Kalnai kalnai, kas jūsų grožį apsakyti gali?..
Pasmerkta džiaugsmui ta diena, kai vaizdiniais ar garsiniais informacijos kanalais mane pasiekia žinia „kalnai kviečia”! Dar smagiau, kai ši žinia užgriūna netikėtai, kaip nuo kalno čiuožtelėjusi lavina. Tą sekundę sustoja, atsideda, nutolsta visi, rodos, be galo svarbūs darbai, rūpesčiai, susitikimai – protas iškart ima austi mintį, kaip čia švelniau visiems pranešus apie naują ligos etapą, o širdis ima trankytis tarsi kakofoniškas mušamųjų ansamblis. Šįsyk susisukta buvo itin greitai: vos Dalius paviešino „kertamkampiškajam” pasauliui savo Nepriklausomybės dienos (ne Daliaus nepriklausomybės, o Lietuvos) minėjimo viziją, po kelių dienų jau buvo aiškus ją įgyvendinsiančiųjų sąstatas. Taikinys – praeitą rudenį mano jau aplankyti Lenkijos Aukštieji Tatrai, šiuo metu apsikloję storais sniego patalais. Ne vienas pažįstamas kreivai šyptelėjo: Lietuvos padangę jau bando sugundyti pavasarinė saulė, o tu vėl į žiemą veržiesi?
Kovo 6 diena. Pilkojo autobusiuko atspalviai
Be manęs žiemiškus kalnų malonumus ryžosi išbandyti dar 8 (+1) savo darbdavius reikalo svarbumu sugebėję įtikinti keliautojai (iš daugiau nei 1,5 tūkstančio „Kertam kampą” narių). Penktadienio pavakare smagiai burgztelėjo pilkojo „Kertam kampą” autobusiuko variklis, pirmiausia išskubėjęs susirinkti visus savo įnamius, išsiblaškiusius net per 3 miestus. Vilniuje užpildžius 2/3 sėdimų vietų, kelias nuvedė link legendinės Ukmergės degalinės, kur laukė Rasa, o paskui – link ne itin legendinės Jonavos (jei legendomis nelaikysime tam tikrų ten gyvenančių personažų). Apvažinėjus neišvažiuojamų Jonavos daugiabučių kiemų bordiūrus, pasitikrinus atbulinio vairavimo įgūdžius ir naktinio matymo aštrumą, tapo aišku, kad aklai pasikliauti GPS‘u beprasmiška. Chemikų gatvės teko ieškoti senu įprastu būdu – paskambinus vietiniams ir gaudantis pagal jų pasakojimus bei aplink (ne)matomus orientyrus. Pagaliau komanda sukomplektuota! Pirma autobusiuko ložė išskirta vairuotojams Daliui ir Gediminui bei jų, o taipogi garso ir šilumos priežiūros koordinatorei Rasai. Vidurinę eilę išsipirko skaitovų kompanija – Laurynas įsitraukė į „Angelo žaidimą”, Inga žymėjo labiausiai intriguojančius „50 pilkų atspalvių” puslapius, Jovita skaitė ne savo parašytus sms‘us Vėjui ir nekantriai laukė jo atsakymų. Paskutinė parterio eilė virto haremu, kur Cvaika tai džiaugėsi savo teisėtos žmonos Irmos ir mano kompanija, tai nuo jos pavargdavo, tai išslinkdavo arčiau Daliaus, tai vėl sugrįždavo, neradęs nieko geriau.
Stojant kas antroje degalinėje papildyti resursų ar atsikratyti bereikalingo balasto, Lenkijos siena niekaip neartėjo – kiek važiuojam, vis Lietuva. „Svarbu, kad vairuotojai suprastų, kur link judam”, – nusprendė publika, ir vakarėlis ant ratų įsibėgėjo. „Juodos orchidėjos” ir kitų jau gerokai smegenyse nusėdusių KK hitų fone mezgėsi diskusijos jau minėtų pilkų atspalvių tematika, vyko šios knygos raiškiojo skaitymo konkursas (be laimėtojų, nes niekam nesisekė perskaityti daugiau nei 5 eilučių, neįkišant savo trigrašio), vėliau Irma atidarė net šukuosenų saloną. Visame juoko, blevyzgų, muzikos ir lietuviško triukšmo mišinyje ramiai sau degė vieniša lempelė – Lauryno ciklopas, apšvietęs vienoje rankoje laikomą knygą, kitoje alaus skardinę. Kartais automatiškai mušdamas ranka į muzikos taktą, Laurynas neišjungė šviesos tol, kol žuvo visi knygos veikėjai (išskyrus pagrindinį). Iš skausmo vos nenusibaigė ir Cvaika – tik jam moralinės kančios nedavė ramybės: tai jo niekas nemyli, tai senatvė jau per petį ploja… Matyt, priešjubiliejinė krizė, ne kitaip. 5 val. ryto miegas pagaliau pribaigė visus: ir balažin ką pliurpusius galo okupantus, ir dainuojančią vidurinę kastą. Akių nesumerkė tik vairuotojai (bent jau tuo metu vairuojantysis), atkakliai skrodę snaudžiančios Lenkijos kelius, kad jau 8 val. ryto atsibudę išvystume kalnus…
Kovo 7 diena. Pirmosios dienos meniu: Supermenas, kometa ir Bu Bu
Pro siaurus akių plyšelius įspindusi saulė pranešė: jau atvažiavom! Visai neilgai paklaidžioję po Zakopanę, su triukšmu ir pergalės himnais įvairavom į mūsų laukusio viešbutuko kiemą. Tik entuziastingus decibelus teko iškart sumažinti (ankstyvas šeštadienio rytas kurorte), o autobusą pastatyti kitame kvartale (toks ir viešbutis, jei net savo kiemo neturi)… Visgi pats viešbutis pasirodė visai padorus, tik tokiu oru nesinorėjo jame užsibūti. Tad rekordiniu greičiu apjaukusi savo daiktais visą aštuonvietį kambarį, kompanija patraukė… ne ne, ne link kalnų – link valgyklos vietinėje mokykloje. Kam kūno penas, o kam jau padai dega, matant pro stogus besisklaidančioje ryto migloje kyšančius kalnus. Už maistą man kur kas svarbiau buvo nulėkti kuo arčiau jų ir pirmai pasisveikinti, kad pagaliau patikėčiau savo akimis. Taip ir padariau! Nepaprastas jausmas atsistojus prieš juos: lyg norėtųsi apkabinti kaip seniai regėtus draugus, lyg vartytis kūliais iš džiaugsmo ant sniego jų akivaizdoje, lyg ramiai atsisėsti ir sustingti įbedus akis į šiuos stebuklus, šypsantis plačia Češyro katino šypsena… Dar paprasčiau tariant – jausmas, lyg grįžus namo.
Pirmas žvilgsnis į taip išsiilgtus kalnus
Pagaliau visi alkanieji savaip pasisotino, o jau netrukus stojom į pirmos dienos trasą. „Netrukus” – labai sąlyginis posakis, reiškiantis, kad nemažai laiko užėmė tai vienų, tai kitų keliautojų vaikščiojimas pirmyn atgal, lazdų ieškojimas ir ilginimasis, žemėlapio studijavimas, aiškinimasis, kas ir kiek sumokėjo už autobuso parkingą, asmenukių iš visų įmanomų pozicijų darymas ir laukimas, kol visi susirinks į vieną vietą. Lietuviams pristatytas lenkų vedlys Marjušas, matyt, nuo pat pirmo pusvalandžio suprato, kad nieko čia nepaskubinsi ir neparaginsi – beliko apsigaubti kantrybe ir tyliai laukti. Galų gale, žingsnis po žingsnio karavanas lėtai pajudėjo link lentos su užrašu „Tatrų nacionalinis parkas”. Žygiuojant sniegu užverstu mišku ar blizgančiomis prieš saulę baltomis laukymėmis neatrodė, kad esam kalnuose. Kartais jie, tiesa, pasirodydavo iš už kokio posūkio tolumoje, apakindami savo spindesiu, kurio link visi traukėm. Tiesa, šitas judesys vyko gan lėtai – juk reikėjo sustoti atgauti jėgas, papildyti skrandį išgyvenimui būtinomis kalorijomis, pasivolioti ant namie retai matomo sniego ir kitaip išsimėgauti saulėtos dienos dovanomis. Turint atliekamų zlotų, buvo galima ir patrumpinti žygį: pro šalį nesustodamos švilpė arklių traukiamos rogės, kuriose sėdintys kailiais apdangstyti ponai ir ponios išdidžiai žiūrėjo į sliūkinančius slidžiu keliu žygeivius.
Niekur nepaskubėsi, kol bent jau „kačiukų“ neužsidėsi
Staiga vedlys Marjušas įsibrovė į tingaus šeštadienio idilę, pateikdamas ultimatumą: „Jei norite šiandien pasiekti vieną viršūnę – paskubėkite ir neatsilikite, o jei nenorite – vilkitės savo tempu!”. Visi greit permetė mintyse savo norus ir galimybes, po ko iki šiol vieningai žygiavusi komanda skilo į iš anksto padalintas grupes: baklažanus ir ekstremalus. Vardan aiškumo dera priminti, kad baklažanų kalnų kelionė pasireiškė visiška laisve ir „čilinimu” iki begalybės, kai tuo tarpu ekstremalams buvo parengta intensyvi ėjimo, kopimo ir mokymosi programa. Iš ekstremalo baklažanu tapti buvo galima per sekundę, o štai atvirkštinis veiksmas jau būtų buvęs komplikuotesnis. Gerai, kad niekas ir nesiekė susikomplikuoti sau gyvenimo. Tad kiekvieną dieną, priklausomai nuo nakties miego kokybės, skrandžio spazmų ar visagalio tingulio, ekstremalų sąstatas tai pilnėjo, tai mažėjo – Marjušas tik paskutinę minutę sužinodavo, kiek lietuvių jam reikės tą dieną globoti.
