Tatrai: į žiemą iškeistas pavasaris

Kryptis – Tatrai!

Prieš kelis mėnesius Dalius bandė pagąsdinti: „Nežinau, kaip čia šį pavasarį bus su Tatrais…“ Palengvėjimo lavina nuslinko nuo širdies, kai vieną eilinį rytą papuošė žinia apie jau planuojamą kelionę ten, kur išnyksta visi žemiški matavimo vienetai. Beveik visą mėnesį laukti pasimatymo su kalnais – tai jau trečdalis džiaugsmo. Bet didžioji džiaugsmo dozė per visus įmanomus kraštus ėmė sunktis kovo 20-osios popietę, 28-ių vietų autobusu pajudėjus iš duobėtos Priespaudos rūmų aikštelės. Stop stop! Ne taip paprasta buvo pajudėti: pirmiausia teko laukti į Dovilės kišenę nesuspėjusios įšokti, bet visu greičiu ją atsivejančios asmens tapatybės kortelės, paskui – ultra romantikų porelės (Vaivos ir Lauryno), kurie, tarsi ne vilniečiai būtų, taip vaikščiojo ratais, grožėjosi Spaudos rūmų architektūra ir buvo jos (o gal vienas kito?) apakinti, kad autobusą prisiminė tik tada, kai jo jau tik tolstančios užpakalinės lempos besimatė… Pagaliau ištrūkus iš Vilniaus, Žiežmariuose bei Kaune pričiupus dar keletą bendrakeleivių ir patogiai įsitaisius savo krėsluose, buvo galima pradėti ir tradicinį pažindinimosi procesą. „Sustokit, stabdykit!“, – staiga pasigirdo šauksmai iš galo. Prieky sėdintieji nepatikėjom savo ausimis, iškart prisiminę „miegančio vairuotojo“ nuotykius Estijoje. Žvilgt į vairuotoją – akys plačiai atmerktos. Žvilgt į galą – visų akys atmerktos dar plačiau. Iš siaubo, pamačius, kad atsidarė važiuojančio autobuso bagažinė! Iš pradžių niekas nedrįso eiti patikrinti, kieno kuprinių nebėra. Kai galiausiai paaiškėjo, kad nenukentėjo niekas, visus užvaldė palaiminga būsena, netrukus peraugusi į pašnekesius, juokus, dalijimąsi kelionės norais ir planais…

Kelionėje į Tatrus visuomet noriu kuo greičiau užmigti, kad praplėšus akis ryte jau pamatyčiau gražuolius kalnus. Po trumpo sustojimo lietuvių Mekoje – „Kaufland“ supermarkete – tą norą ir ėmiausi įgyvendinti. Ne iš karto, bet viskas galų gale gavosi pagal planą, ir po kelių pseudo miego valandų reljefas jau buvo pakitęs – įkyrėjusias lygumas pakeitė kalvotas peizažas, kuris su kiekvienu kilometru vis aukštėjo ir milimetras po milimetro platino mano veide šypseną… Oras tą šypseną visą pirmą dieną bandė nutrinti, užpildamas ją rūku, migla, pilkuma, sniego kristalais. Bet režimas „Kalnai“ jau įjungtas, ir nėra tokios jėgos, kuri būtų pajėgi sugadinti nuotaiką!

Palaima, kai ryte pramerki akis, o prieš akis - kalnai...

Palaima, kai ryte pramerki akis, o prieš akis – kalnai…

Pirmos dienos pradžiai – jau beveik tradicinis 9 km pakilimas į Morskie Oko namelį (1406 m), pakeliui tik akies krašteliu praskenuojant mintinai žinomus krioklį, tiltelį, informacines lentas, kirtavietes… Ženklas apie antrą lavinų pavojingumo lygį kol kas kelia tik lengvą šypseną – sniego čia, apačioje, dar/jau nėra. Bet kildami aukštyn, nukirtę vieną kitą kampą per apledėjusius laiptus, sutikę slidininkų kompaniją, pradėjom tikėti, kad grįžtam į žiemą. Vieni grįžo anksčiau, kiti, tradiciškai aplankę dar vieną pakelės barą, kiek užtruko.

