Ponas Rūkas ir kiti Tatrų džiaugsmai

Rudeniniai Tatrai mus pasitiko išsipuošę ryškiais apdarais

Rudeniniai Tatrai mus pasitiko išsipuošę ryškiais apdarais

Pasibaigus vasarai ir jos klajonėms, dažnai atrodo, lyg būtų užsidariusios ir durys į nuotykius. Bet tik ne man! Ir tik ne tuomet, kai žinau, kad prieš panyrant į gilų bei šlapią rudenį dar laukia vienas pasimatymas su kalnais! Niekas dar nespėjo „Kertam Kampą” puslapyje „palaikinti” pasirodžiusio kvietimo į Lenkijos ir Slovakijos Tatrus, o aš jau buvau užsisakiusi sau vietą į Rojų vešiančiame autobuse. Nes yra dalykų, dėl kurių nė sekundės nedvejoju ir atsiduodu jiems visa širdimi. Ir žinau, kad už tą besąlygišką atsidavimą būsiu apdovanota naujomis visokiausio kalibro emocijomis, kurios paskui dar ilgai persekios, šildys, džiugins…

Kadangi tai toli gražu nebe pirmi kalnai mano gyvenime (bet kiekviena pasitaikiusia proga vis iš naujo pasidžiaugiu, kad jie taip netikėtai ir neatšaukiamai mane susargdino), ypatingo pasiruošimo ar nusiteikimo jiems jau nereikia: aišku, ką pasiimti, ko nesiimti, ko tikėtis ar apie ką net negalvoti. Man net ne itin svarbu buvo, kokie žmonės šįkart susirinks – juk ir viena moku mėgautis tuo, dėl ko ten ir važiuoju. Visgi iš dyko buvimo ir tradicinio priešstartinio drebuliuko prieš pat kelionę peržvelgiau visų 26 + 6 dalyvių sąrašą – kad bent apytikriai žinočiau, su kuo beveik savaitę teks dalintis ankštu autobusu, kvėpuoti bendru oru, gyventi viename kambaryje ar išsitekti ant siauro kalnų takelio. Neįprastas atradimas buvo suskaičiavus, kad vyrų pasiryžo važiuoti gerokai daugiau nei moterų! Įdomu, kurie iš jų visų bus „kralikai”, o kurie „sraigės”? Dar įdomiau, kaip seksis žygiuoti su „kralikų” vadovu, garsėjančiu savo greitu ėjimo tempu? Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, traukiniui vežant mane į Vilnių, iš kur turėjom išvykti į Nuotykį.

Spalio 13 diena, antradienis. Tikslas Nr. 1: Nuvažiuoti kuo toliau nuo Spaudos rūmų

Kadangi dvi Joniškio keliautojos prioritetus teikia skirtingoms transporto priemonėms, su Dalia susitinkame Gedimino prospekte ir iškart nusprendžiam, kad jau reikia pradėti treniruotes – kas čia tėra 5 km pėsčiomis iki Spaudos rūmų? Atėję pirmos, netrukus išvystam iš visų tamsių pakampių pradėjusius lįsti būsimus pakeleivius. Vienas jų praneša jau matęs mūsų autobusą, sukantį ratus netoliese – gal neranda įvažiavimo į aikštelę? Nekantriausieji jau nori čia ir dabar pat pradėti švęsti neeilines atostogas: Vytautas atsidaro alų, Dalia ištraukia džiūvėsėlių, o aš susirandu kroksus ir parengiamojoje pozicijoje laukiu komandos „į autobusą!”. Štai ir jis – įrieda išdidžiai, sustoja vidury ir maloningai atveria dvejas duris: užeikit! Kaip visada, autobuso priekis rezervuotas neramiajai grupės daliai, kurie su miegu nenori turėti jokių reikalų, o gale renkasi tie, kurie arba nori ilsėtis, arba vertina ramų bendravimą, arba tiesiog neturi priekyje pažįstamų. Man tinka visi variantai – užsiimu vieną iš daugelio laisvų vietų arčiau galo (ir vis tiek pusę nakties girdžiu vakarėlio ant ratų garsus, sklindančius iš priekio). Tačiau palikti Spaudos rūmus, pasirodo, nėra taip paprasta. Pirmiausia koją pakiša… matematinės žinios. Vadu iki Lenkijos paskirtas būti Remigijus (kartais jį vadinsiu Remigijum, kartais Klajūnu – kaip užplauks) niekaip nesuskaičiuoja iki 25 – tiek sąraše yra nuo Vilniaus važiuojančių keleivių. O suskaičiuoja tik iki 24 ir stop. Vieno trūksta. Praradęs kantrybę Remigijus siunčia aukštesnės pakopos matematiką – Justą. Bet ir jam ne geriau sekasi: porą kartų perėjęs autobusą, patikrinęs, ar niekas nesislapsto už sėdynių, pranešą liūdną žinią – niekur nevažiuojam, ne visi susirinko. Tuomet Remigijui šauna išganinga mintis. Juk jis turi sąrašą! Patikrins vardais, kad identifikuotų tą nenaudėlį, kuris nepažįsta laikrodžio ir nesiskubina pasirodyti. Ir netrukus sveika nuovoka grįžo – juk antru numeriu sąraše įrašytas Dalius tai nevažiuoja kartu, o laukia mūsų Lenkijoje!

Duotas startas judėti. Bet lengviau pasakyti, nei tokį didelį autobusą elegantiškai išvairuoti iš aikštelės. Jau prie pirmojo posūkio vos nenuskintas šviesoforas ir nesulaukta kitos mašinos dūrio į šoną (netilpo ta metalinė dėžė ant ratų apsisukti sankryžoje, nors tu ką). Šiaip taip išsiraičiusiame tarp gatvių autobuse ima megztis pokalbiai, spragsėti atidaromo alaus skardinės – kelionė nusimato ilga. Bet po kokių 20 min pažvelgusi pro langą į mirgantį miestą, net žagtelėjau: važiuojame pro Spaudos rūmus! Tuos pačius, kuriuos palikom, rodos, jau seniausiai! Jau tai buvo galima priimti kaip ženklą, kad kelionė nebus tokia, kaip įsivaizduojam ar kaip esam galvose susidėlioję jos eigą. Paimta Kauno kryptis – ten autobusą papildys dar 7 žmonės: pernykščių Tatrų žygeivė Rūta ir 6 savarankiški keliautojai, kurių žygių planai tikriausiai mums liks paslaptimi. Surinkus pilną ekipažą ir iš visų nugręžus paskutinius pinigus (mainais į saldžiai kartaus gėrimo gurkšnį arba gurkšnelį – pagal pajėgumą), išklausius anekdotų ir linkėjimų, oficialioji pirmo vakaro dalis buvo baigta. Laikinasis vadas Remigijus leido sau ir buhalteriui Egidijui atsipalaiduoti, o vadovavimą likusią pusę nakties iškeitė į linksmesnį dalyką – rungtynes „kam daugiau tilps?”

