Birželio 6-7 dienomis išsiruošėme į laukinį baidarinį nuotykį. Visinčia tikrai ypatinga upė. Joje pildosi norai ir nenorai, užtenka tik ištarti (tai kur tie kringeliai? – prašau; kur tos garsiosios užvartos? – už kito posūkio štai še tau; kol kas nei vieno bimbalo ar uodo! – tadadam, visas debesis iš už medžio pasitinka; noriu nusimaudyt – dunkst į dugną nematomas rąstas, ir vanduo per šoną šliūkšteli baidarėn). Netrūko anei jokios egzotikos! Sisiojom dumblynuose, dilgėlynuose ir skruzdėlynuose, laipiojom per krituolius ir virtuolius bei stačiais krantais, landžiojom po vešlią lapiją su klestinčia gyvūnija. Bet kiekviena kliūtis „puošėsi“ kelmu laukinių irisų ar kitų žiedų. Tai kontrastingų atkarpų upė, vietomis virstanti tikru meldų labirintu. Ne vienas iš mūsų nedrąsiai sudvejojome, ar toje ar anoje vietoje jau nepabuvome šiek tiek anksčiau. Tik va Šalčia atrodė kaip mistinis miražas, absoliuti nepasiekiamybė, nes tų 5 sekmadieninių Visinčios kilometrų niekaip nesisekė pribaigti. O kai į Šalčią pagaliau įplaukėme (Aleliuja!!!), ši savo „nuobodumu“ tiek nuvylė, kad žygį vainikavome sprintu prieš josios srovę. Taip… Visinčios – Šalčios savaitgaliui netrūko nieko. Tik „popso“ 🙂 Dar ne vieną gerą mintį pasiųsiu į tą lietuviškąją sibirinę taigą, gurkšnodama laukinių mėtų arbatą…
Kamilė