Šelmiškos ugnelės Daliaus akyse reiškia gerą pradžią

Šelmiškos ugnelės Daliaus akyse reiškia gerą pradžią

Pirmasis prie Morskie Oko atvykėlius pasveikino išdidusis Mnichas, visa savo vienišo piršto pozyva tarsi durdamas tiesiai į širdies plotą: „Tai vėl atvažiavot, neištvėrėt?..“ Toks jaukus namų jausmas, kai žinai, kad tuoj praversi duris, į kampą numesi kuprinę, užsisakysi lėkštę garuojančios kopūstų ar pomidorų sriubos (kai kuriems tiko ir aprasojęs alaus butelaitis), paskui per rekordiškai trumpą laiką apjauksi visą savo gyvenamą erdvę neįsivaizduojamu kiekiu daiktų ir iš jų atsirinkęs reikalingiausius, vėl stovėsi terasoje, nekantriai laukdamas popietinio pasivaikščiojimo.

Gražuolis Mnichas sveikina vėl atvykusius kalniečius!

Gražuolis Mnichas sveikina vėl atvykusius kalniečius!

28 + 5 kalnų mylėtojų gvardija (prie autobuso įnamių prisidėjo ir automobiliu atvykusi Cvaikos kompanija, o ir mūsų autobuso vairuotojai vairą bei pedalus iškeitė į žygio batus ir kuprines, pasiryžę savom akim išvysti, kas tuos lygumų gyventojus taip traukia aukštyn) natūraliai susiskirstė į lengvo gyvenimo stiliaus propaguotojus Romantikus (guru Dalius) bei sunkesnės artilerijos gerbėjus Erelius (atamanas Cvaika). Kol 10 Erelių prisitvirtino „kates“, Romantikai jau bandė per skaidrųjį ežerą ištryptos „autostrados“ tvirtumą – visų pirmasis tikslas šiandien buvo Juodasis ežeras Rysy papėdėje (Czarny Staw pod Rysami).

Romantikai supažindinami su kalnų grėsmėmis

Iš Romantikų veidų matosi, kad ne pačias linksmiausias kalnų istorijas pasakoja vadas

Nusukinėjęs makaules „autostradoje“ stovintiems besmegeniams, Cvaika sukūrė planą vesti Erelius kiek įmanoma aukščiau virš Juodojo ežero – tol, kol ims temti. Žieminis kelias link ežero man pasirodė smagesnis – rudenį akmeninių laiptukų skaičiavimas prailgsta, o čia tik spėk kabintis „kačių“ nagais ir dantimis į statoką šlaitą, vis ieškodamas stabilesnės atramos kojai (praėjus savaitei po mūsų vizito, šioje vietoje kažin kokia moteris teisingai kojos nepastatė – buvo nukelta sraigtasparniu).

Barškėdami "katėmis" Ereliai skrenda ežero "autostrada"

Barškėdami „katėmis“ Ereliai skrenda ežero „autostrada“

Juodasis ežeras niekuo nesiskyrė nuo Morskie Oko – buvo lygiai toks pat baltas. Pailsinę drebančias kojas (kas žino, ar lengvai ten jiems ėjosi su „kačiukais“, o kai kuriems – tik su plikais batais?), Romantikai atsargiai ėmė leistis žemyn (tai dar didesnis iššūkis!), o iš paskos užskridę Ereliai nuplasnojo dar keliasdešimt metrų aukštyn.

Jei pakilimas atrodė slidus, tai ką bekalbėti apie nusileidimą?

Jei pakilimas atrodė slidus, tai ką bekalbėti apie nusileidimą?

Tik tas „aukštyn“ buvo toks betikslis – ėmus temti (nors nebuvo padoriai net prašvitę) nebuvom pasiekę jokios reikšmingesnės vietos (neatrodė, kad tokia vieta ten ir būtų buvusi), tad nusprendę, kad vis tiek neblogai pramankštinom kojas, pasileidom žemyn. Kai kurie jau nebe kojomis, o užpakaliais – taip ir greičiau, ir naujoviškiau, ir linksmiau!

Ereliai sparnus apšilo - metas leistis ir pastiprinti kūnelius

Ereliai sparnus apšilo – metas leistis ir pastiprinti kūnelius

Antros dienos rytas pasibeldė nuo 5 valandos – visi jautėsi persimiegoję (o kai kurie ir persisiautėję), tad netrukus ėmė nuobodžiauti, laukdami numatyto išėjimo laiko. Šiandienos tikslas – Dolina Pięciu Stawów Polskich (Penkių ežerų slėnis (lenkiška versija, nes ir Slovakijoje yra toks pat 5 ežerų slėnis)) ir ten įkomponuotas namelis, vienai nakčiai tapsiantis mūsų prieglauda. 9 valandą Ereliai pagaliau išsijudina ir pasuka į geltonąją trasą, vedančia link gražuolio Mnicho, o Romantikai dar tik pusryčiauja – jų kelias bus šiek tiek paprastesnis.