Pirmąją dieną į mažiausią iš visų numatytų viršūnių Grześ (1653 m.), palikę baklažanus marinuotis ir šildytis pakelės namelyje, išsiruošė 4 ekstremalai: statoku šlaitu Marjušui iš paskos aukštyn kaip kulkos nuskuodė Laurynas su Simonu, įkandin jų neskubėdamos kilom ir mes su Rasa. O ko skubėti, kai norisi ir dairytis aplink į kas porą žingsnių besikeičiančią panoramą, ir kuo aukščiau kelti kojas, kad jos nestrigtų puriame sniege, ir stabtelėti įkvėpti vis tyresnio oro? Kalnuose vienas nuostabiausių dalykų yra tyla – tokia tyli tyla, kad net nesinori kvėpuoti. Jokio vėjo šiurenimo, nė vieno gyvo padaro cyptelėjimo, tik savo didybe besimėgaujantys kalnai ir… garsus širdies dunksėjimas, primenantis, kad visgi pagaliau kylam į kalną, kurio viršūnės dar net nematyti. Anksčiau nei viršūnė pasirodė vietiniai ekstremalai – nepatikėjau savo akimis, pamačiusi, kad į tą kalną jie ant pečių nešasi dviračius! Užsinešė, pailsėjo ir paskui slidininkus pasileido žemyn! Mums poilsio ir laiko pasigrožėjimui prireikė daugiau. Ne paslaptis, kad kalnuose vyksta visokio kalibro stebuklai, nukeliantys stogą ir išlaisvinantys nepažintas žmogaus galias. Pavyzdžiui, Laurynas po šprotų porcijos ėmė virsti Supermenu, bet ar tai mažųjų žuvyčių teikiamos energijos buvo per mažai, ar neturėjo žmogus konkretaus skridimo plano, kad vos pakilęs tuoj ir leisdavosi veidu į minkštas pusnis… Bet džiaugsmo netrūko! Labiausiai džiaugėsi jau minėtų suvalgytų šprotų nesuvalgyti giminaičiai, netikėtai iš savo skardinės ištrūkę į laisvę ir bemat užkariavę pusę Lauryno kuprinės. Jų pergalės kvapas lydėjo (ir erzino) visą likusią kelionę.
Kalnų stebuklas: žmogaus virtimas Supermenu
Nusileidę nuo kalno, baklažanus radom lygiai ten pat, kur ir buvom palikę. Nereiklūs ir nepretenzingi jie – kur pasodini, ten ir tarpsta. Pradėjus imti miegui, priimtas sprendimas leistis žemyn ir ieškoti autobuso. Per tą laiką ėmė sparčiai temti, o prieš akis – 10 km ėjimo. Pradėję eiti kartu, baklažanai labai greitai persijungė į lėčiausią bėgį ir pranyko tamsoje už nugaros. Keistas buvo ėjimas – tarsi jokių atpažįstamų dieną matytų vietų ir jokios nuovokos, kiek dar liko kilometrų. Atrodė, niekad tas kelias nesibaigs, tad stengdamiesi nepaslysti, viena ausim klausydami Simono su užsidegimu pasakojamų istorijų apie turizmo pradžią Lietuvoje ir tarybinius laikus (kuriais jis beveik ir nespėjo pagyventi), akimis visi tikriausiai ieškojom bet kokio šviesos taško priekyje, liudijančio apie žygio pabaigą. Bet vietoj laukiamos šviesos netikėtai šalikelėje suspindo dvi raudonos ugnelės. Juodą naktį jos atrodė gana bauginančiai ir mistiškai, nesinorėjo būti pirmai, kuri su jomis susidurs (fantazija gi veikia pas mane visai neprastai). Burtai išsisklaidė priėjus arčiau (vis tiek per saugų atstumą): pasirodo, uoloje dega įstatytos žvakės. Gal ir ne itin jauku, bet jau nebebaisu. Visgi du dalykai tą naktį įsiminė kaip patys įstabiausi. Pirmas jų – vis naujais žvaigždžių žiburėliais pražystantis dangus virš kalnų. Laikas nuo laiko vis stabtelėdavom ir grožėdavomės, demonstruodami vienas kitam savo astronomines žinias. Niekad nesiginčiju su bent kiek sugebančiais skaityti naktinio dangaus raštus, nes pati atpažįstu tik mėnulį, Šiaurinę žvaigždę, Grįžulo ratus, tokį mažą aitvariuką, kuris tikriausiai vadinamas Sietynu, ir dar vieną gražų rombą (Orioną ir jo kaimynes) su uodega. Kaip tik dėl pastarojo ir užvirė daugiausia ginčų. Net nepagalvočiau, kad ne visi šitą žvaigždžių sankaupą mato taip pat, kaip ir aš: man ji daugybę metų atrodo taip pat, o va Laurynas giliai nustebo „staiga” pamatytomis trimis žvaigždėmis, primenančiomis uodegą. „Kometa!” – įtikinėja jis. „Tiesiog žvaigždės!” – nenusileidžiu aš. OK, kantrybės man nestinga – luktelėsiu metus, po kurių, jei ta „kometa” (nuo šiol įgavusi labai gražų vardą) bus nedingusi, mano saldumynų bankas pasipildys kilogramu „Raudonosios aguonos”. Derybos yra derybos. Antrasis įstabus dalykas – beveik iš haliucinacijų serijos. O jų būta masinių: kas matė šviesas, kas girdėjo atūžiant mašiną, kas įtikinėjo, kad jau tikrai ten stovėjimo aikštelės prieigos matosi. Tad kai tamsoje pasigirdo melodingas varpelių skambėjimas, buvom linkę tai nurašyti savo pasąmonės srautui. Bet netrukus sustingom tarsi laiko mašina persikėlę į praeito šimtmečio pradžios rusų klasikos knygų puslapius: lyg iš niekur prieš akis išdygo jau dieną matyti koks 10 arklių su rogėmis. Mirtinoje žiemiškos nakties tyloje jie atrodė kaip iš pasakos: 40 kanopų muša ritmą, arkliams iš žabtų veržiasi garai, šiltai apklostyti keleiviai sėdi su deglais rankose, vienas kitas vadeliotojas ramiai sau papsi pypkutę (kaip koks Vydas)… Tik senoviniuose rusiškuose naujametiniuose atvirukuose esu tokį vaizdą mačiusi.
Savo viešbutį pasiekėm gal tik prieš 22 valandą. Žinoma, daugumos skrandžiai jau reikalavo savo dozės, tad išklausę Marjušo pristatytą rytojaus planą ir gerokai pasiginčiję ta proga (vieniems neaišku, kada išeisim, kitiems – kodėl taip anksti išeisim, tretiems – kokiomis trasomis eisim, kada pareisim ir t.t.), visi sutarė dėl vieno – pirmiausia einam į vietinį restoraną. Savo nuomonės šiuo klausimu nepareiškė tik Cvaika, nes tuo momentu jau palaimingai miegojo, rūpestingai Irmos apkamšytas iš visų pusių. Kad jo miegas būtų su dar didesnėmis garantijomis ir be jokių pretenzijų atsibudus kur nors pradingti, išeinant vakarieniauti duryse iš lauko pusės buvo pasuktas raktas.
Zakopanės restoranas, dėl savo interjero tuoj pakrikštytas „Čili kaimu”, lietuviams buvo svetingas: šaltas ir karštas alus, skanus maistas ir pakankamai erdvės pasireikšti. Kadangi užkimusi gerklė neleido man kalbėti tiek, kiek galbūt norėčiau, mėgavausi stebėdama bendrakeleivių nuotaikas, grožėdamasi (ir šiek tiek baisėdamasi) telefone parodyta rytojaus kalno nuotrauka, o paskui jau tik svajodama, kaip bus gera parėjus kristi į lovą. Visi kiti, rodos, apie miegą dar nesvajojo. Nes kam miegot, kol dar mezgasi kalbos ir kol dar yra alaus? O Daliui staiga alaus pritrūko. Metęs porą reikšmingų žvilgsnių į net nesiruošiantį prisiartinti barmeną, jis ryžosi garsiai ištarti savo pageidavimą. Ir taip, ir kitaip mintyse dėliodamas savo lenkų kalbos žinias, pagaliau garsiai išdaužė: „Bu Bu, alaus!” Stalas sprogo nuo atsiritusios juoko bangos. Barmenas, žinoma, nepasirodė dar kurį laiką, bet jau nebe tai buvo svarbiausia. „Bu Bu” akimirksniu tapo kelionės hitu, kartojamu kiekviena pasitaikiusia proga. Išsekus paskutiniams alaus lašams bokaluose, kompanijos merginos ėmė vis akivaizdžiau žiovauti, padavėjai ėmėsi stalų šluostymo veiklos, o trims vyrams (Daliui, Laurynui ir Simonui) dar trūks plyš reikėjo veiksmo. To jie su kaupu rado naktiniame Disko bare. Na ir kas, kad su bachilais į diskoteką (gal ir katės būtų nepamaišę)? Šokio žingsneliu trijulė į viešbutį parsigavo tik apie 3 valandą. O kaip paliktasis likimo valiai Cvaika? Jis tik rytą sužinojo, kiek daug visko praleido ir kaip nuo šiol galima kreiptis į Dalių. Truputį pyktelėjo (kad jo niekas nepakvietė kartu), truputį išsigando (dėl užrakintų durų), bet iš gerokai pažvalėjusio veido atrodė, kad sprendimas išsimiegoti buvo geriausias.
