidžiame irklus ir bučiuojame žemę.
Šį kartą nebuvo taip dramatiška, rankos kilnojosi, pirštai lankstėsi, bet, žinote, tokiose kelionėse ar iššūkiuose labai svarbu ištvermė ir gebėjimas susitvarkyti su dviem pusrutuliais (aš apie galvą), jei tinkamai nesukontaktuoja, tada labai sunku lipti per save, o pagundų pasiduoti labai daug.
Ačiū organizatoriams už reklamini lankstinuką!!!
P.S. pasimoviau ir vėl… durneli tu durneli.