Į antros dienos trasą išsiruošė 9 Ereliai

Į antros dienos trasą išsiruošė 9 Ereliai

Pusnynuose mindami pėdas, 9 ereliai kyla link Mnicho slėnio. Tuo pat metu kyla ir pūga, tai paslėpdama, tai vėl atidengdama abu jau aplankytus ežerus, Rysy šlaitus ir Mnicho kontūrus. Ypatingų akimirkų padovanoja kelioms akimirkoms debesis vis praplėšianti saulė, bet neįsijauskim – šiandienai mums užsakytas tik vėjas ir sniegas.

Dozuotų saulės spindulių gaudymas

Dozuotų saulės spindulių gaudymas

Trasos žymėjimo, žinoma, nesimato, tad orientuotis galima tik iš atminties (ir dar pagal mano turimą Tatrų programėlę, kuri vis rodo, kad einam kažkur šalia trasos – vadinasi, ne taip ir nuklydę esam). Irma nepailsdama mina pėdas, bet su vėju sumišęs snygis toks stiprus, kad net prieš mane einančiojo pėdos jau gerokai iš naujo užpustytos.

Pramintos pėdos čia dar yra, o čia jau ir nebėra...

Pramintos pėdos čia dar yra, o čia jau ir nebėra…

Bet, pasirodo, tai ne kliūtis, o tik netikėtas palengvinimas mums iš paskos atlipantiems lenkams (kurie vėliau nusuka link Mnicho). Daugiau žmonių aplink nematyti, tik tolumoje prie mūsų laukiančios Szpiglasowa perėjos (iki kurios nuo namelio reikėjo pakilti 705 m) kabo pora žmogiškų siluetų – galim įsivaizduoti, kas gresia.

Perėja tai pasimato, tai vėl dingsta už posūkio

Perėja tai pasimato, tai vėl dingsta už posūkio

Kalnuose nepaliauju stebėtis vaizduotės ir realybės skirtumais (užtai nė kiek nebesistebiu, kai kalnų istorijų, jų dydžių ir matų nesupranta tie, kam visa tai retkarčiais papasakoju). Kai pernai Baklažanai (taiklus Romantikų sinonimas) be jokių „kačių“ ir vos ne su rankinukais ant peties kilo tuo pačiu šlaitu link mūsų dabartinės perėjos, iš kitos slėnio pusės atrodė, kad vos plaukas skiria juos nuo pražūties. Kai dabar einam mes, čia pat minamas takelis atrodo toks platus ir visai ne siaubingas. Bent jau iki tos vietos, kur išsiskiria ir keliai, ir nuomonės. Alfredas su Marium lipa uolomis, kad apsidairytų iš aukščiau, Viktorija su Rūta bando maršrutą „nusileisk ir vėl pakilk“, Cvaika stovi per vidurį ir vertina abiejų kelių sudėtingumą, visi likę siūbuojam kryžkelėje ir laukiam komandos. Patvirtintas Rūtos ir Viktorijos kelias tik pirmas kelias minutes atrodo lengvesnis – toliau prasideda visus blauzdų raumenis itin suaktyvinęs snieguotas status pakilimas, pagardintas vis stiprėjančiais vėjo gūsiais ir akis (arba akinius) klijuojančiu sniegu. Praėjusiųjų pėdos jau užpustytos, tad man tenka minti naujas (fantastiškas stabilumo jausmas, „katėms“ tvirtai sukibus su sniegu!), stengiantis nežiūrėti viršun, kur jau krykštauja perėją pasiekę kelionės draugai.

Komanda "Lipti!" buvo suprasta dvigubai: lipti viršun ir tiesiog prilipti prie stataus šlaito

Komanda „Lipti!“ buvo suprasta dvigubai: lipti viršun ir tiesiog prilipti prie stataus šlaito

Paskutiniai visiškai neperšaunamoje pūgoje į viršų užropoja Cvaika su Algiu, tad galima fiksuoti laiką, kad Szpiglasowa perėja (2110 m) pasiekta po 4 valandų pastangų. Net netikėta saulė mus pasveikino, kelias minutes leisdama stebėti savo ir šešėlių žaidimą slėnyje.