Kam alus rūpi, o kam jau baimė ima, žiūrint į rytojaus kalną…
Kovo 8 diena. Svečiuose pas Koščejų.
Iš valgyklos vyrai grįžo su dovanomis moterims: raudona tulpė, geltonas bananas ir saldainis sidabriniame popierėlyje suteikė progų ir šypsotis, ir prisiminti „50 atspalvių” ir sukurti įspūdingų foto kompozicijų. Šventiška žadėjusią būti dieną kiek apniaukė Simono siaubas – savo ir ne savo daiktų makalynėje dingo jo automobilio rakteliai. Teko vėl versti viską aukštyn kojom, kol rado. Daiktų dėliojimasis, jų išsikrovimas, susikrovimas, perskirstymas, nereikalingų išmetinėjimas, pakartotinis suštampavimas ir galiausiai nieko reikalingo neradimas lemiamu momentu – neatskiriama kiekvienos kelionės dalis, suryjanti nemažai laiko ir nervų. Ir kasdien panašus procesas kartojasi iš naujo. Ne išimtis ir ši diena, kai po nakties nusprendžiau atsisakyti miegmaišio (kam jis, jei visuose nakvynės nameliuose yra pledai?), mano kolegos irgi nemažai daiktų paliko iki degalinės mus pametėjusiame autobusiuke. Jei jau šventė, tai leidom sau prabangą – taksi, kuris sutaupė mums keletą kilometrų ėjimo šaligatviu ir privežė prie mėlynosios trasos pradžios. Ten nusprendėm dar kartą įjungti laiko ir kojų taupymo programą ir į kalną kilti „Buržujų gondola”. Lietuviai nepraleido progos apsipirkti ir vietiniame turgelyje: netrukus kai kas prie kuprinių prisikabino rožinius pašikniukus (dar vienai taupymo atrakcijai – čiuožimui žemyn nuo kalno užuot ėjus), kai kas ant nuosavos nosies nutupdė akinius nuo saulės, kai pas pasirūpino lauktuvėmis ne savo žmonai.
Keltuvo prieigos buvo pilnos slidininkų – Zakopanė gi garsėja kaip šios sporto šakos mėgėjų rojus. Kiosko pardavėjas dar pagąsdino, kad nesitikėtumėme greitai užkilti į kalną, mat vakar eilėje žmonėms teko laukti 7 valandas. Su didžiulėmis kuprinėmis išstumdę į šonus slidininkus, į gondolą patekome palyginus greitai. Sumokėti 43 zlotai atsipirko iškart: beveik nesvarumo būklės sklęsti keturkampėje dėžėje virš kalnų buvo tikrai neeilinis potyris. Po kojom nuolankiai lenkiasi eglių viršūnės, neįtikėčiausiose vietose driekiasi slidžių palikti pėdsakai (kokiu būdu tie slidininkai ten užsirioglina?), ant stačios keteros vinguriuoja kažin kokio gyvo padaro išmintas takelis… O gondola švelniai plaukia oru, gabendama kaip šprotai susigrūdusius keliautojus, laikas nuo laiko smagiai palinguodama ir priversdama rankas tiestis link palubėje siūbuojančių burbulų, kurie mažiausiai primena rankenas (o daugiausiai – „50-ties pilkų atspalvių” žaidimų kambario įrangą)… Dar kelios malonios minutės oro akrobatikos – ir mes jau Kasprowy wierch stotelėje ant kalno viršaus. Slidininkai įsimaišė į savo bendraligonių gretas, o „kertamkampininkai” (skamba kaip kokie keturvėjininkai!) nusprendė, kad laikas pailsėti – visgi toks išbalansuojantis buvo tas kilimas gondola! Tuoj buvo okupuotas stalas vietinėje užeigoje, bokaluose suputojo alus, o lūpose – šypsenos. Kadangi šaltas alus su šaltu oru man nelabai siejasi, išėjau pasigrožėti jau matytomis, bet kur kas daugiau sniego šįkart prikaupusiomis apylinkėmis ant Lenkijos – Slovakijos pasienio ruožo. Labai geras jausmas staiga atitrūkti nuo minios ir elgtis tik pagal savo norus. Norai minimalūs, bet džiaugsmo procentas maksimalus: neskubant užsidėti kates, pasišiurpinti slidininkų viražais, pasvajoti žiūrint į kalnus Slovakijos pusėje, pasivaikščioti aplinkui, mėgaujantis saule padangėje ir ramybe širdyje. Per tą laiką pailsėję, pasistiprinę ir į dienos šviesą vėl išlindę kolegos nusprendė, kad aš pradingau. Vienas ieškojo šen, kitas ten, kažkas trečias neprisiminė, kad pasakiau „pasivaikščiosiu ir jūsų palauksiu lauke”, ir niekam netoptelėjo, kad iš tolo stebiu jų blaškymąsi ir lėtą artėjimą link tos vietos, kur stoviniuoju ir laukiu.
Iš slidininkų keltuvo atsivėrė pasakiški vaizdai…
Po privalomosios foto su vėliavomis buvo duota komanda „žemyn” ir visi pasileido, kas kaip sugebėjo. Labiausiai nusileidimu mėgavosi rožinių pašikniukų savininkai: kirto kampus, lenkė pėsčiuosius, taikėsi įlėkti ir į slidžių erdvę, voliojosi ir vėl skriejo, įsivaizduodami, kad visi jiems pavydi. Žodžiu, kompanija vėl išsisklaidė kas kur, tad visai atsitiktinai paaiškėjo tolimesnis dienos planas. O jis, pasirodo, nuo ryto jau buvo pasikeitęs – visi, ilsėjęsi Kasprowy wierch stotyje, jį jau žinojo, o aš vis dar gyvenau mintimi, kaip nusileisim iki Murovaniec namelio, pasidėsim daiktus, paskui vėl kilsim aukštyn ir šturmuosim Kościelec (2155 m) viršūnę. „Kertam kampą”, – pasukdamas iš oficialaus kelio į sniegu užverstą kuluarą tarsteli Laurynas, atsiliepdamas į jau apačioje esančio Simono nurodymus. Klimpdami iki kelių ir aukščiau, greit nusiridenom žemyn, o tada ir sužinojau naująjį dienos planą – Koščejaus irštvą (taip sulietuvintai pavadinome šį kalną) imsim DABAR, be jokių daiktų pasidėjimų Murovaniece.
Šįkart ekstremalų komanda tokia pat kaip vakar, nors tikėjomės prisijungiant ir Paukštaičių ekipą. Bet nutarėm, kad prisiskraidę su pašikniukais, jie tikriausiai kažkur strigo ir jau mūsų nepavys, todėl maloniai nudžiugom, kai kažkuriame poilsio taške atsisukę išvydom juos ropščiantis iš paskos. Toliau su jais buvo kaip su lentyniaujančių kolūkių planais sovietiniais metais: pasivijo mus ir pralenkė, dingdami iš akių. Dingo ir Rasa su Marjušu bei Simonu (darosi tradicija), o mums su Laurynu beliko grožėtis užšalusiais ir į ežerus nepanašiais ežerais (nebūtų niekas pasakęs – nebūčiau pati sugalvojusi, kad tai ežerai), klimpti į sniegą ir vaduotis iš jo bei ramiu žingsniu kilti aukštyn (jei jau vis tiek paskutiniai, tai kur ten benulėksi?). Tik pilnai (ir galbūt ne itin patogiai) pakrautos kuprinės vis smarkiau spaudė pečius ir lėtino ėjimo tempą. Priimtas visuotinis sprendimas jas palikti. Pečiams nuo to lengviau, bet štai širdžiai sunkiau – pakišti jas po akmeniu neatrodo pati saugiausia idėja. Ir kaip tyčia, kai jau aptarėm ir nuraminom vienas kitą, kad kalnuose vagysčių kaip ir nepasitaiko, prieš akis išvydom nuo kalno tiesiai į mus paršlitiniuojančius du skaisčiai įraudusius vyrukus, kurių išvaizdoje nė viena detalė nepriminė alpinistų, keliautojų ar bent jau padorių visuomenės piliečių. Lyg to būtų maža, aplenkdami mus jie įdėmiai nužvelgė visą akmens prislėgtą turinį – 5 gražuoles kuprines su visu dar gražesniu jų turiniu. Taip ir suakmenėjome vietoje, nebesiryždami kilti viršun: nė vienam nebuvo jauku pagalvojus, kad šitie atsitiktiniai žmogėnai gali grįžti ir susigundyti lengvu grobiu. O jie pamažu leidosi žemyn, bet atsisukę vis stebėjo mus. Greta akmens savo kolegų laukusi lenkė pažadėjo užmesti akį į mūsų turtą, tad drąsesnieji vėl sparčiu žingsniu nuliuoksėjo į priekį, o mes su Laurynu pajudėjom iš kovinių pozicijų tik galutinai įsitikinę, kad tuodu vyrai nusileido pakankamai žemai.