Spalio 14 diena, trečiadienis. Tikslas Nr. 2: Sulaukti dingusių vadų arba rasti, kur jie slapstosi

Išaušęs lenkiškas rytas parodė naktinių rungtynių nugalėtojus – po nelengvos kovos jie guli savo priekinėse sėdynėse tylūs, ramūs ir visiškai be jėgų. Kadangi sėdynės gana nepatogios, ilgai išsilaikyti vienoje padėtyje neišeina, tad nori nenori, ateina laikas atsibusti. Netikėtai ryto tylą perskrodžia pasiūlymas: „kas nori dalyvauti protmūšyje?” Nenori beveik niekas – vieniems dar miego molekulės sukabinusios akių vokus, kitiems po sunkios naktinės kovos į dieninį režimą neatstatyti smegenų pusrutuliai, treti (tokios mažumos kaip aš) gal išvis tų protmūšių nemėgsta. Bet klausimai jau ima piltis vienas paskui kitą. Vaikiškos ir gudriai susuktos mįslės, istoriniai ir geografiniai kazusai – kas ką žino, tas tą atsako, kol galiausiai (net prieš savo valią) į žaidimą įsijungia beveik visas autobusas.

Pagaliau lygumas ima keisti šiokie tokie pakilimai, o pasiekus Zakopanės prieigas net lengviau atsidusau: jau visai čia pat! Ir štai jie – kad ir ne tokie dideli, bet vis tiek didingi gražuoliai kalnai, kaip ir mes, bundantys po nakties, pamažu nusimetantys juos klojusius debesų patalus ir leidžiantys mūsų akims juos paglostyti pasisveikinant. Jei tada būtume žinoję, kad tai vienintelis kartas, kai taip aiškiai matom tas snieguotas viršūnes!

Apie 11 valandą autobuso durys prasiveria – mes jau įprastoje stovėjimo aikštelėje! Pirmas žavus vaizdas (ok, antras – pirmas buvo kalnai) – mums iš tolo rankomis ir Soplicos buteliu mojantis Dalius, išleidęs namo globotus mokyklos vaikus ir atskubėjęs pasitikti savo „kertamkampiškųjų” augintinių. Kartu su Gediminu jie ilgai laukia, kol keliautojai teiksis išsiropšti iš šilto autobuso: moteriškoji kompanijos dalis apsisuko itin greit, o vyrai, nespėję persirengti važiuojančiame autobuse, dar ilgai ieškojo, ką čia apsirengus, kaip ką patogiai susidėjus. Atrodo, niekad nepajudėsim Morskie Oko namelio link. Iki jo – jau ne kartą eiti 9 kilometrai aukštyn, tik šįkart nei apledėjusiu, nei snieguotu keliu. Pagaliau po Daliaus instrukcijų, kurios apsiribojo vieninteliu sakiniu: „Kaip norim, taip einam ir susitinkam bare”, karavanas pajuda į viršų. Porą valandų panašiu ritmu: su pailsėjimais, grožio pertraukėlėmis (rūkas dar ne toks agresyvus, tingiai kabodamas virš medžių dar leidžia pasigrožėti apylinkėmis), ankstesnių kelionių prisiminimais, kampų kirtimais ir tolesniais pažindinimosi procesais.

Mintinai žinomi 9 km iki Morskie Oko tik prasideda

Mintinai žinomi 9 km iki Morskie Oko tik prasideda

Didžiajai kompanijos daliai pasiekus Morskie Oko, pavalgius vietiniame bare ir apžiūrėjus vietinę fauną (ir niekaip nenusprendus, ar prie gretimo stalo sėdinčio asmens žili ilgi plaukai, perjuosti juostele, žieduoti pirštai ir nenusakomos kilmės apdaras slepia vyro ar moters prigimtį), prisifotografavus išraiškingojo Mnicho fone, prakeikus administraciją už apmokestintą tualetą (2 zl.) ir jau vėl ėmus niežėti padams paaiškėja, kad svarbiausių personų (Daliaus ir Remigijaus) dar net horizonte nematyti. O, rodos, palikom juos visai netoli už nugarų – išgaravo kaip kamparo spiritas ilgam. Trinam baro kėdes, rūkas vis labiau niaukia ežero prieigas (į lauką išeiti tingim, per aprasojusius langus nesimato, tad oro sąlygas stebim televizoriuje), neturim nei kambarių, nei jau vilties, kad šiandien dar išeisim į kokį įdomesnį maršrutą. Visi vieni kitų klausinėja: „Gal jau juos matėt? Gal pareina?” Bet žinių jokių, kaip ir supratimo, kur reikėjo lygiame kelyje nuklysti.

Galiausiai durys atsiveria ir kartu su vidun šastelėjusiu šaltu oru įsiūbuoja ir išsiilgtieji vadai. Ir tarsi rūko skraistė visiems nuo akių nukrenta, prisiminus pakely praeitą dar vieną barą, kurio šiluma ir svetingumu vyrai, pasirodo, ir susigundė (Remigijus tai pavadino iškilmingiau – „Vado pareigų perdavimu”). Pareigos perduotos, kambarių raktai visiems, trokštantiems nusimesti kuprines, atiduoti. Kauniečių grupė iškeliauja ne tik į atskirą namelį, bet po to ir savo keliais (sklandė gandas, kad tą popietę kai kurie jų bandė įlipti į Mnichą. Prisimindama nindzių – erelių pavasarinį bandymą (sėkmingą, bet trukusį daugiau nei pusę paros!) nebūčiau drįsusi tikėti, kad pavyks). Didžiajai grupei Dalius siūlo paguodos prizą – lengvą žygį aplink ežerą. Kai kuriems ir to jau pasirodo per daug – iki pat vakaro dingsta nežinoma kryptimi (tikriausiai miego zonos link). Dėl visa ko pasiimam ciklopus.