Per vos įžiūrimą pūgą į Szpiglasowa perėją atsiiria Cvaika ir Algis...

Per vos įžiūrimą pūgą į Szpiglasowa perėją atsiiria Cvaika ir Algis…

Nusileidimas nuo perėjos – grandinėmis! Apsidžiaugta per anksti, nes nors ir neįšalusios į ledą, jos savo apsauginės funkcijos vis tiek neatliko – leistis buvo lengva ir be jų. Sniego danga šiąpus dar storesnė, kojos klimpsta iki pažastų, tad kiekvienas renkasi sau patogiausią nusileidimo būdą: šonais, priekiu, užpakaliu, ant užpakalio, statant kojas į prieky einančiųjų pėdas arba skriejant žemyn savo minamu taku, tyčia atsiliekant ar netyčia vėl prisivejant visus… Žaviuosi, kokiais neįprastais kampais ir kryptimis geba išsilankstyti mano kojos (ir vis tiek nelūžti) ir kaip vikriai išeina išsikabaroti iš eilinės užpakalį siekiančios duobės.

Dedant koją ne visad pavyksta suprasti, ar ji taip ir neprasmegs kiaurai

Dedant koją ne visad pavyksta suprasti, ar ji taip ir neprasmegs kiaurai

Aplink toks spengiantis baltumas, kad žvilgsnis nepajėgus pramušti jame nė menkiausios skylės, kad pamatytų kažką daugiau, nei ryškius bendražygių drabužius. Momentais matomas tik vienintelis orientyras – mažulytė trobelė, kurią visi įsivaizdavo esant mūsų prieglauda (man įtarimų visgi kilo, bet su minia daug nepasiginčysi). Pasisekė, kad prieky ėję lenkai pramynė tikslesnį kelią (kurį iš pradžių stengėmės ignoruoti, bet atsistoję ant skardžio krašto pasidavėm ir grįžom atgal), tad kurį laiką sekėm juos.

"Jeigu pėdos ne meškos, galim eiti iš paskos!"

„Jeigu pėdos ne meškos, galim eiti iš paskos!“

Tik jau ne tada, kai prieš akis atsivėrė vienas iš penkių slėnio ežerų, kurio kitoje pusėje ir stypsojo iš aukštai matyta trobelė. Kur toliau? Paskui lenkus ar?.. Žinoma, tiesiai per ežerą! Tada jau visiems tapo aišku, kad ši trobelė tėra tik iliuzija, o tikrasis namas stovi dar kito, kol kas nematomo ežero pakrantėje. Pėda po pėdos trise slenkam giliausio Tatrų ežero Wielki Staw paviršiumi, kai staiga Rūta sustoja ekspromtinei poezijos minutėlei:

Žengei į priekį – ir pasirašei

Ar ant žolės rasotos, ar ant sniego.

Galbūt prasmingai, gal ne taip gražiai –

Vis tiek ten tavo pėdsakas palieka.

Gal niekas niekada jo neskaitys,

Juk žemėj, kur pažvelgsi – mūsų pėdos.

Bet tu praeik ją taip, kad ateitis

Ieškotų parašo, ir tau nebūtų gėda.

(autorius kol kas neidentifikuotas)

Šis ežeras gal dar niekad nebuvo girdėjęs lietuviškų eilėraščių...

Šis ežeras gal dar niekad nebuvo girdėjęs lietuviškų eilėraščių…

15.17 val. įžengę į šiltą namelį, Romantikus jau randame įsipatoginusius baro prieglobstyje. Bet lygiai po valandos dauguma jų pašoka ant kojų ir iškeliauja pasidairyti po apylinkes. O Ereliai lieka džiovintis plunksnas ir batus, kovoti su dehidratacijos požymiais ir… verbuoti naujus narius į savo būrį. Agitacijos kampanija buvo sėkminga, ir pradėjus temti vienam būsimam Ereliui surengtas išbandymo žygis. Žadėta, kad tai bus 6 minučių trukmės pasivaikščiojimas – iki Irmos norimo pamatyti krioklio ir atgal.

Liepta pasiimti ciklopus: jei ne tamsai nubaidyti, tai bent menui padaryti tiks!

Liepta pasiimti ciklopus: jei ne tamsai nubaidyti, tai bent menui padaryti tiks!