Ėjimas be kuprinių labiau priminė skridimą, net katės ant kojų ir į rankas įkirsti ledkirčiai neatrodė sunkūs (naujieji ledkirčiai ir nėra sunkūs, bet mano pasiskolintasis gal kokį 7-8 dešimtmetį menantis įrankis po ilgo naudojimosi juo ranką nemenkai nuvargina). Ir aukštis rinkosi gerokai greičiau, nes kelias buvo pakankamai status. Pakely sutikti draugiški lenkai įspėjo dėl priekyje tykančių ledo plotelių – reikėjo šiek tiek pasukti makaules, kol radom tinkamiausią būdą tą klastingą ruožą įveikti, gal net kojos šiek tiek padrebėjo, suvokus, kad net katėmis sunku tvirtai įsikirsti į slidų paviršių. Stebinantis lenkų draugiškumas tuo nesibaigė – dar vieni sutiktieji pranešė apie mūsų laukiančią uolinę sieną. Gal kiek ir per anksti pagąsdino, nes iki jos dar geras gabalas kelio. Visgi pamačius ją itin baisu nepasidarė – tuo labiau, kad šalia laukė Marjušas, kuris padėjo užsiropšti (pagalba ypač aktuali žmonėms su trumpomis kojomis, nes ko jau ko, o fiziologijos tai nesuklastosi – jei nedasitempia kojytė iki reikiamos lentynos, tai jau tenka ieškoti kitų variantų, užuot bandžius ją prailginti). Dar porą žingsnių už sienos ir – viršūnė! Įdomus jausmas, kai po tiek ėjimo prieini vietą, kai nebėra kur toliau eiti, nebereikia kopti, stengtis, strateguoti tinkamiausio kliūties apėjimo… Tai belieka tiesiog mėgautis Čia ir Dabar momentu! Ką sėkmingai ir pradėjom daryti, maišydami ir ragaudami sniego ledus, dalyvaudami fotosesijose, nužvelgdami atsivėrusius horizontus ir stengdamiesi (beviltiškai) įsidėmėti aplinkines viršūnes. Nė menkiausio vėjelio pūstelėjimo, tik glostanti saulės šiluma, lėktuvų pėdsakais išraižytas dangus, ties horizontu išblykštančios ir su juo susiliejančios kalnų smailės… Kažkas fone tarstelėjo (ar tik ne dar vienas draugiškas lenkas – kažko netikėtai daug jų šiandien pasitaikė), kad nuo Kościelec atsiveria gražiausia panorama į lenkiškuosius Tatrus. Žinoma, nesiginčijom, nes vakarėjančių kalnų vaizdai tikrai gniaužė kvapą ir vertė vis labiau plėsti akis, kad tik kuo daugiau to grožio patektų vidun ir liktų širdyje ilgam…
Koscielec viršūnės idilė
Kaip pertrauką mokykloje sugadina skambutis, taip ir čia tylus Marjušo „leidžiamės” nutraukė visą idilę. Nusileidimas nepavojingas, netgi gana greitas – tiesiog slysti sniegu žemyn, prisilaikydamas, kad neišlėktum iš pramintos trasos ir tiek. Saulė jau spalvina horizontą rausvai violetiniais tonais, darosi nebešilta, tad norisi kuo greičiau pasiekti savo kuprines (jei dar niekas jų nerado) ir apsirengti. Beskubėdama Rasa pametė savo ledkirtį, ir jei ne kažkur aplinkui besiblaškantis Cvaika, jau ir nebebūtų jo akyse pamačiusi. Cvaikos ir Irmos dalyvavimas šios dienos žygyje kažkoks miglotas: jie tai atsiranda iš niekur, tai dingsta sniegynuose, tai staiga vėl išnyra iš už kokio posūkio, tai aplenkia, tai atsilieka. Nesupratau, nei kada jie užlipo ant kalno, nei kada nuo jo nulipo. Apie jų artinimąsi paprastai galima spręsti iš oro virpėjimo: jei aplink tylu ir ramu – jų nėra, jei tik pasigirsta romantiką trikdantys garsai – Cvaika jau kažkur čia pat. Kol išsifotografavom ant vienos viršūnėlės saulėlydžio fone, pasirodė, kad ir vėl nieko aplink neliko – arba jie visi tokie greitaeigiai, arba nieko nefotografuoja, arba neleidžia sau pasidžiaugti akimirkos grožiu. Kalnai juk – ne maratono trasa, kurią reikia kuo greičiau prabėgti. Čia svarbus kiekvienas momentas, kurį norisi pamatyti, išgirsti (net jeigu pagrindinis garsas tėra tyla), paliesti, išgyventi iki maksimumo, sustabdyti jei ne SD kortelėje, tai atmintyje. Todėl visuomet ir stabteliu, ir atsilieku, ir atsisuku atgal, ir neskubėdama žengiu pirmyn. Kitaip negaliu pajusti to ypatingo ryšio su kalnais, o jei nepajusiu jo, tai ko ten tada važiuoti? Užtai ypač smagu, kai atsiranda kompanija, kuriai lėkimas irgi nėra prioritetas.
Ant kalnų leidžiasi sutemos, o kelio dar nemažai likę
Leidžiantis nuo kalno danguje įsižiebė žvaigždės, tolumoje mirksėjo slidžių trasą lyginantys sniego traktoriukai. Kadangi kelią link Murovaniec namelio daugmaž žinojau, tai labai nesijaudinau, kad likom dviese šitoje nakties tamsoje. Visgi ties kažkelintu posūkiu radom mūsų laukiančius bendražygius, o netrukus jau įsikūrėm 11-ame kambaryje ir netgi spėjom sudoroti šiltą vakarienę (vietoj taip norėtų bulvyčių fri teko pasidžiaugti itin sočia kepenėlių porcija, kurios kalorijų užteko visoms likusios dienoms). Žaliastogis Murovaniec namelis lietuvių tarpe garsėja kaip vieta, neturinti tinkamų erdvių vakariniams-naktiniams pasisėdėjimams, dėl ko nuolat kyla konfliktai, pasufleruojantys originalius problemos sprendimus. Išvarė iš valgyklos? Vadinasi, vakarėlis vyks dušo patalpoje. Išjungė saugiklius? Ne bėda, juk visi turi ciklopus. Nuvarė nuo laiptų? Kviečiame į naujos zonos atidarymą koridoriuje. Pagrasino, kad daugiau lietuvių čia nė kojos nebus? Reikės pinigų – bus ir lietuvių. Čia istorijos iš ankstesnių vizitų šiame name. Šįsyk jau iš karto nuspręsta vakarėlio centru padaryti savo gyvenamą dvigubą kambarį. Aišku, čia nebuvo tobuliausias sprendimas. Ypač ekstremalams, kurie pagal sukurtą planą kitą rytą turėjo išeiti kuo anksčiau, gal 7.30 val. Dėl plano, beje, taip pat kilo daugybė audringų diskusijų, derybų, ginčų ir nepasitenkinimo. Vakarienės metu Marjušas pranešė, kad rytoj laukia pakilimas į Świnica (2301 m) – kalną ant Lenkijos ir Slovakijos sienos – vėliau nusileidimas į miestelį, kuriame palikom savo autobusiuką, pavažiavimas juo iki aikštelės, o tada – 10 km žygis įkalnėn iki Morskie Oko namelio. Pirmas užprotestavo Simonas, pabandęs paskaičiuoti laiką ir niekaip jo nesutalpinęs į normalumo rėmus. Neįmanomas jam pasirodė ir užlipimas į minėtą kalną, nes „jau rudenį kai kurie žmonės lipo ir neužlipo, o dabar žiema, tai dar sudėtingiau”. Marjušas savo ramiu ir kantriu balsu per vertėją kokius 7 kartus aiškino, kad viskas čia įmanoma ir į laiko rėmus tilpsim (o ar laikas turi rėmus? Jis tiesiog yra visas, o panaudoti jo galima tiek, kiek vienam ar kitam dalykui reikia ir norisi). Baklažanams, žinoma, tokios diskusijos nė motais. Jų planas buvo kur kas paprastesnis: išsimiegoti, pavalgyti, pamažu nusileisti į miestelį, neskubant pasiekti Morskie Oko. O ekstremalai aiškinosi, skaičiavo, žemėlapį visaip kaip vartė, galimybes aptarinėjo. Tik nieko naujo nenutarė: tie, kurie reikiamu laiku atsikels, tie ir eis vykdyti visos dienos programos. Nusileido vedlys tik dėl vieno – kilimą savo kojomis į jau šiandien aplankytą Kasprowy wierch sutiko pakeisti į slidžių keltuvą, taip sutaupant ir laiko, ir jėgų (po pusės paros pasirodė, kad šis sprendimas buvo vienas iš kelių išganingų tą dieną).
O vakarėlis 11-tame kambaryje netilo iki paryčių. Prasidėjęs kaip gana ramus pobūvis, palaipsniui vis garsėjo, pokalbių temos aštrėjo, o norinčiųjų numigti prieš laukiančią naują intensyvią dieną balsai į dangų nėjo. Arčiau dangaus kraustėsi tik patys vakarotojai: pradėję šėlti Daliaus palociuose apatinėje lovoje, netrukus penkiese susirangė Rasos guolyje antrame aukšte. Antras lovos aukštas – ne kalnas, bet vis šioks toks kopimas, kai pagalvoji. Gal tik 4 val. ryto visi išsiskirstė po savo lovas. Arba beveik visi – du geriausi draugai rytą atsibudo vienas šalia kito. Nesigirdėjo, kad labai būtų skundęsi.
Kovo 9 diena. Kaip katės ir krokodilai gelbėjo vėžliukus
Po epizodiškai miegotos nakties, nuo plano nutolę vos pusvalandį, 8 valandą jau uždarėm duris iš lauko pusės: Marjušas, Rasa, Laurynas ir aš. Kiti, tarsi šalnos pakąsti gvazdikai, krito į gilų ir neatšaukiamą miegą iki pietų ir tik tada ėmė pamažu judėti į apačią. O mes, garsiai pasidžiaugę mums padovanota dar viena nuostabia ir saulėta diena, su visa reikalingiausia įranga pajudėjom link slidžių keltuvo, už 20 zlotų užkelsiančio mus viršun (kad susigrąžinti pramiegotą pusvalandį ir sutaupyti dar mažiausiai antra tiek). Tik spėjau pasidžiaugti būsima dar viena nauja atrakcija ir beveik tą pačią sekundę kai tėškiausi ant užpakalio! Mažai trūko, kad iškart ir per galvą būčiau gavusi – gerai, kad keltuvo prižiūrėtojas spėjo laiku sustabdyti šitą agregatą. Pasirodo, slidininkams pritaikytas nuvažiavimas nuo suplūkto sniego ant kažkokios slenkančios juostos visiškai netinka trekingo batams – mėlyna alkūnė ir maudžiantis užpakalis dar kurį laiką to neleis pamiršti. Svarbu, ant kaklo kabantis fotoaparatas nenukentėjo. Visą kilimo kelią pragalvojau, kaip reikės iššokti iš to važiuojančio keltuvo – anądien mačiau, kaip net su slidėmis liuoktelėjęs vyras gana neprastai susivartė ant slidžios dangos. Bet man kažkaip pavyko iššokti, užtai šįkart Marjušo kuprinė užsikabino ir jis vos nenuvažiavo dar vieno rato žemyn. Vėl teko stabdyti ir gelbėti.