Mnichas ir rūkas

Mnichas ir rūkas

Rūkas tarsi žaidžia su mumis tik jam vienam suvokiamą žaidimą – tai atidengia Mnichą ir aplinkinius kalnus, tai vėl staiga juos užkloja savo marška, pašaipiai stebėdamas, kaip sulig kiekvienu jo judesiu vis nušvinta arba apsiniaukia mūsų akys. Užtai ryte dar viltį teikusi nors ir pro debesis, bet vis tiek drąsiai nosį kaišiojusi saulė jau galutinai pasidavė ir dingo neribotam laikui – paguoda tiems, kurie nepasiėmė saulės akinių. Aplink Morskie Oko ežerą jau eita, tačiau negali sakyti, kad viskas jau matyta – rudeninis kalnų peizažas nepaprastai užburiantis, džiuginantis nesuskaičiuojamais spalvų tonais, kvepiantis nukritusių lapų drėgme ir nuo ežero plūstančia gaiva. Pats ežeras, kurį buvau įpratusi matyti užšalusį, keri savo smaragdiškumu ir tyrumu. Panašu, kad ne mane vieną jis taip sužavėjo – fone pasigirsta šilto ir saldaus gėrimo įkvėptų vyriškų kalbų apie planą vakare šiame ežere išsimaudyti (vėliau šis planas virto į planą „anksti rytą”, o dar vėliau visi stengėsi net neprisiminti, kad tokia keista mintis išvis egzistavo). Pusiaukelėje ima lyti, tad jau niekas nebesijaudina, kad niekur toliau šiandien ir nebeišsiruošėme. Ežeras ne itin didelis, tad net ir vilkdami kanopas ir lėtai juo besigrožėdami, ratą apsukam greit.

Įsikūrėm penkiaviečiame kambaryje – šįkart dar kitoje vietoje nei pirmus du kartus. Jau praeitą kartą čia sugebėjau pasiklysti – taip pat atsitiko ir dabar, kai neradom durų, pro kur išeiti, kur įeiti ir išvis nesupratom, kur turim nueiti. Lenkai ima varinėti tai pro vieną, tai pro kitą pusę, kol galų gale, apėję pagrindinį namą aplink, atsiduriam lygiai toje pačioje vietoje. Kažkodėl primena multfilmą „Melagių pilis”. Kitas lenkas vėl ima dejuoti, kad oj, kiek čia su jumis problemų, kol galiausiai vis tiek išveda pro tarnybines patalpas mūsų trobelės link. Dar keli pasivaikščiojimai pirmyn atgal – ir jau pati galiu kitiems nesusivokėliams kelią parodyti. Bent jau gavom atskirą namelį, su minimaliomis virtuvės apraiškomis (apsiribojusiomis virduliu ant stalelio) strateginėje vietoje – priešais tualetą. Kai pagalvoji, viskas ratu: čia pat valgai, čia pat…

Nežinau, kaip ten susidėliojo, bet kambaryje apsigyveno pusiau man pažįstama, pusiau nematyta kompanija: Rasa, Rūta, Egidijus, Remigijus ir aš. Kaip vėliau paaiškėja, didžioji dalis jų – Panevėžio desantas. Ir dar beveik visi iš R raidės – net Egidijus, netikėtai ir neatšaukiamai tapęs Raimonda. Pirmą vakarą nebuvau nusiteikusi jokiam veiksmui, tad po greitos vakarienės parsliūkinau į savo kambarį, kur Rūta su Rasa irgi jau ruošėsi miegui. Aišku, miegoti dar net neatėjus 20-ai valandai atrodo mažų mažiausiai juokinga, bet alternatyvų nebuvo kažin kiek. Persirengusi į rožines miegojimo kelnes staiga susivokiau, kad dingo mano trekingo lazdos! Žinoma, liko bare. Nuėjusi jų ieškoti net nesupratau, kaip gavosi taip, kad likau viena iš trijų paskutiniųjų, grįžusių tą naktį miegoti…

O bare veiksmas vyksta pagal pilną programą (tą aiškiai iliustravo pabaigoje ant stalo surikiuoti 25 alaus buteliai). Lietuvių stalas aidi nuo sunkiai sugaunamų kalbų: išgirdau tik netikėtą Daliaus pranašystę dviejų jam gana gerai pažįstamų žmonių atžvilgiu (kurios Remigijus neprisimena), gudriais žodžiais pagardintą vis nesibaigiančią temą apie fotografiją (o šitą prisimena puikiai, tik tikriausiai be detalių), premjeru paskirto Algirdo Butkevičiaus pasisakymus kelionių klausimais (paskui jis buvo išsiųstas užmegzti diplomatinių santykių su lenkais, kurie iškart paklausė, ar lietuviai lenkus myli – „premjeras” žinojo, kaip diplomatiškai į šį klausimą atsakyti!). Gretimas lenkų, kurie tikriausiai grįžo iš kokio sudėtingesnio maršruto, stalas lūžta nuo lietuviams juoką sukėlusios Coca-colos ir vėliau ją praskiedusios degtinės (kuri jau nebe taip juokino mūsiškius). Galų gale, kai alaus jau niekas daugiau nebesiruošia parduoti, vienas po kito visi ima skirstytis miegoti. O Dalius dingsta. Kaip dar visai neseniai buvęs vadas, Remigijus pajunta pareigą eiti jo ieškoti. Rado, parvedė, paguldė. Tik paskui pats savo lovoj nesugebėjo išsitekti – didžiąją jos dalį užima kuprinė ir plačiai paskleisti daiktai, kurių jau nėra jėgų tvarkytis. Apeliuoti į kambario kaimynų sąžines irgi nepavyksta – kai kas jau giliai miega, o kai kas net nesiruošia klausytis šąlančio Klajūno maldavimų. Galiausiai jie vis tiek užmiega dviese – Klajūnas ir jo kuprinė.