Bet tiek oro, tiek trasos įveikimo laiko, tiek Cvaikos prognozėmis kalnuose tikėti neverta, tad ir šis žygis užtruko gerokai ilgiau, jokių krioklių jo metu taip ir neradom. Užtai apžiūrėjom TOPR (gelbėtojų) naktinių treniruočių vietą, iš aukštai įvertinom savo gyvenamo namo grožį, įslinkom pasmalsauti į prekių keltuvo zoną… Beje, naujasis Erelis (iki šiol žinotas kaip autobuso vairuotojas Marius) išbandymą tamsa, slidumu ir netgi džentelmeniškumu išlaikė – beliko pačiam nuspręsti, „katėmis“ ar „kačiukais“ papuoš savo kojas, stodamas rytoj į mūsų trasą.

Jaukusis Piecu Stawow namelis

Jaukusis Piecu Stawow namelis

O Erelių vado laukė kur kas sunkesnė užduotis: tą rytojaus trasą numatyti (ką yra velniškai nelengva padaryti, nežinant visų žieminių sąlygų niuansų ir subtilumų). Sunkumų tą vakarą būta ir daugiau, ypač dalijant patalynę ir Daliui pasakojant, kaip ryte ją reiks grąžinti. Po ilgo aiškinimo ir kartojimo visi supratom tiek, kad kažkur užlipę ir pasukę triskart į dešinę, rasim sienoje skylę, kurion ir reikės viską sugrūsti (arba kaip parodė rytas – sumesti šalia). Nedavė čia nė pagalvių, bet vėliau už visus grįžus miegoti į savo aštuonvietį kambarį ir patamsyje įsliuogus į antrą aukštą, man pakako tik šiuo tuo, rastu po ranka, užsikloti – rytas atėjo nepastebimai.

Patalynės dalijimo ceremonija tapo smagia atrakcija

Patalynės dalijimo ceremonija tapo smagia atrakcija

Užtai koks saulėtas rytas! Negalėjau net patikėti, kad pagaliau matau žydrą dangų ir ryškiai snieguotas ežerą supančių kalnų viršūnes! Norėjosi tik bėgti į lauką ir iš džiaugsmo vartytis kūliais. Panašiai ir dariau: net trumpomis rankovėmis voliojausi sniege, šokinėjau, fotografavausi ir nepalioviau šypsotis Češyro katino šypsena – juk toooks grožis pagaliau be jokių trukdžių atsivėrė prieš mano akis! Išskyrus išvaizdžiuosius TOPR gelbėtojus, kurie irgi pozavo ryškumos fone, daugiau niekas nesivartė per galvą ir neblizgino akių lyg pamišę…

Namai ten, kur širdis. O širdis čia - kalnuose!

Namai ten, kur širdis. O širdis čia – kalnuose!

Ramiai nusiteikę Romantikai 8 val. iškeliavo vakarykšte trasa Roztoc nakvynės namelio link, o Ereliams prieš akis stojo dilema: laikytis vakarykščio plano ir kilti gelbėtojų nerekomenduojama geltonąja trasa ar paklausyti patarimų ir sukti link legendinės Zawrat perėjos? Žinoma, pasirinktas pastarasis variantas – Zawrat su jo nepamirštamomis grandinėmis ir Zakopanės fonu už nugaros. Tai čia toks buvo idealusis variantas (kuriuo įtikinau net naująjį Erelį Marių). O realusis savo grožį ėmė rodyt vos pradėjus kilti aukštyn – iš tolimesnio slėnio pamačiau atsėlinant pilkai juodą „šikną“ (blogo oro bangą, jei naudoti padoresnę leksiką). Trumpai tariant, gero jau nelauk.

Išeinant oras dar džiugino. Džiugino ir vėliau, tik jau kitaip...

Išeinant oras dar džiugino. Džiugino ir vėliau, tik jau kitaip…

Tai nusirenginėdami, tai vėl apsimuturiuodami pamažu sliūkinom link perėjos. Ėjimą gerokai sunkino ant „kačių“ besiklijuojantis šlapio sniego sluoksnis ir lengvino įvairiausių istorijų pasakojimas, sustoti ir išsižiojus pažiopsoti viliojo besitreniruojantis gelbėtojų sraigtasparnis, nuo Zawrato su slidėmis tarsi oru sklendžiantys italai, iš už uolos galvą iškišęs ir mus įtariai stebintis ožys…

Pagaliau ir šiuose kalnuose sutikau ožį. Arba jis sutiko mane.