Nuo Kasprowy wierch pasileidom ketera link Świnicos. Iš pradžių kaip visad: daug kyli, šiek tiek leidiesi, uždūsti, atsikvepi… Nuobodžiauti nėra kada, galva sukinėjasi į visas puses ir gaudo įstabiausius vaizdus. Pasiekę aikštelę, kurioje liepta užsidėti apraišus (kates dėl saugumo jau anksčiau buvom niekieno neliepiami užsirišę), išgirdom neįprastą garsą – ratus virš mūsų suko sraigtasparnis. Parskrenda, nuskrenda, apskrenda kalną iš visų pusių, vėl prazirzia apačioj kur nors… Vienaip atrodo saugiai, o kitaip norom nenorom imi galvoti, ar tik kam nors kas blogo neatsitiko? O mums kol kas jokių blogumų. Priešingai, apraišų dėjimosi ceremonija žiūrint iš šono galėjo pasirodyti netgi juokinga. Man tai pavyko gana greitai, o kai kam teko neblogai paprakaituoti: ropomis, ant kelių, dukart persidedant iš naujo, kliūnant už kačių, ieškant, kaip suveržti diržą… Optimistiškai Lauryno nenuteikė ir pirmiausia mano, o paskui ir Marjušo skeptiškas žvilgsnis į jo pasiskolintus apraišus, bandant suvokti, kaip čia juos sutvirtinti. Kol mes ilgiausiai ruošėmės, ne vienas alpinistas ėjo, praėjo, pakilo ir dingo iš akių. Galiausiai pajudėjom. Virvė vis dar nereikalinga, nors kalnas atrodo status ir grėsmingas. Ir neįtikėtinai aukštas, žiūrint nuo apačios! Džiugina tik tai, kad žinau, jog niekad nėra taip sudėtinga, kaip galiu prisifantazuoti – pradedi eiti ir matai, kad išminti puikūs takai, yra už ko laikytis, ant ko padėti koją ar kur įsmeigti ledkirtį. Vaizduotė (podraug su nežinojimu) piešė ir kitą vaizdinį: neva užlipsim ant šito kalno viršaus ir jau bus viskas, vėl valgysim ledus ir maivysimės prieš fotoaparatą, o paskui nulipsim ir pirmąkart grįšim namo su šviesa. Nė velnio! Pasirodo, tikrosios viršūnės dar net neįmanoma matyti. Gerai, kad kol kas to nežinom, tad teigiamai motyvuoti kopiam, šypsodamiesi visam pasauliui. Kaip vėžliukai nindzės lėtai iriamės per sniegą, nepamiršdami vis atsigręžti ir paaikčioti. Laurynui prieš akis iškilo jau ir Himalajų vaizdai, o vienas kalnas savo forma priminė net Everestą… Tikrai lengva užsimiršti, užsižiūrėjus į prieš akis kylančias vis naujas viršūnes. O patikėti, kad esame ne kažkur Nepale ar bent jau Šveicarijoje, o tik kaimyninėje Lenkijoje, išvis sunku. Tiesa, dar neaišku, Lenkijoje ar Slovakijoje šiandien praleidom daugiau laiko – visad ėjom tarsi išsižergę, kai viena koja vienoje valstybėje, o kita kitoje.
Kol Baklažanai miega, Ereliai jau pakeliui link Swinicos
Taip bežirgliodami juodai pažymėta trasa suvokėm atsidūrę viršuje. Tik spėjom apsidžiaugti ir pasiruošti fotosesijai, kai mūsų vedlys lengvai galva mostelėjo dešinėn – „einam ten”. Kas tas „ten”, leiskite paklausti? Ogi tai tikroji Świnicos viršūnė, pagaliau visu savo gražiu baisumu atsivėrusi mums prieš akis! Vėžliukai nindzės tik susižvalgė… O lenkas ramiai sau laukia, kol mes suvirškinsime jo nurodymą. Kaip vedlys Marjušas tikrai idealus – nors ir itin nekalbus (gal profesinis štampas – argi IT specialistai turi labai jau daug realių pašnekovų?), bet be galo kantrus, ramus, be jokių isterijos užuomazgų. Vienintelė menka problema: angliškai kalba ne daugiau nei mes suprantam lenkiškai. Žodžiu, iškalbingumu nepasižymi, bet pasako viską, ką reikia ir kada reikia (užtai su pakely sutiktais savo tautiečiais pliurpia nesustodamas). Todėl visais atvejais susikalbėjom, susirodėm, išsiaiškinom viską.
Rasa sudvejojo, ar verta dar lipti į kitą viršūnę, jei jau ir nuo šios atsiveria nepaprasti vaizdai. Bandant įžiūrėti kelią, galvoje sukosi mintys apie jo sudėtingumą ir nepraeinamumą. Kol svarstėm, Marjušas griebė virvę ir nubėgo žemyn ištyrinėti tolesnio maršruto. Laukimo proga – kalnų ledai! Grįžęs Marjušas surišo visus į ryškiai žalią Lauryno visą kelią ant nugaros temptą virvę ir… paleido mane pirmą tiesiai žemyn. Nuo šiol taip ir judėsim: palipam per virvės ilgį, Marjušas įtaiso naują saugą priekyje, lipam toliau. Kai kur belaukdami vado ženklo, net užsimiršdavom, ką čia veikiam – taip ilgai to ženklo nebūdavo. Ir kai staiga vienu momentu iš už didžiulės uolos pasigirdo trumpas ir aiškus „OK”, reiškiantis, kad galim pradėti judėti, mums tai prilygo Dievo balsui iš nematomų aukštybių, užgarantuojančiam, kad tikrai viskas OK ir visi saugūs. Įveikta stati siena, šiek tiek pakutenusi nervų galiukus, pasirodė besanti lyg laiptų pakopa, kai pamatėm prieš akis laukiantį saldainį – akmeninį balną, nuo kurio žemyn į abi puses šauna smagiai statūs skardžiai. Kailis apmirė gerokai, neįsivaizdavau, kaip reikės atsidurti kitoje pusėje. Per tą laiką Marjušas ėmė ir pražirgliojo savo ilgomis plonomis kojomis ta atbraila ir jau tvirtina virves kitoje pusėje. Mes suakmenėję kaip ir tas įžūliai laukiantis balnas. Vienintelis įmanomas variantas – šliaužti apsižergus uolą, rankomis tarsi į arklio karčius įsikibus į jos nelygumus. Taip po vieną atsargiai ir prašliaužėm. Jausmas neeilinis – visas gyvenimas sufokusuotas į tą keleto metrų atkarpą, per kurią reikia persiirti, kai kojos neturi padorios atramos, o rankos kabinasi į pliką akmenį. „Good job”, – davė žaibą man vadas, kai atsistojau saugioje vietoje. Tada prisiminiau, kad jei ką, tai ir virvė juk laikė mane. Bet nebuvo tiek baisu, kiek nervus virpino savęs patikrinimo testo drebuliukas.
Paskutinis išbandymas prieš viršūnės pasveikinimą
Testas išlaikytas ir 13 valandą mes jau Świnicos viršūnėje! Šįkart prieš akis atsidengė visos Slovakijos kalnų grožybės. Nebesinorėjo niekur daugiau eiti, tik sėdėti ant akmens ir žvilgsniu glostyti baltus ir melsvus, artimus ir tolimesnius, aukštus ir mažesnius kalnus… Plačios ir palaimingos vėžliukų nindzių šypsenos sakė Marjušui, kad neverta dabar jų skubinti ir leistis žemyn. Jis ir neskubino, tuo metu kalbėdamasis su įkandin mūsų atkopusiu lenku bei šūkaudamasis su anos viršūnės sniege trypčiojančiais tėvynainiais, kuriems labai parūpo palikta Rasos kuprinė. Žinoma, bet koks garsas kalnų fone nemaloniai kirbina ausis. Bet lenkų nenutildysi taip paprastai. Niekad nepastebėjau, kad lietuviai keltų tokį garso pavojų kaip kad sugeba lenkai. Mes sau ramiai persimetam žodžiu kitu, šyptelim bendražygiui, gal kada nusijuokiam ir tyliai kopiam sau toliau. Tik ne lenkai! Jų delegaciją išgirsi iš tolo, dar net jų nematydamas. Net plika akim gali įžiūrėti, kaip garso banga atsklinda kažkur iš apačios, kyla šlaitu, kol visi susispiečia ant tos pirmosios pseudo viršūnės ir toliau kleketuoja, burbuliuoja, šūkauja, žviegia kaip paleisti iš kalėjimo.
Vėžliukai Nindzės su vadu Marjušu – jau ant Swinicos!
