Kelionė nusimatė smagi. Du gimtadieniai, šv. Valentinas, vasario 16-oji ir Užgavėnės – tiek švenčių per vieną išvyką retai pasitaiko. Pasirūpinę šventine atributika, išgyvenimo reikmenimis ir gera nuotaika sausakimšu autobusiuku vėlų penktadienio vakarą pajudėjome Estijos link. Naktis autobusiuke neprailgo, su gera nuotaika ryte gerokai anksčiau nei buvo būtina pasiekėme uostą iš kurio kelsimės į Vormsi salą. Čia mus pasitiko visiškas plikledis ir nuleista autobusiuko padanga. Gal ir gerai, kad laiko turime su atsarga… Diena apniukusi, bet vėjo stipraus nėra, tad nelabai ir šalta, temperatūra neigiama tačiau tikrai netoli nulio.
Persikėlę į salą pirmiausia aplankome parduotuvę, susirandame stovyklavimui tinkamą vietą, pasistatome palapines ir tiesiu taikymu į trasą. Juk jau pietūs ne už kalnų, o dar laukia ne toks ir trumpas radialinis žygis. Kaip vėliau paaiškėjo – ilgiausias iš visų dienų. Suvaikščiojome apie 20 km. Pusė kelio driekėsi Baltijos pakrante, kuri, priešingai nei Lietuvoje, pilna nemažų akmenų išsibarsčiusių vandenyje, o kranto linija – labai vingiuota. Eini siaurutėliu iškyšuliu, pakilusiu virš vandens vos 20 cm, o iš abiejų kraštų banguoja ledinė jūra… gražu.
Pasivaikščioję „Kertam Kampą“ stiliumi pasiekėme (deja uždarytą) švyturį ir pasukome keliais ir keleliais stovyklavietės link. Pakeliui aplankėme porą mažyčių gyvenviečių, didelį akmenį kažkur vidury miško ir nukirtom kampą per arimus.
GRIKIAI!! Sočiai pavalgę ir kiek panaktinėję, net ir ištvermingiausi Valentino šventėjai į palapines išsiskirstė gana anksti. Naktis nebuvo itin šalta (kokie -2 ar -3 laipsniai), tačiau palapinės pastatytos itin vaizdingoje, bet atviroje vietoje buvo košiamos naktį pakilusio labai stipraus vėjo. Vėsu, bet labai nesušalome. Užtat rytas išaušo giedras ir žadėjo puikią dieną. Tinginių dieną… mat visą dieną naršėme salą skersai ir išilgai autobusiuku. Kas galėjo pagalvoti, kad 10 km ilgio ir 5 km pločio saloje yra TIEK VIETOS?? Aplankėme nepaprasto grožio kapines su keltų kryžiais, pasigrožėjome veisliniais buliais (gerai, kad už tvoros), aplankėme didžiausią salos šaltinį, pasivaikščiojome žiemojančiais pelkynais ir užšalusiais meldais, palaipiojom po rusų bažnyčios griuvėsius, paklaidžiojom ieškodami vidury salos esančio koralinio rifo likučių, pamiegojome ant samanų, apžiūrėjome ledų sangrūdas pakrantėje, pačiuožinėjome ant užšalusios Baltijos, suvaikščiojom neilgą žygelį iki greta esančios mažytės salos, pagriuvinėjome ant vis lūžtančio ledo, čia palydėjome beprotiškai gražiai gamtą nudažiusią saulę, o grįždami į stovyklavietę dar stabtelėjome prie malūno. Tiesa, ir parduotuvės neaplenkėm. Du kartus. Viso įveikėme pėsčiomis ne daugiau 10 km. Tačiau juk svarbu kokybė, o ne kiekybė. Įspūdžių tikrai užteko.
Visą dieną lydėjusi giedra ir stiprus vėjas žadėjo, kad šią naktį nebebus taip šilta… taip ir buvo. Niekas tiksliai nežino kiek laipsnių mus kankino antrąją naktį. Gal -7, gal ir visi -10… Bet… išgyvenom ir šią naktį. Tik miegojom gal kiek mažiau. Na… gerokai mažiau. Bet ne tik dėl šalčio – vakaroti smagioje kompanijoje buvo taip pat įdomiau nei miegoti.
Trečia diena buvo taip pat labai graži ir saulėta, bet vėjas košė kiaurai, tad veidus papuošusios trispalvės vos matėsi pro kaukių plyšelius. Po pusryčių pakeitėme stovyklavietę ir apsistojome kitoje salos pusėj, kur radome ir užuovėjos palapinėms, pavėsinę ir net prie laužo pagaunamą Wi-Fi… Taip, technologijomis estai apsirūpinę neblogai. Susiruošę vėl šokome į trasą. Aplankėme labai gražų ir labai vėjuotą iškyšulį, pakeliui paragavome islandiškos kerpenos (skonis kaip grybo) ir kadagių uogų (kerpena visgi skaniau…), pažaidėme improvizuotą ledo ritulį kirsdami kampą dar viena nemenka įlanka, papietavome miško užuovėjoje ir grįžome iki mūsų šiltojo autobusiuko, kuris pametėjo iki antrojo tos dienos žygelio vietos. Paskutinį vakarą grožėjomės dar vienu puikiu saulėlydžiu pakrantėje ir jau sutemus pasiekėme švyturį nuo kurio buvom pargabenti į stovyklavietę. Viso įveikėme apie 15 km.
GRIKIAI!!, tortas, Tautiška giesmė ir estų kalbos pamokos mums neleido liūdėti. Geriausiai išmokta frazė „sooja öö“, tą vakarą kaip tostas nuskambėjusi belekiek kartų, buvo išgirsta gamtos jėgų ir naktis iš tiesų buvo šiltesnė. Nežinau ar čia per pirmas dvi naktis išmoktos miegojimo aprangos pamokos, ar laužavietės akmuo priimtas į miegmaišį, ar vis glaudžiau miegančios kaimynės leido šią naktį miegoti taip saldžiai ir šiltai, kad būčiau miegojusi nors ir iki pietų… Deja, teko keltis anksti, pakuoti eilinį kartą apledijusią palapinę ir greitai greitai šokti į autobusiuką, kad nepavėluoti į rytinį keltą žemyno pusėn.
Visi susivėlę, „kvepiantys“ ir purvini šiurpinome vietinius estus ir vienas kitą pakeliui namo. Pietums sukirtę kas po kepsnį, kas po picą, kas po didžiuuuulį naminį mėsainį, dardėjome visą dieną Lietuvos žemės link tai pasnausdami, tai pasijuokdami iš žygio nuotykių, tai dalindamiesi patirtimi ir patarimais iš buvusių kelionių ar kurdami ateities žygių planus.
Laura