Pagaliau ir šiuose kalnuose sutikau ožį. Arba jis sutiko mane.

Žodžiu, besigrožėdami kalnų stebuklais, dviese gerokai atsilikom nuo kitų Erelių (man tai įprasta, nes turiu ne tik lipti, bet ir visais savo pojūčiais tą veiksmą išgyventi iki maksimumo), kurie jau pasiekė tikslą ir ilsina savo kanopėles.

Įprastas man vaizdas - matyti bendražygių nugaras. Bet svarbu, kad man į nugarą nieks nekvėpuoja!

Įprastas man vaizdas – matyti bendražygių nugaras. Bet svarbu, kad man į nugarą nieks nekvėpuoja!

Po 3 val ir 20 min nuo atsisveikinimo su Penkių ežerų slėniu atsidūrėm ant 2159 m aukščio Zawrat perėjos, kur kartu su emocingais prisiminimais laukė ir nusivylimas – grandinių iš po sniego nesimato, kaip nesimato ir jokių apačioje plytinčio miesto ženklų. Tik rūkas ir ant galvų nenustojantis byrėti sniegas…

O tokie vaizdai turėjo atsiverti nuo Zawrato!..

O tokie vaizdai turėjo atsiverti nuo Zawrato!..

Belieka tik atsidusti ir vėl smigti iki užpakalio į išmintas pėdas ir neskubant ridentis žemyn. Klestelėjus ramiai pagulėti į kokią pusnį, pro šalį vis prašvilpia slidininkai, sukeldami dar papildomas sniego pūgas (lyg natūralių būtumėm spėję pasigesti!). Pieno tirštumo rūke, kuriame sunku įžiūrėti net ir grėsmingai juodus kalnų kontūrus, visiškai neatpažįstu vietovės ir neidentifikuoju vasarinės trasos vietos. Tik ausis įtempus klausausi, ar nepasigirs nieko gero nežadantis sprogimo garsas ir balta banga nečiūžtelės nuo viršaus…

Nei grandinių, nei aiškaus kelio - orientuokis pagal pėdas ir rūke net per daugybę metrų aiškiai aidinčius balsus

Nei grandinių, nei aiškaus kelio – orientuokis pagal pėdas ir rūke net per daugybę metrų aiškiai aidinčius balsus

Sunku suvokti, kiek laiko taip klampojom, slydom, smigom, virtom, kol išėjom į rūko neužgrobtą teritoriją. Ir valio – čia jau imu atpažinti vaizdus! Ežeras, kurį apeiti trukdavo tiek nuobodžiai ilgai, šįkart pasidavė gana greit (paprasta, kai eini jo viduriu). Greičiau judėti skatino ir smalsumas, išvydus nuo kalno nusileidusius ir kita ežero puse skubančius gelbėtojus su tempiamais neštuvais – ar galėjau nepamatyti, ką jie ten velka (gi internete skaitau visas Tatrų kronikas apie jų darbą!)? Įsitikinę, kad šįkart niekas nenukentėjo ir nenorėdami patys nukentėti nuo dabar jau iš kito slėnio atsiritančių juodų debesų, skubiai nužygiavom į puikiai pažįstamą Murowaniec namelį, kur gavom ir šilto maisto, ir netikėtą staigmeną – lyg iš niekur išdygusius Gediminą, Dovilę, Lauryną ir vairuotoją Vladą (pasirodo, abu vairuotojai tik pirmą dieną prisimetė prie Romantikų, o širdy troško ir aštresnių įspūdžių, kurie vienam išsipildė pas Erelius, o kitam – neplanuotai susikūrusioje ir kol kas pavadinimo neturinčioje grupelėje).