„You go first”, – sako man Marjušas, ir suprantu, kad prasideda kiekvieno užlipimo „laukiamiausia” dalis – nusileidimas. Taip išeina, kad dabar aš pirma turiu rodyti, kaip persiropšti per tą akmeninį balną atgal? Aišku, kiti du likę nindzės tylomis džiaugiasi, kad ne jiems teko ši garbė. Trauktis nėra kur, tad vėl atsisėdu apsižergus tą uolą ir atbuliniu stumiuosi iki saugios vietos – išeina visai greitai ir neprastai. Netrukus Laurynas pakartoja mano viražus, o štai Rasa nusprendžia, kad mažiau baisu eiti priekiu. Žinoma, mūsų vedlys eilinį kartą nustebina, praeidamas oru – ten, kur nė vienas nematėm nė menkiausio lopinėlio pastatyti kojai, jis pražirglioja lyg niekur nieko, pastoviniuodamas ir net nesusvyruodamas. Prie stačiosios sienos, kuri jau nors ir nebebuvo tokia baisi, tačiau šiek tiek pastangų nusileisti ja reikėjo įdėti, sutikom dar vieną nutrūktgalvį lenką – su GoPro kamera ant galvos jis veržėsi į viršūnę. Taip veržėsi, kad net matydamas, kad siauroje vietoje vos išsitenkam keturiese, vis tiek prasibrovė pas mus, įsispraudė į viduriuką ir… užstrigo. Teko nekantruoliui laukti, kol mes saugiai nusileisim siena žemyn. Bet vos tik mūsų karavanas pajudėjo, jis kaip kulka šovė aukštyn, ant viršūnės tris kartus apsisuko aplink savo ašį, pasidarė interviu su savimi ir vėl uragano greičiu praskuodė pro mus žemyn (gal kameros baterija arba jo šlapimo pūslės galiojimo laikas baiginėjosi?). O mums ir vėl skubėti nesinori, tik kol esam priklausomi nuo žalios virvės, visi turim judėti vienodu greičiu, praeidami priekin ir palaukdami, vydamiesi ir surinkinėdami įrangą nuo saugos taškų. Kai saugioje aikštelėje virvė buvo atrišta, Marjušas staiga lietuviškai ištarė: „Kertam kampą!” ir pasileido snieguotu kuluaru žemyn, prieš tai įsakęs mums laikytis 30 metrų atstumo vienas nuo kito. Žinoma, tie metrai išsitęsė į gerokai didesnius atstumus, nes klampoti per tokį gilų sniegą tik iš pradžių atrodė smagu, linksma ir paprasta, o kuo toliau, tuo nuovargis kilojant kojas didėjo. Kokį 20 min trukęs veiksmas atrodė maždaug taip: eini aukštai keldamas kojas – sėdi gilioje pusnyje – ropšties iš jos – vėl sėdi – vėl kelies… Aš (paskutinė kaip visad) dar gana aukštai, o Marjušas – jau tik vos įžiūrimas taškelis tolumoje apačioje. Bet kampas iš tiesų nusikirto geras, nes jau buvau spėjusi mintyse nusibrėžti visą įprastinę trasą atgal, ir tai jau nebeteikė ypatingo džiaugsmo. Ypač žiūrint į laikrodį bei nusileidusią saulę ir žinant, kad laukia dar 2,5 šiandienos etapo (grįžimas į namelį, leidimasis į miestą, ėjimas į kitą namelį). Kačių ant kojų jau nesijautė, jos kilo ir leidosi tarsi savaime, o sniego pusnys, rodos, vis didėjo…
Nėra ko labai džiaugtis grįžimu – iki nakvynės vietos dar n valandų ėjimo
Pagaliau išėję į lygų kelią vis atsigręžinėjom į kalną – sunku patikėti, kad jame buvom! Dar valanda – ir jau ištiesėm kanopas Murovanieco namelyje. Baklažanų seniai nė kvapo – juos primena tik kambary ant stalo palikti apgraužti pomidorai. Labiausiai norėjosi gerti, tad gėrėm be sustojimo: vandenį, arbatą, dar arbatą, vėl vandenį… Po šiokios tokios vakarienės jau ir visiškai sutemo. O prieš akis dar mėlynoji trasa… Lėtomis apsukomis susipakavom kuprines ir apie 19 val. išėjom į tamsą. Šįkart kilimas į kalną jau nebekėlė jokių pozityvių minčių, slidus takas reikalavo didelio susikaupimo, o dalijimasis dviese vienu ne pačiu ryškiausiu ciklopu irgi situacijos nepalengvino. Deja, užkilus ir pradėjus leistis pasirodė, kad tai dar sudėtingiau. Po kelių žingsnių pasidarė aišku, kad neverta rizikuoti savo gyvybe. Geriau jau su Laurynu surizikavome vėl pamesti Rasą su Marjušu iš akių – sustojom ir užsidėjom kates. Tarsi naujų galių įgavom! Dešinėje mirgant Zakopanės šviesoms, virš galvos driekiantis nesuskaičiuojamiems žvaigždynams, po kojomis spindint vieninteliam mano ciklopui, pasikalbėdami leidomės link civilizacijos.. Gal per daug įsidrąsinom ar užsiplepėjom, bet vieną akimirką net katės nebeatlaikė Lauryno ir jo milžiniškos kuprinės – lyg susitarusios susipynė su lazdomis ir išvertė vėžliuką nindzę iš klumpių. Pasitikrinus, ar visi kaulai vietoje, nakties kelionė tęsėsi, kol kryžkelėje radom rymančius Marjušą su Rasa, o netrukus jau pasimatė ir miestas. Bet kur autobusas? Iki jo dar pora kilometrų, tad ryžtamės dar kartą pataupyti – išsišiepę važiuojame su taksi.
Džiaugsmą dėl pasiekto autobuso aptemdo jo minimalius gyvybės ženklus rodantis variklis (ir tie patys ženklai vis blėsta, kaip ir viltis šiąnakt išsitiesti numatytoje lovoje). Iš pradžių net nepatikėjom, kad pastovėjęs vos dieną akumuliatorius galėjo sau imti ir numirti! Pasikonsultavus su žinovais, gauta komanda stumti. Laurynas už vairo, trys ekstremalai stumia. Stumk nestūmęs – jokio poveikio, jokio guodžiančio garso, jokių pasikeitimų. Ką daryti? Eiti pėsčiomis iki tos reikiamos aikštelės? Bet juk iki jos 17 km! Atkrenta. Miegoti autobusiuke ir sulaukus ryto imtis kažkokių veiksmų? Irgi nevilioja. Besvarstant alternatyvius variantus, prie stūmikų netikėtai prisijungė ir pro šalį pėdinęs vyras su šunimi ir alaus skardinėmis po pažastimi (šuo ne po pažastimi). Pamatęs, kad reikalas beviltiškas, jis pasiūlė prijungti krokodilus ir taip pabandyti atgaivinti mūsų viltis. Keletas minučių nerimo ir valio! Pilkasis autobusiukas užsikūrė! Jausdamiesi gal net laimingesni nei nulipę nuo kalno, sukritom į vidų, įsijungėm muziką ir pirmyn! Po kelių minučių jau net nebegirdėjom erzinančio galinio valytuvo brūžinimosi į stiklą – tiek protingų galvų nesugebėjo rasti, kaip jį išjungti (nustojus bandyti, išsijungė pats). Žadėti 17 km iki stovėjimo aikštelės įtartinai prailgsta, kai mašiną reikia išvairuoti slidžiais ir nuolaidžiais posūkiais. Bet Lauryno tvirta ranka stabiliai laiko vairą, tad nuogąstauti nėra jokio pagrindo.
22 val., kai visi padorūs žmonės jau seniai tūno savo šiltuose būstuose, mėgaujasi vakaro ramybe ar kompanijos šnekomis, mes pradedam paskutinį dienos etapą – 10 km žygį įkalnėn į Morskie Oko namelį. Kelias tamsoje būtų buvęs ilgas ir nuobodus, jei ne linksmi pokalbiai ir netrukus iš už kalno išlindęs dylantis mėnulis, nudažęs mišką, kelią ir medžius ryškiai sidabrine spalva. Romantikos trūkumu jau net aš nebūčiau galėjusi pasiskųsti. Tai susitikdami visi, tai išsisklaidydami tamsiame kelyje, tai gurkšnodami Marjušo žolelių arbatą, tai bandydami atpažinti rudenį matytus vaizdus, visi susitikome poilsio aikštelėje, kur Marjušas vėl pasiūlė kirsti kampą. Kas galėtų atsisakyti? Kadaise buvę laipteliai dabar virtę slidžiu taku, tad be dvejonių vėl dedamės kates (jau ir miegodama turbūt mokėčiau jas užsirišti), kurias paskui labai jau tingim nusiimti… Tariamais laipteliais lipti tikrai lengviau, kabinantis nagais į suplūktą sniegą ar vietomis net ledą, bet vėl išėjus į kelią ėjimas darosi vis sunkesnis… Rasa ir Marjušas (be kačių) jau kadaise dingo iš vaizdo, o mums su Laurynu jau tas pats, ar vienu pusvalandžiu daugiau, ar mažiau eisim – dėliojam kojas kaip robotukai ir tiek. Likus 2 km (kai jau iš visų požymių arba beprasidedančių haliucinacijų atrodė, kad namas už posūkio) šalikelėje pasirodė grėsmingas ženklas apie lavinų pavojų (don‘t stop, walk fast). Gal ir realu, bet mažai tikimybės, kad jos nugriaudės naktį. Tad neskubėjom. Atrodė, kad tas kelias niekad nesibaigs, todėl beveik kaip miražas prieš akis iškilus Morskie Oko kontūrams, jau net nebebuvo jėgų nusišypsoti iš palengvėjimo. Lyg to būtų maža, neatsispyriau pagundai parodyti Laurynui rytojaus kalną – naktyje tamsuojantį įspūdingos formos Mnich. 01.30 val. nakties jau tikrai neatrodė realu, kad rytoj dar bus jėgų palypėti kur nors aukščiau nei pora laiptelių…
O tuo tarpu 18-tame kambaryje lietuviai dar nemiega: plauna skrandžius lenkiškais gėrimais ir užsikanda lietuviškais likučiais. Dienos naštos neatlaikęs parpia tik Dalius, kiti guodžiasi savo vargais ir džiaugiasi atradimais: Cvaika desperatiškai ieško dingusio telefono, sustato visus ant blakstienų, pajungia į paiešką dar gyvus, kol galiausiai randa tą aparatą savo kišenėje; Simonas dievagojasi išvažiuosiąs naktį po poros valandų, bet Irmos paguldytas į lovą, atsijungia akimirksniu ir nesijudina iki kitos dienos pietų; Laurynas stebisi atradęs neįtikėtiną vandens skonį ir niekaip negalįs jo iki soties atsigerti… Marjušas nesiguodžia niekuo, tik šį tą užkandęs ima lūžinėti – intensyvi dienos veikla pagaliau prilenkė ir jį. Prieš griūnant miegoti į savo dviaukštes lovas, dar norėjosi sužinoti apie rytojų – finalinę dieną. Ta proga pakviečiau Lauryną įdėmiau žvilgtelėti į virš Irmos lovos kabančią Mnicho nuotrauką. Neapsidžiaugė, bijodamas naktį susapnuoti jo bauginančius šlaitus (vis tiek kalnuose visi sapnai būna vienodo pobūdžio: kaip lipam, kabarojamės, akmenys krinta, sienos spaudžia ir pan.). O lovoje gulinti Irma susidomėjo, į ką mes čia taip spoksom – puolė iš lovos, prišoko prie lango ir niekaip neįžiūrėdama akmeninio gražuolio kontūrų, kiek suirzo: „Ką jūs čia matot? Aš nieko nematau!” Panašu, kad jau visiems laikas miegoti, kol neprasidėjo dar ryškesnės haliucinacijos. Sutarę išeiti 10 val., iki tol likusias valandas miegam kaip gerai priplotos musės.