Spalio 15 diena, ketvirtadienis. Tikslas nr. 3: Du kartus pakilti, du kartus nusileisti ir n kartų išsilaikyti ant kojų

Atsikėlus 5.30 val., labiausiai nuliūdina žinia apie per naktį taip ir nesibaigusį lietų. 6.50 val. išėjus iš Morskie Oko Slovakijos link užtenka vos kelių šimtų metrų, kad būtume permerkti kiaurai. Atrodo, kad diena tokia jau ir bus – paskendusi rūke, pilka ir nuobodoka. Bet taip juk NE-BŪ-NA! Pirmasis dienos etapas – pakilti į 2022 m aukščio Wrota Chalubinskiego perėją – vyksta lėtokai: kojoms vėl reikia įprasti prie kalnų ritmo, o plaučiams rasti bendrą kalbą su širdim. Kylam akmenimis, vargiai matydami, kas laukia prieky – gal ir gerai, kai kuriems mažiau baimės. Užtai netyčia rūko atidengtas akmeninis zigzaginis takelis perėjos link, šaunantis staigiai aukštyn, gerokai pašiurpina pirmąkart kalnuose atsidūrusius ir itin pradžiugina senbuvius. 9.15 val. pasiekta perėja, o tai reiškia „Sudie, Lenkija!” ir „Labas, Slovakija”! Bet perėjos džiaugsmą iškart nupučia stiprus slovakiškas vėjas, kuris leidžiantis ne tik kad nemažėja, bet ir nuolat taikosi ką nors išversti iš kojų. Ir jam tai sekasi: ne vienas keliautojas slysta, krinta, virsta. Mažai gal ir liko tokių, kurie šiandien visą dieną išsilaikė ant kojų – pvz. aš vožiausi net 3 kartus, tuo ir save nustebindama.

Pasiryžę nuotykiams!

Pasiryžę nuotykiams!

Atrakcija prasideda Daliui ištarus: „Čia kelio toliau nėra. Bet eikim per… pušis!” Tai pasakęs ėmė ir nudrožė pušų viršūnėmis (gerai, kad tos kalnapušės tokios žemaūgės). Žinoma, mes iš paskos, nes tai pasirodė besąs vienintelis įmanomas variantas. Nejaukus tik pirmas žingsnis į tą tankumyną – šakos veliasi po kojomis, batai slidinėja ant žievės, lazdos kliūna už visko iš eilės. Bet pagavus ritmą pasidaro net smagu – pušelės ir prilaiko, ir visai neprastai nurodo tolesnį kelią ten, kur oficialaus kelio kaip ir nėra. Bekelė nusidriekia per upelius, pelkutes, pažliugusias pievas… Net suklinkam, staiga prieš akis išvydę tyvuliuojantį ežerą – jį, pasislėpusį tirštame rūke, išduoda tik vandens raibuliai aplink didelį akmenį. Viena koja beveik ežere, kita ant vandeny kyšančio akmens, ranka laikosi už pušies šakos – taip pamažu ir išslenkam į jau legalų taką. Už avantiūras netrukus buvom apdovanoti kvapą gniaužiančiu vaizdu: slėnyje tarp spalvos nekeičiančių pušų, susimetę į būrelius, stypso iki raudonumo rudens nubučiuoti šermukšniai. Pasakiškas atvirukinis grožis! Gamta čia tikrai unikali – netrukus raudoną pakeičia žalioji eglyno zona su kažin kokio uragano išvartytomis milžiniškomis eglėmis, šaknimis tvirtai apsikabinusiomis visai nemenkus akmenis. Tarsi nenorėtų jų paleisti (arba kaltintų juos už išvertimą iš koto).

Geroji pietų 1411 m aukštyje naujiena: dar reikės pakilti į 2180 m perėją, o tada jau nusileisti iki 1500 m laukiančios nakvynės vietos. Negalima sakyti, kad visi šią naujieną pasitiko su ovacijomis – kilimas į kalną kai kam yra nemenkas išbandymas. Bet lietus liovėsi, drabužiai ant kūno ima džiūti, o gurkšnis Žalių 999 sušildo ir iš vidaus.

Ėmus kilti aukštyn, Egidijus pradeda užsiiminėti demotyvacija – savo išmanaus laikrodžio dėka jis visad žino, kokiame aukštyje esame, tad jaučia poreikį vos ne kas 10 metrų pranešinėti naujausius duomenis. Jei taip visus artimiausius beveik 800 metrų… Žodžiu, neištveriu ir lieku gale eiti pamažu ir grožėtis gamtos turtais. Nors per vėl atslinkusį rūką ne ką jau ten ir pamatysi… Tad kurį laiką tematau vis atsikvėpti sustojančius Silvą ir Saulių bei juos iš galo prižiūrintį į antrą dienos pusę visai neprastai atsigavusį Remigijų. Ir dar raudonuosius šermukšnius, sukėlusius įspūdį, kad einam atgal (tikriausiai kažkiek ir ėjom, tik gerokai žemiau). Kadangi pasiklysti šansų čia praktiškai nėra (jei tik sugebi sekti žymėjimą), o visi buvo informuoti, kad reikia laikytis mėlynos trasos, po kurio laiko kompanija išsisklaido rūke kas kur… Daugiau jau jų beveik ir nebematau. Įėję į debesį (nors už kalno tolumoje matosi tokia viliojanti šviesa!) daugiau jau iš jo ir nebeišlendam. Tik prieky karts nuo karto išnyra koks siluetas su rūko pilkumą pramušančiu ryškiu kuprinės uždangalu. Bet ir jie visi atrodo lyg vaiduokliai, lyg miražai, čia priartėjantys, čia vėl nutolstantys ir išnykstantys debesyje…

Jei ne stulpas, tokiame rūke niekas net nebūtų pastebėjęs Koprovske Sedlo perėjos

Jei ne stulpas, tokiame rūke niekas net nebūtų pastebėjęs Koprovske Sedlo perėjos