Laimingi Ereliai, sėkmingai nuplasnoję nuo Zawrato

Laimingi Ereliai, sėkmingai nuplasnoję nuo Zawrato

Kaip netikėtai susitikom, taip pavalgę ir išsiskyrėm: ketveriukė patraukė pėsčiomis nakvynės namelio link, o mes – neaiškios spalvos trasa į miestą (kurio nuo perėjos taip ir neišvydom). Spalva neaiški, nes tai tikrai nebuvo nykioji mėlyna trasa, bet nebuvo ir vaizdingoji geltonoji (arba ji per pusantrų metų radikaliai pasikeitė) – ilgą laiką ėjom eglynais, vėliau palei kirtavietes ir didžiulius išvartų plotus. Kai vienu metu apsidairėm, aplink vėl nebuvo likę nė vienos žmogiškos būtybės ir net jų balsų aido. Ciklopų šįkart išvengti jau nepavyko. Kaip ir kojos skausmo (ne mano). Kai pagaliau pasiekėm Zakopanės barą (su iš beveik visų trasų suslinkusiais kelionės draugais), dar vėliau autobusą, o po Mariui iki begalybės išsitempusių minučių – ir paskutinės nakvynės vietą, noro užteko tik arbatai ir gręžiamų batų bei kojinių išdžiaustymui. Ach, ir dar pasigrožėjimui savo atvaizdu veidrodyje – saulės ir akinių dėka sugrįžęs pandos įdegis seniai jau manęs nebegąsdina (bet visus likusius dar kartais pralinksmina).

Po vieniems šiltos ir tylios, o kitiems šaltos ir triukšmingos nakties išaušusi paskutinė kalnų diena (kaip lyg tyčia kad būna pabaigoje – itin nuostabi ir vaiski) leido rinktis būdą, kuriuo kilsim į kalnus, ir kompaniją, su kuria labiausiai norisi tai padaryti. Cvaikos ekipažas, tiesa, jau nesirinko nieko ir patraukė savais keliais – į antrąją nakvynės vietą ieškoti paliktos striukės – tad erelių grupė buvo deformuota ir išformuota. Dalius vedė Alkanuosius iki vakar taip jų ir neaplankyto Murowaniec namelio, kur visi tikisi skaniai papietauti, užkopti iki Kasprowy Wierch ir vėl leistis žemyn. Gediminas susirinko būrelį Ambicingųjų, su kuriais pasiryžo šturmuoti tikrai gražų, bet ne ką mažiau pavojingą Giewont kalną (deja, pritrūko kokių 30 m iki viršūnės). Nežinau, kas vadovavo Ištroškusiems, kurie prieš eidami į keltuvą, kadaise pramintą „Buržujų gondola“, dar padarė apšilimą šalia jo esančiame bare, bet iki pat vakaro jų daugiau niekur nemačiau. Ir liko dar du Pačiuožę (daugiau tokių sunku būtų rasti…), kurių svarbiausias ir praktiškai vienintelis dienos žygio daiktas buvo pašikniukai – kad einant žemyn būtų galima kuo daugiau čiuožti. O aukštyn iki Kasprowy Wierch Pačiuožę užčiuožė irgi minėtos gondolos laidų pagalba (kainavo tai kainavo, bet ko dėl idėjos ir kompanijos nepadarysi?).

Iš Buržujų gondolos atsivėrę vaizdai priminė net ne žemiškus paviršius...

Iš Buržujų gondolos atsivėrę vaizdai priminė net ne žemiškus paviršius…

Tyki ir saulėta diena apačioje virto uraganu viršuje! Iškart žlugo planai paslankioti Lenkijos-Slovakijos pasieniu – jau ir stovėti su sniegan įbesta lazda buvo vos įmanoma. Vėjas kaip koks aršiausias gestapininkas svilino veidą, ledinėmis adatėlėmis kiaurai badė kojas, plėšė iš rankų bet kokius daiktus. Aplinkui vis nuvirsta ir vienas kitas slidininkas, bet tuoj pat narsiai atsistoja ir dar kartą meta iššūkį tam siautulingajam sūkuriui.

Ant Kasprowy Wierch - vėjo blaškomos skiedrelės jausmas

Ant Kasprowy Wierch – vėjo blaškomos skiedrelės jausmas

Mes jau iššūkių nebemėtėm, tik apžvelgę svaiginančią panoramą pasistengėm kuo greičiau susirasti bent menkiausią užuovėją ir dar kiek pasimėgavę leistis žemyn. O čia ir prasidėjo Pačiuožusių laimės valandos – žalią trasą pračiuožti ant užpakalio! Vienur puikiai slydo, kitur gerokai strigo, dar kitur ir patys strigom tarp iki viršaus užsnigtų pušų šakų, kol galiausiai visiškai išklydom iš trasos. Užtai virš galvų keltuvais kylantiems slidininkams šis po kojomis vykstantis šou turėjo padaryti neblogą įspūdį: ne vienas šypsojosi, mojavo ir tikriausiai laikė nepilno proto keliautojais (taip ir atrodėm: kas su šikniuku, o kas su polietileno gabalu rankose ir veidus apraizgiusiomis palaimingomis šypsenomis).