Kovo 10 diena. Naktinis pasimatymas su vienuoliu.
Iš pat ryto – pirma taktinė klaida, savo mastą parodžiusi gerokai vėliau tą dieną. Mat pamynę visas įprastas alpinistų tradicijas, į Mnichą susiruošiame tik 10.30 val. – tragiškai per vėlai. Kaip pirmą, taip ir paskutinę dieną išeinam kartu su baklažanais, kurie dar patys neturi supratimo, kur jų keliai šiandien nusidrieks. Bet pagirtina tai, kad tiek daug laiko praleidę vienokio ar kitokio pobūdžio patalpose, jie pasiryžo bent vieną dieną palypėti kur aukščiau ir pasidaryti gražių nuotraukų.
Su šia kompanija – bet kur!
Šįkart einam stipriai sniegu užneštu šlaitu, o pro didžiausias sniego sankaupas Marjušas rekomenduoja visiems praeiti po vieną (jau nebejuokingas tas naktį pakely matytas įspėjimas dėl lavinų). Status šlaitas aukštyn, bendra foto prisiminimui – ir baklažanų bei ekstremalų keliai išsiskiria. Tik neaišku, kuriems nuo šiol bus sunkiau. Kaip iki galo neaišku, kurį kelią pasirinks taip niekur ir neišvažiavęs Simonas. Galiausiai jis ryžtasi šiek tiek paėjėti su ekstremalais (šiandien mūsų vėl daugiau – prisijungė Irma ir jos įkalbėtas Cvaika), o tada jau tikrai tikrai važiuoti į savo Čekiją. Kojos jau įpratę prie sniego, tik šiandien jis ypatingai tęžtantis prieš saulę, ko rezultatas – itin greit peršlapę batai. Bet jau nepastebiu to. Užtai pastebiu, kad einame pušų viršūnėmis, kurios tik ir taikosi užkabinti ir parversti. O gražuolis Mnichas (2068 m.) – daugelio alpinistų Tatrų svajonė – tarsi grėsmingas pirštas, kad net nesuprasi: moja prieiti artyn ar grūmoja nesiartinti. Ne ką sudėtingiau nei mūsų trasa atrodė ir baklažanų maršrutas – stebint iš mūsų pozicijų, atrodė praktiškai neįmanoma, kad jie pakiltų, o paskui ir nusileistų tokio statumo šlaitu. Laurynui net delnai suprakaitavo, sužinojus, kad kolegos eina netgi be kačių! Paskambinus jiems ir pasiūlius pergalvoti savo maršrutą, Prancas optimistiškai patikino, kad „čia didelės pėdos, praeisim!” Ir toliau pamažu kilo aukštyn, tuo šiurpindami mūsų ir taip jautrias nervų sistemas. Bet kažkam iš jų ten, matyt, nušvito protas ir vietoj beprasmės rizikos buvo pasirinkta alternatyvi programa: pasideginimas ant sniego, o vėliau ir saugesnis nusileidimo kelias.
O ekstremalų stovykloje – jau įprasta procedūra: apraišai, katės, šalmai, ledkirčiai, virvė. Kol kas Mnichas (kas lietuviškai reikštų „vienuolis”) neatrodo sunkiai pasiekiamas, o viena virve prie vado pririštam penketukui net ir pavojus joks negresia. Saulė dar aukštai (tik 14. 30 val.), laiko į valias – net spėjau pagalvoti, kad pirmąkart grįšim su šviesa. Nes juk buvo žadėtos 5 valandos pakilimui ir nusileidimui kartu sudėjus.
Visų trasa kol kas ta pati, tik vėliau keliai išsiskiria
Šįkart laiką labiausiai ėdė laukimas – stovėjom turbūt daugiau laiko nei judėjom. Vis laukėm ir laukėm: kol bus įrengta sauga, kol bus duotas ženklas, kol pajudės bendražygiai, kol ateis mano eilė. Žinoma, reikia įskaičiuoti ir strigimus pakelyje, grūdantis pro suvirtusius krūvon akmenų luitus, kabinantis dantimis, savo ir kačių nagais bei ledkirčiais į viską, kas bent kiek laiko. Lemiamoje vietoje mano senovinis sunkusis ledkirtis užstrigo taip (užtai niekas nepasakytų, kad nelaikė!), kad be Cvaikos pagalbos jau niekaip nebūčiau jo ištraukus. Kaip ir be Lauryno pamokymo kišti kelį į akmenų plyšį ir tokiu būdu pasikelti aukštyn. Nes kol nejudu aš, tol negali pajudėti ir jis (užstrigęs gulimoje padėtyje ant sniego), o jo virvė laiko ir Rasą, kuriai kojos virpa pavojingiausiame ruože – ant apeinamos/apropojamos/apskrendamos uolos. Toks baisus jausmas, kai nieko negaliu padaryti, o ledkirtį laikanti ranka šąla taip, kaip gyvenime nėra šalusi net per didžiausius žiemos šalčius! Išvadavus ledkirtį, užkėlus koją ir atlaisvinus virvės gabalą Laurynui ir Rasai, ranka staiga ėmė kaisti (nors ir toje pačioje šlapioje pirštinėje). Bet nebuvo kada galvoti apie šaltį – visas dėmesys sutelktas tik į kitą žingsnį: kaip kuo patogiau ir tvirčiau pastatyti koją. Įtvirtinus kairę, galvoji iškart apie dešinę, paskui vėl nuo pradžių. Galvose (ir ne tik man) sukosi ir baisesnių scenarijų: o ar spės kas nors sulaikyti, jei koja slystelės ir pakibsiu ant virvės? O kaip atrodytų skridimas žemyn nuo to stataus šlaito ir kurioje vietoje priskristų sraigtasparnis, kaip nuleistų virvines kopetėles?.. Tokios mintys lankė stovint kuriame nors taške, bet vos pradėjus judėti, iškart įsijungdavo pozityvus nusiteikimas: „aš tai padarysiu!” Kažkur pakeliui palikom trukdžiusias per siaurus plyšius brautis kuprines (su itin reikalingais ciklopais jose). O Marjušas nedaugžodžiaudamas nuosekliai perkabinėjo virvę, pirmą kartą prabilęs griežtesniu tonu (tik neaišku, kuria kalba, bet visi iškart supratom) liepė išlaikyti vienas nuo kito 7 m atstumą.
Mnichas – ne bailiams!
Uolos apėjimas mane sutrikdė labiausiai. Cvaika vėliau sakė, kad net cypiau, bet man atrodo, kad tik rėkiau (kad Marjušas girdėtų ir neskubintų nepaskubinamų dalykų): „Nežinau, kur dėti koją, niekur nesilaiko!” Bet rėkimas užkimusiu balsu gal ir tikrai panašus į cypimą, kas ten dabar žino? Buvo toks jausmas, kad katė nelaiko atremta į uolą, o rankos aklai klaidžioja glostydamos šaltą akmenį, bet niekaip neranda jokio užsikabinimo. Laurynas vėliau pasakojo kirtęs ledkirčiu tiesiai į uolą: skriejo žiežirnos, pasmirdo geležimi, bet irgi nebuvo lengva rasti laikantį tašką. Ir šįkart tikrai nebuvo ko pykti ant Cvaikos, kad griebė už užpakalio ir stumtelėjo, kad pasiekčiau padėti savo trumpą koją ant patogios lentynėlės. O paskui žumaro pagalba šiaip taip persikeberiojau per tą pasalūnišką uolą (kažkuo ji man priminė tą lemtingą sienos gabalą Eigerio Šiaurinės sienos šturmo istorijoje, kurį Kurtzas ir Hinterštoiseris taip sudėtingai praėjo, o paskui neapgalvoję nuėmė virvę, taip nepasilikę galimybės saugiai grįžti atgal…). Įsisegusi savisaugą šalia Lauryno išvydau… saulėlydį. Iki viršaus – dar 3 baisūs metrai, o saulė jau apsigaubusi debesimis ir besiruošianti išnykti mums iš akių. Šitoje vietoje strigom ilgam. Įkandin manęs užlipo ir Irmina (taip Marjušas ją pakrikštijo) su nukritusia kate, ir Cvaika su savo sumažėjusiais, bet vis tiek nesibaigiančiais juokeliais. Visi prisisegėm ir apsikabinę stovėjom nežinia kiek laiko, drebėdami iš šalčio, lydėdami akimis saulę ir supratę, kad labai pavėlavom išeiti ryte, gal per lėtai viską darėm ir kad ir kada bepasiektume galutinį tikslą, jau nebepamatysim pribloškiančių vaizdų nuo taip atkakliai siektos ir per vargus pasiektos viršūnės. Tikriausiai pirmą kartą per tas kelias dienas pasidarė taip liūdna ir šiek tiek apmaudu. Šildė ir guodė tik per šį trumpą laiką tokiais artimais tapusių žmonių šiluma ir vienas kito palaikymas. Euforijos čia jau buvo nedaug (o ypač pagalvojus apie nusileidimą aklinoje tamsoje).