O tada! Tada prasideda uraganas! Palyginus su juo, ant pirmosios perėjos siautėjęs vėjas tebuvo tik išsikvėpęs dabartinio šėlsmo variantas. Tokio vėjo jau seniausiai nesu mačiusi. Iš pradžių atslinkę po vieną, netrukus itin stiprūs gūsiai jau smogia vienas po kito, verčia iš kojų taip, kad saugiausia yra sustoti, tvirtai įsiremti kojomis ir lazdomis bei susilenkus dvilinkai palaukti. Tada paėjėti keletą metrų ir vėl kartoti procedūrą iš naujo. Ir jokios prošvaistės, kad tie gūsiai baigsis. Jausmas kaip ekstremaliame filme: aplink tirštas debesis ir nė vieno žmogaus, tik aš ir nevaldoma gamtos stichija. Keletą kartų gerokai susvyravus, skubėti visiškai nebesinori – telieka tikėtis, kad iki perėjos jau netoli ir per tą laiką vėjas iš viršaus neatridens kokio akmens ant mano makaulės. Ir pagaliau – 15. 40 val. iš rūko pasirodo stulpas raudonu stogeliu, skelbiantis perėją! Joje jau ilsisi pora prieky ėjusių siluetų, netrukus iš rūko išnyra ir dar trys šešėliai… Savo gąsdinimo seansą atlikęs ir nieko nepešęs vėjas pasišalina, o mes imam leistis nuo perėjos žemyn – lieka tik dvi valandos iki namelio. Po dviejų valandų intensyvaus ėjimo ta viltis dūžta, atsitrenkusi į stulpą, ant kurio užrašyta, kad kelio – DAR 1 val. 15 min! Labiausiai tuo neapsidžiaugia Eimantas, kelio sąnario siunčiamais signalais skaičiuojantis kiekvieną žingsnį. Bet pasirinkimo nėra – kaip užprogramuoti einam Popradske Pleso link ir tiek. Jau nesvarbu, kad nebe viena, o abi kojos batuose žliugsi, kad ką tik šalę rankų pirštai dabar neįprastai kaista, kad patogioji kuprinė ima trinti pečius… Beveik net nepastebim, kada akmenis pakeičia jau seniai matytos pušaitės, netrukus virtusios eglėmis ir išaugusios į mišką. Aurimas einant prataria, kad vaizdų mums šiandien pagailėta. Bet potyrių tai pakako, manau!

18 val., net neįsijungusi ciklopo, atsisėdu (pirmą kartą šiandien!) kalnų viešbučiu save išdidžiai vadinančio namo fojė. Jei viešbutis, tai tikrai keistas: dušuose individualumo net nesitikėk, maudomasi po keturis ir jokių pertvarų; radiatoriai šalti lyg vasarą, kaip ir drabužių džiovykla – juos įjungė keletui valandų naktį, o vos tik užmigom, tuoj išjungė; rozečių kambariuose taip pat nėra – vietoj jų tik sienoje prie jungiklio įmontuoti 2 USB krovikliai. Bet visa kita tvarkinga: virtuvėlė (kurios viename virdulyje kažkas aiškiai virė ir prisvilino kisielių), tenisas ir stalo futbolas, restoranas ir kalnų nuotraukos ant sienų. Mano vienintelis pageidavimas šiam vakarui – kad išdžiūtų batai.

Paskutiniai keliautojai grįžta 19.12 val. – jiems jau prireikė ir ciklopų. Kambarių skirstymas šįkart ir vėl toks įdomus: pagal triukšmo lygį. Nežinau, kodėl pasirinkau triukšmingąjį kambarį. Su tais pačiais praeitos nakties kambariokais + Daliumi, Justu bei vėliau netyčia užsukusiu ir likusiu miegoti Irmantu. Tą naktį 102 numeriu pažymėtas kambarys, nors ir šėlo, bet dar laikėsi pakankamai padoriai. Palaukim ir pamatysim, kas bus toliau.

Susirinkimas prie vakarienės stalo netrukus pakvimpa ir rytojaus planais. Iš siūlomų keturių variantų dauguma net nesvarstydama renkasi pirmąjį – išsimiegoti ir nekelti kojos iš namo. Dalius, pasitelkęs visą savo žavesį ir įtaigą, vis bando ir dar bandys juos įtikinti bent pakilti – pirmiausia iš lovų, paskui ir iki kalnagūbrio papėdės, o dar vėliau apšliaužti aplink ežerą. Kol kas ši mintis sutinkama skeptiškai. Bet kai kurių neramių ir nepasotinamų personažų antakiai šiuo klausimu yra pakelti iš nuostabos – jie jau tikrai veltui nepraleis visos dienos! Dar neaišku, keliese, bet faktas, kad eisime ten, kur tik įmanoma. Gaila, planas „Krivan” žlunga (arba perkeliamas į kiek tolimesnę ateitį), bet po derybų prieita nuomonės apie trasą, kurioje žadamos netgi grandinės! Užtai oras ir vėl nežadamas geras, bet jau tikriausiai reikia su tuo susitaikyti – kitaip šįkart ir nebus.

Galiausiai išvaryti iš restorano, ne visi dar nori miegoti – lyg be tikslo blaškosi fojė, kol ištvermingiausieji suvirsta į mūsų triukšmingąjį kambarį. „O, tai štai, koks tas jausmas!”, – palaimingai ištaria į lovą kritęs Justas, po dienos žygio vaikštantis keista pingvino eisena. Bet netrukus vėl pašoka, pasiryžęs visus išmokyti žaisti „durnių”. Kai beveik visi iš eilės išsimatavo „durniaus” vardą, žaidimas staiga baigėsi, visi greit sušoko į savo lovas ir užgesino šviesą. Spėkit, kas vėl liko be lovos? Žinoma, Remigijus! Šįkart dviaukštės lovos viršuje kuprinės nebuvo – keistą planą surezgę kambario draugai ten paguldė… kėdę. Ir vėl scenarijus panašus: kas nors galėtų pasigailėti ir priimti vietos neturintį Klajūną, bet niekas ir vėl į kalbas nesileidžia. Lieka viena: kėdė nusileidžia ant žemės, Klajūnas ropščiasi į viršų ir visi laimingi užmiega.