Kadangi trasa buvo neaiški, pasidarėm savo trasą. Ten, kur geriausiai slydo!

Kadangi trasa buvo neaiški, pasidarėm savo trasą. Ten, kur geriausiai slydo!

Nepasirodėm normalūs ir tiems slidžių sporto gerbėjams, į kurių trasą visu greičiu įčiuožėm (ir jei ne tvora, būtumėm ir toliau pračiuožę). Bet nors ir buvom akivaizdūs slidininkų rojaus įsibrovėliai, vis tiek ramiai įsitaisę susriaubėm makaroninę grybų sriubą ir tik po to vėl išsinešdinom žemyn užpakaliniu būdu…

Svarbiausia - apsimesti, kad viskas taip ir turėjo būti.

Svarbiausia – apsimesti, kad viskas taip ir turėjo būti.

Vakarėjant visiems susirinkus prie autobuso, aplink kurį matėsi tik juokingos, rodos, ką tik mus maudžiusio sniego užuominos, atrodė, kad viską čia susapnavom. Kad nebuvo jokių pusnų, jokių kalnų ledų netoli perėjos, jokių autostradomis virtusių ežerų, jokių piešinių ant sniego, jokių perėjų ir jokių užsnigtų trasų, jokių pokalbių iki paryčių, jokių „kačių“ ant kojų… Bet pažvelgusi į itin tylius savo vietas autobuse vėl užėmusių bendrakeleivių veidus supratau – BUVO! Buvo visko gerokai daugiau! Arba lygiai tiek, kiek kiekvienas norim iš čia išsivežti. Arba vos vos per mažai – kad norėtųsi dar ne kartą grįžti į tokius mylimus ir savus kalnus. Į savo Tatrus.

Emilija Karoblytė

Iki pasimatymo rudenį!

 

Kryptis – Tatrai!
Palaima, kai ryte pramerki akis, o prieš akis – kalnai…
Šelmiškos ugnelės Daliaus akyse reiškia gerą pradžią
Gražuolis Mnichas sveikina vėl atvykusius kalniečius!
Romantikai supažindinami su kalnų grėsmėmis
Barškėdami „katėmis“ Ereliai skrenda ežero „autostrada“
Jei pakilimas atrodė slidus, tai ką bekalbėti apie nusileidimą?
Ereliai sparnus apšilo – metas leistis ir pastiprinti kūnelius
Į antros dienos trasą išsiruošė 9 Ereliai
Dozuotų saulės spindulių gaudymas
Pramintos pėdos čia dar yra, o čia jau ir nebėra…
Perėja tai pasimato, tai vėl dingsta už posūkio
Komanda „Lipti!“ buvo suprasta dvigubai: lipti viršun ir tiesiog prilipti prie stataus šlaito
Per vos įžiūrimą pūgą į Szpiglasowa perėją atsiiria Cvaika ir Algis…
Dedant koją ne visad pavyksta suprasti, ar ji taip ir neprasmegs kiaurai
„Jeigu pėdos ne meškos, galim eiti iš paskos!“
Šis ežeras gal dar niekad nebuvo girdėjęs lietuviškų eilėraščių…
Liepta pasiimti ciklopus: jei ne tamsai nubaidyti, tai bent menui padaryti tiks!
Jaukusis Piecu Stawow namelis
Patalynės dalijimo ceremonija tapo smagia atrakcija
Namai ten, kur širdis. O širdis čia – kalnuose!
Išeinant oras dar džiugino. Džiugino ir vėliau, tik jau kitaip…
Pagaliau ir šiuose kalnuose sutikau ožį. Arba jis sutiko mane.
Įprastas man vaizdas – matyti bendražygių nugaras. Bet svarbu, kad man į nugarą nieks nekvėpuoja!
O tokie vaizdai turėjo atsiverti nuo Zawrato!..
Nei grandinių, nei aiškaus kelio – orientuokis pagal pėdas ir rūke net per daugybę metrų aiškiai aidinčius balsus
Laimingi Ereliai, sėkmingai nuplasnoję nuo Zawrato
Iš Buržujų gondolos atsivėrę vaizdai priminė net ne žemiškus paviršius…
Ant Kasprowy Wierch – vėjo blaškomos skiedrelės jausmas
Kadangi trasa buvo neaiški, pasidarėm savo trasą. Ten, kur geriausiai slydo!
Svarbiausia – apsimesti, kad viskas taip ir turėjo būti.
Iki pasimatymo rudenį!