Paskutiniams saulės gaisams gestant Marjušas davė ženklą kilti į viršų tuos paskutiniuosius metrus. Irma ir Rasa to malonumo atsisakė, tad pirmas pakilo Laurynas, iš paskos jo slinkau aš – negalėjau leisti sau nebeiti toliau. Iš ketvirto karto man normaliai išdavė virvę, kad užsiropščiau ant akmens, o paskutinius metrus jau teko šliaužti keliais, kol drebančiomis nuo adrenalino dozės kojomis atsistojusi pamačiau ant vos keletui žmonių subalansuotos viršūnės gulintį ir bent ką nors bandantį įžiūrėti Lauryną. Aišku, žvelgti žemyn į tamsą buvo beprasmiška. Užtai Morskie Oko namukas tarsi tyčiodamasis švietė iš apačios, primindamas, kad „malonioji” dalis (nusileidimas) dar tik prieš akis. Tai ačiū, buvom pamiršę. Užlipus Cvaikai, greituoju būdu įsiamžinom su vėliavomis (nežinodamas ir nepasakytum, kad čia vaizdas nuo kalno viršūnės – nebent išsigandusios ir pavargusios akys šį bei tą išduotų), dar pabandėm pasižvalgyti aplink, bet visi supratom, kad turim kuo greičiau leistis. Marjušas ir dabar dar buvo optimistiškai nusiteikęs: „Dar tik 19.30 val? Labai anksti…”
Ir kaip patikėti, kad tikrai buvom Mnicho viršuje?
Tikėjausi nuskrieti žemyn diulferiu su aštunke, bet Marjušui jau nebuvo nei pakankamai laiko, nei noro mokyti kitus leistis tuo būdu, tad buvo pasirinktas greitesnis, lengvesnis ir saugesnis variantas – jis pats visus nuleidinėjo pririštus prie virvės. Tamsa. Ciklopo neturiu. Leistis nugara į nežinią? O ar yra iš ko rinktis? Jei ekstrymas, tai laikykimės iki pergalės! Atsistojau ant uolos krašto, atsispyriau ir – žemyn, orientuojantis pagal Cvaikos ciklopo skleidžiamą šviesą. „Not right, down!” – komandavo visiems iš viršaus Marjušas. Ilgiems pasiruošimams ir nusiteikimams vietos ir laiko nebuvo: „You go? Go!” – ir skrendi sau žemyn, stengdamasis neatsitrenkti į kokią išsikišusią uolą. Laurynui ir Rasai šie šuoliai į tamsą turbūt buvo dar įsimintinesni – žmonėms, kurie nebuvo to darę gyvenime, teko ekstremaliausiu būdu šią pramogą išmėginti. Ir negali sakyti, kad buvo nesmagu! Laurynas galės papasakoti apie šią patirtį alpinizmo kursuose, kuriuos ruošiasi pradėti lankyti.
Po pirmo nusileidimo – vėl ilgas laukimas šaltyje, stebint žvaigždes, įsivaizduojamas kometas, nužvelgiant tamsius kalnų siluetus. Antrasis leidimasis buvo mažiau baisus (ir pirmas toks gi nebuvo), bet gerokai ilgesnis. Kur kas baisiau buvo nusileidus atžygiuoti sniego takeliu iki Cvaikos. Trečiasis nusileidimas išvis jau linksmas, nes tai reiškė, kad pavojingiausios vietos jau praeityje. Pakeliui susirinkom išmėtytas kuprines, įžiebėm savo ciklopus ir per sušalusį sniegą laimingi pasileidom žemyn. Iš to džiaugsmo Irma visų akivaizdoje pažadėjo leisti Cvaikai gerti alaus tiek, kiek tik jis norės (kažin, ta akcija galioja tik šiandien, ar nuo šiol visada?)
O Morskie Oko darbuotojai jau ieško laiku negrįžusių Mnicho lankytojų: prieš išeinant reikėjo visus surašyti į specialią knygą, nurodant savo kontaktus. Numatytu laiku nepasirodžiusiems skambinama ir aiškinamasi, kas atsitiko – tai priduoda savotiško saugumo. Prie tų pačių skambinėjimų buvo paskambinta ir jau kitame namelyje įsikūrusiems baklažanams, užsakant alaus, ir namelio virtuvei, užsakant šilto maisto. Paskubomis susirinkę daiktus iš Morskie Oko, prisipylę į gerkles „Coca Colos” burbulų, dar kartą atsisveikindami žvilgtelėję į tamsoje glūdintį Mnicho pirštą, išeiname į paskutinę nakvynės vietą – Roztoką. Vėl kelias, vėl pokalbiai, vėl mėnulis… Kampų šįkart nekertam, ir taip užtenka slidinėjimo, o kates dėtis jau nebėra jėgų. 1 val. pasiekiame namelį. Kojos šlapios, kruvinos, sužymėtos mėlynėmis, maudžiančiais sąnariais (kaip kam). Norisi tik prisėsti ir daugiau nesijudinti – atrodo, kad visų 4 dienų nuovargis susirinko į šią akimirką, kai sunku jau net iki kriauklės nušliaužti (gerai, kad iki ryto vėl viskas atsistatė ir nuovargio lyg nebūta). Kadangi namelį palikti turim 6 val., tai lengvai užvalgę, atsigėrę ir persimetę keliais žodžiais su baklažanais, visi krentam į savo lovas ir atsijungiam bent toms kelioms valandoms.
Už kalnus ir jų grožį!
Kovo 11 diena. DABAR!
Toks jausmas, kad ir nemiegojom. Kažkoks piktas rytas. Visi vaikšto paniurę, žiovaujantys, tylūs ir nepatenkinti. Susirinkę sau priklausančius rakandus, iš kojinių kvapo prisodrintos džiovyklos išsižvejoję savo toli gražu ne sausus batus, draudžiamu keliu išlinguojam link autobusiuko. Kelias išskirtinai baisus, nes tai – Ledo kelias. Balansuodami kaip akrobatai ant lyno, vos ne vos pasiekėme autobusą, žvilgsniu ir mintimis atsisveikinome su mus taip svetingai priėmusiais Aukštaisiais Tatrais ir užsiėmėme savo vietas. Ir visą likusią dieną (pirmą dieną be saulės) leidom jau link Lietuvos skubančiame automobilyje: dainos, Bukowskio apsakymų skaitymai, begaliniai sustojimai, 10 butelių šampano iš visų pakelės Orlen degalinių (Lietuvos 25-mečio minėjimo proga), restoranas su prašmatniais dienos pietumis (arba ne ką mažiau sočia guliašo sriuba), Cvaikos jubiliejaus minėjimas su šviečiančiomis kiškio ausytėmis ir moteriškų (?) kvepalų aromatu…
Nuo pat ankstyvo ryto vairo iš rankų nepaleidęs Dalius išeidamas iš restorano prisipažino: „Pavydžiu jums, ekstremalai – tiek visko patyrėt…” 3 valandą ryto, paskutinė išlipusi Vilniuje iš pilkojo autobusiuko, supratau, kad visi patyrė visko tiek, kiek ir norėjo patirti. Kai kurie – net daugiau, nei planavo ir tikėjosi. Beveik pakilus į pirmąjį – Kościelec – kalną, Laurynas tarstelėjo: „Jei šitą kalną sėkmingai įveiksim, man čia bus jau oho koks pasiekimas, daugiau ir nebereikės gal šioje kelionėje”. Bet kalnų traukai atsispirti juk neįmanoma – reikėjo ir dar vieno, o paskui dar… Pernelyg didelė prabanga neleisti sau daryti to, ką nori – jei jau esi čia, tai verta išnaudoti kiekvieną galimybę. Ir išnaudoti ne kada nors, o šią akimirką – ji vienintelė yra tikra (tarp praeities prisiminimų ir ateities svajonių). „DABAR!”, – kaip kad pasakė Irma nenorinčiam nuo kompanijos sulig pirmu jos pakvietimu atsitraukti savo vyrui. Čia ir dabar – paantrinu ir aš, jausdama, kad šioje ypatingai tobuloje kalnų kelionėje išnaudojau visas progas, iki begalybės išsimėgavau kiekviena likimo man padovanota akimirka, sugaudžiau visus žaviausius momentus, kurie, nors ir neužfiksuoti fotoaparatu ar neaprašyti čia, dar ilgai švies širdyje ryškiausiomis spalvomis. Ir kada kitą kartą kalnai bepakviestų, iš anksto žinau, ką jiems atsakysiu. Jau pradedu laukti.
Emilija