Spalio 16 diena, penktadienis. Tikslas nr. 4: Įrodyti, kad viskas įmanoma, jei tik labai nori

Ir vėl tas Egidijus (oj, pardon – Raimonda!) su tais savo laikrodžiais! 6 val. jo žadintuvas visus išverčia iš lovų, kad pradėtumėm ruoštis dienos žygiui. Ką čia daug ruoštis – laukiam atidaromos džiovyklos, bet klaikiai šalti radiatoriai nieko gero nepranašauja. Taip ir yra: batai šlapi, drabužiai drėgni. Susirinkus visai šiandienos kompanijai, paaiškėja, kad 102 kambarys, pasirodo, yra ne tik triukšmingiausias, bet ir ištvermingiausias – iš 8 gyventojų pasiryžo eiti net 5 – Remigijus, Egidijus, Rūta, Irmantas ir aš (įtariu, kad ir Rasa norėjo, bet neprisivertė savęs tuo įtikinti). Prisijungę ramiojo kambario įnamius Alfredą ir Einių (ir sužinoję, kodėl kapituliavo išvakarėse taip entuziastingai planavusi žygiuoti Margarita), išbučiuoti Daliaus ir vadovaujami Remigijaus, 7.55 val. pajudam į trasą. Štai ir atėjo akistatos valanda, pagalvojau sau, stebėdama, kokiu gi čia greičiu pasileis Varinis žygeivis Klajūnas. Žinoma, šovė kaip raketa (ir kitiems vyrams tarsi ne lygis atsilikti), bet mums su Rūta ėmus garsiai svarstyti, ar čia pasivaikščioti, ar pabėgioti išėjom, suprato, kad ilgai taip nepalėks, tad primažino tempą ir daugiau niekam jokių neaiškumų nebekilo. Juokinga tik tai, kad naujiems pažįstamiems vis reikia išaiškinti, kad arčiau galo mėgstu eiti ne dėl to, kad nepasivilkčiau, o dėl to, kad turėčiau daugiau erdvės, galėčiau sustoti pafotografuoti ar tiesiog pasidairyti aplink. Galiausiai visi viską supranta ir daugiau nebepristoja.

Akmenų takeliu ir traktoriaus (su grandinėmis apvyniotais ratais) išdraskytu miško keliu nusileidžiam į Štrbske miestelį. Nuolatinėje rūko kompanijoje net ne iškart sugalvojam, kuria kryptimi toliau reikėtų pasukti. Pasitvirtina turistų (bet ne keliautojų) mėgiama taisyklė – eiti ten, kur eina dauguma. Tai ir nueinam paskui govėdą mokinių. Pasirodo, pataikėm. Priėjus slidinėjimo trasas, įvyko mažas stebuklas – virš stovinčių keltuvų ir neveikiančių sniego gaminimo mašinų staiga mėlynai sužibo dangus ir nušvito saulė! Optimistiškai patikėjom, kad rūkas mus paliko ramybėje. Kur tau! Vos nusirengėm striukes (o aš ėmiau galvoti, kurioje kišenėje saulės akiniai), rūkas grįžo visa savo smogiamąja jėga. Šįkart mūsų trasa – geltonoji, tad svarbiausia yra visame tame rūke įžiūrėti geltonus dryžiukus ant uolų ir kitų objektų. Tiesa, šiandien einam beveik tuščiomis rankomis, o kai kurie – pustuštėmis kuprinėmis. Žinoma, išlaikytas ir pernykštis Marytės stilius, tik šįkart IKI maišiuką pakeitė Alfredo atkakliai ant peties nešamas Rimi atributas (kitą dieną pas Eimantą pastebėtas ir Maximos brand‘as – tikriausiai ateityje reikėtų sutarti dėl vieningo stiliaus). Einius vis siūlosi panešti mano didžiausią kuprinę (kurioje tik vos keli, bet savo svorį turintys daikteliai) – ties vienu stačiu pakilimu pagaliau nusileidžiu jo įkalbinėjimams. Vėliau paaiškėja, kad nešdamas svorį jis stengiasi treniruotis rytojaus lemiamam žygiui atgal į Lenkiją.

Mistika dvelkiantis slovakiškas rytas

Mistika dvelkiantis slovakiškas rytas

Rūkas pozicijų neužleidžia. Dėl jo tik dar mistiškiau atrodo slinkimas per žaliuojančių riedulių lauką, kuriame be savo žingsnių daugiau negirdėti jokio garso. Na, tik karts nuo karto kas nors atsidūsta ar aikteli (iš grožio). 10.30 val. rūkas paprašo pertraukos ir trumpam pasišalina, palikęs mus akis į akį su gražuoliu kriokliu, krintančiu iš aukštybių. Net kvapą užima nuo jo didingumo! Netrukus pastebim padebesy visai šalia krioklio vaikštančius žmonės – jie lyg veidrodinis atspindys to, kaip patys netrukus atrodysim. Iš apačios žiūrint į tuos žmones atrodo nesuvokiama, kaip tokioje vietoje įmanoma vaikščioti. Bet tai yra vienas kalnų fenomenų – kai tolimi neįmanomi dalykai pasirodo visiškai nesudėtingi priartėjus. Gal ir gyvenime taip būna, kad kartais pabūgstam to, ką tik įsivaizduojam esant neįmanomu, nepasiekiamu, beviltišku – jei išdrįstume prieiti arčiau, tikriausiai viskas paprasčiau imtų atrodyti, atsivertų ir galimybės, ir ne tokie sudėtingi keliai.

Lipimas palei krioklį neabejotinai yra vienas didžiausių šios dienos malonumų, o dar kai prieš akis iškyla kelios grandinės – džiaugsmas veržiasi per kraštus! Praeiti be grandinių tą etapą taip pat įmanoma, nors šlapi akmenys tik ir laukia, kol ant jų išsižergsi. Nuo krioklio viršaus atsiveria plokščių uolų laukymės, ne vienam primenančios lankytą ar tik Google vaizduose matytą Norvegijos peizažą. Gaila, kad net nenutuokiam, kokie vaizdai atsivertų po kojomis giedrą dieną, bet tai motyvuoja čia kada nors dar grįžti. Užtai atsigavęs Egidijaus entuziazmas kas 10 m pranešinėti aukštį ir vėl demotyvuoja. Prasidėjus lietui ir Egidijui prabylant tik kas 100 metrų (pavyko dėl to susitarti) imam užuosti, kad perėja jau ne už kalnų. Tiksliau – tik už vieno kalno. Bet prieš jį – ryškus užrašas STOP. Ir toliau jokių ženklų. Aišku, jie yra, tik rūke ne taip paprastai juos pastebėsi. Už netikėto posūkio pasimato ir dienos kulminacija, iki kurios – dar vienos grandinės, šįkart gerokai statesne siena. Pasipuošę Češyro katino šypsenomis, griebiam plikom rankom tas grandines – viens du, ir jau ant Bistra Lavka perėjos (2310 m). Deja, ant kalno susirangęs snaudžia debesis ir eilinį kartą liekam be tikriausiai dar vieno fantastiško vaizdo… Išmanusis laikrodis rodo 12.40 val., o pilvo signalai rodo, kad jau kaip ir pietų metas. Frazė „Stosim pailsėti ir pavalgyti, kai rasim užuovėją” tampa dienos hitu. Nes valandos eina viena po kitos, o užuovėjos taip ir nerandam. Atrodo, kad vis leidžiamės ir leidžiamės žemyn, nesąmoningai lenktyniaudami su kažkokiu geltonu lietpalčiu ir jo draugu, ginkluotu medine lazda. Žinoma, galim visą maistą parsinešti atgal ir suvalgyti namelyje… Bet štai ir užuovėja! Išlauktieji pietūs prabangūs: dviejų skonių dešra, „Džiugo” ir obuolių sūriai, šokoladas ir net svogūnas. Dėl pastarojo beveik virė grumtynės, kol galiausiai paaiškėjo, kad jo daugiausiai teks suvalgyti galbūt mažiausiai to norinčiajam – viskas dėl lygių galimybių (ir miglotų vilčių).

Netikėtai ir trumpam pasitraukus rūkui, pasirodė gražuolis krioklys

Netikėtai ir trumpam pasitraukus rūkui, pasirodė gražuolis krioklys

Užvalgius tarsi kas pridėjo dar toną jėgų – pasileidžiam vos ne bėgte, o vos šmėstelėjus netyčiniam saulės spindulėliui net kyla mintis užbėgti į pakeliui esančią viršūnę. Bet kol pasiekiam lemiamą posūkį, saulės jau nebėr nė kvapo, tad vienbalsiai nuspręsta nesivarginti. Vis tiek nematom nieko daugiau, tik akmenis po kojomis ir priekyje einančiųjų užpakalius (dar retkarčiais – vieną kitą gracingą slystelėjimą ir kritimą). Kadangi pagreitis paimtas neblogas, o su šviesa grįžti į savo viešbutį ir nieko neveikti nesinori, dar prasukam pro Štrbske miestelį: Kempinski viešbučio teritorijoje įvertinam išrikiuotas mašinas (ir pasidžiaugiam savo nepriklausymu šiai tipo privilegijuotajai kastai), ieškom suvenyrų (labai čia paieškosi, kai bendražygiai kvėpuoja į nugarą ir stumia lauk iš parduotuvės), kol galiausiai nusėdam prie užtarnauto alaus bokalo vietiniame bare. O radę Wi-Fi nutariam iškrėsti šposą Daliui – nusiunčiam fotolinkėjimus „nuo perėjos”. Net pagalvoję nebūtume, kad jis tai priims kaip ženklą, kad mes geriausiu atveju grįšim tik vidurnaktį (jei beveik 17 val. dar tebesam ant perėjos). Iki namų lieka valanda kelio: neskubėdami, pasikalbėdami, „geru” žodžiu rūką minėdami ir parkulniuojam tiesiai į laukiančio Daliaus glėbį. Vakarieniaudami (ir mėgaudamiesi dėmesiu) išklausom ir kolegų dienos įspūdžius. Pasirodo, visgi atsirado narsuolių, kurie (gerai išsimiegoję) išėjo į lauką, palypėjo į kalną, apslinko aplink ežerą ir netgi aplankė spalvotų kryžių pristatytas kapines, skirtas Tatrų aukoms atminti.

Paskutinis vakaras Slovakijos kalnų glėbyje irgi dvelkė prisiminimais. Gerokai jaudindamasis Dalius priminė šiemetinio rudens žygio kalnuose dedikaciją – jis skirtas šią vasarą Tian Šanio kalnuose žuvusios Boženos, pernai taip pat keliavusios Tatrų keliais su mumis, atminimui. Kiek linksmesnės atmosferos į vakarą įnešė Remigijus, pasveikinęs Dalių su Boso diena, o tuo pačiu visiems keliautojams perdavęs Anos įduotą siurprizą. Kantrybę ugdančiai užduočiai – išlaisvinti siurprizą iš polietileno gniaužtų – pasibaigus, visi nušvito gavę po saldainį ir ypatingą palinkėjimą. Mačiau, kad daugelis džiaugėsi, vienoje ar kitoje citatoje radęs sąsajų su savo gyvenimu. Egidijui (Raimondai), pirmąkart pamačiusiam kalnus ne stovint ant slidžių, o matuojant juos savo kojomis, itin tiko Lao Dze mintis: „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio”; Remigijui, kuris neaiškių jėgų buvo įtrauktas į keistą žaidimą, kaip kelrodis galėjo šviesti Paulo Coelho citata: „Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįmanomą: tai baimė, kad nepasiseks”; man, nenustojančiai grožėtis pasaulio stebuklais, prabilo Jawaharial Nehru: „Mes gyvename nuostabiame pasaulyje. Nuotykiai, kuriuos galime patirti, niekada nesibaigia, jei mes jų ieškome su plačiai atmerktomis akimis”.

Toliau vakarėlis vyksta tradiciniu stiliumi: vietinė katė, gavusi Palaimos vardą, pasimėgavusi Vyto draugija, išeina ieškoti naujo šilumos šaltinio, labiausiai pavargę (tie, kurie ėjo mažiausiai) išslenka miegoti pirmi, veiksmas nuo vieno stalo persikelia prie kito. 102 kambarys, jau virstantis atitinkamos įstaigos (su durimis be rankenų ir grotomis ant langų) palata, įsisiautėja iki tokio lygio, kad restorano langų stiklai vos atlaiko nuo juoko (kokio ten juoko – žvengimo tiesiogine to žodžio prasme) kylančią įtampą. Vakaro pabaigoje apsidariusi pastebėjau, kad likau tik aš ir 8 vyrai – 6 savi ir 2 svetimi: kažkokie užsieniečiai, keliaujantys su vaikais (žmonas palikę namie). Žinom mes, kaip vadinasi tokios kelionės. Pasipila lietuvių liaudies dainos, Dalius prabyla rusiškai… Žodžiu, pačiu laiku nusprendžiam nešdintis iš to restorano.

Restoranas užsidaro – palata atsidaro! Nors ir žinodami, kad rytą teks anksti keltis ir labai daug eiti iki pat vakaro, palatos gyventojai net nesiruošia miegoti. O tiksliau, turi tikslą patobulinti praeitos nakties scenarijų ir pakoreguoti artėjančius įvykius. Sulaukę, kol Remigijus išeis praustis, vyrai šoka iš lovų, griebia pasienyje stovinčią dvigubą spintą (per vidurį keistai besisukinėjančią, lyg ir besipriešinančią šiai avantiūrai) ir aidint juokui bei klyksmams, įverčia ją į Remigijaus guolį (antrą dviaukštės lovos aukštą)! Tada palaimingai sukrenta atgal į savo patalus, užgesina šviesą ir ima laukti. Kadangi beprotiškas juokas sklaidėsi po visą koridorių, Remigijus jau prieš ateidamas žinojo, kad gero tikėtis nereikia (o gal kaip tik?). Medalio verta išraiška atsirado jo veide, suvokus, kad nebebus taip lengva, kaip su kėde… Ne menkesnio medalio verta išraiška tuo pat metu atsiranda ir kitame veide – ir beveik dėl panašių priežasčių. Kuo baigėsi ši istorija, žino tik 102 palatos ligoniai. Svarbiausia, kad rytą besiskundžiančių nebuvo.

Spalio 17 diena, šeštadienis. Tikslas Nr. 5: 26 žmonėms sutilpti į nuotrauką ant aukščiausios Lenkijos viršūnės

Planas išeiti 6.30 val. žlugo jau iš vakaro, paaiškėjus, kad džiovykla bus atidaryta tik nuo 7 val. Dalius, kuris visus vakar kelis kartus įspėjo susirinkti savo drabužius iš ten iki uždarymo, pats to padaryti nesuspėjo… Išėmę iš lovos spintą, atsirinkę į vieną krūvą sumestus kadaise spintoje, o dabar ant žemės gulinčius savo daiktus, tradiciškai gerokai pažvengę iš savęs ir kitų, 102 palatos gyventojai susiruošia gana greit. Šįkart apdairiai batus buvau pasidžiovusi ant radiatoriaus koridoriuje – neapsakomai malonus jausmas įsiauti į juos, visiškai sausus! Tiesa, radiatoriai šįkart kaip tyčia kaitino visą naktį, buvo gerokai per karšta (taip taip, jau mintyse girdžiu kambariokų komentarus apie Kaukazą!).

6.55 val. susirinkę visus daiktus iš džiovyklos, pajudam – žinoma, vėl tiesiai į debesį. Šiandienos tikslas ne eilinis – aukščiausia Lenkijos viršūnė Rysy. Iki trobelės kalno papėdėje visiems leista eiti savo tempu – svarbiausia nepamesti iš akių einančiųjų priekyje. Taip ir kylam: kas sunkiai gaudydamas orą, o kas dainuodamas, kas būkštaudamas tolumoje nuaidėjusios akmenų griūties, o kas drąsiai dėliodamas kojas, kas išsiveržęs į priekį, o kas mėgaudamasis ramybe arčiau galo…

Šiandienos tikslas - iš Slovakijos grįžti į Lenkiją

Šiandienos tikslas – iš Slovakijos grįžti į Lenkiją

Visas dienas vaikščiojam su šalmais, tad įprastu vaizdu man tapo lietaus lašas, nuolat pakibęs nuo šalmo krašto. Kaip ir plikos rankos, kuriomis daug patogiau laikytis už grandinės. Įprastai tokiu vėjuotu ir lietingu oru neabejotinai eičiau tik su pirštinėmis. Bet čia viskas kitaip. Jau ne pirmą kartą kalnuose pastebiu, kad nereikia panikuoti, jei stipriai ima šalti rankų pirštai – išlauki kokį 10 min, o tada staiga jie pradeda kaisti, kol pasiekia normalią temperatūrą ir jau daugiau nebešąla. Tad netoli laukiamos kalnų trobelės pamačiusi jau pasiilgtas grandines, pirštines sugrūdu į kišenes ir leidžiuosi smagiuoju keliu. Aišku, grandinės ir šlapios, ir šaltos, ir parūdijusios, bet man juk visada gyvenime reikia tikrumo pojūčio ir tikro santykio su bet kuo, su kuo tik susiduriu. Taip ir čia: norėjau kuo artimiau pajusti grandinių svorį, jų kietumą ir glotnumą, užuosti geležies kvapą… Beveik visą kelią šiandien einu viena, tad ir laikydamasi grandinių džiūgauju, kad galiu pasirinkti savo tempą, nereikia laukti eilėje, praeidama galiu prisiglausti prie uolos ar pilkoje tyloje klausytis tik savo laime pulsuojančios širdies plakimo.

Vienus grandinės baugino, o kitus žavėjo iki negalėjimo

Vienus grandinės baugino, o kitus žavėjo iki negalėjimo

9.30 val. atsiduriu aukščiausioje Tatruose esančioje troboje 2250 m aukštyje. Nemaža dalis kompanijos čia jau gardžiuojasi karšta kopūstiene ar šaltu alum ir laukia visų užkopiančių. Belaukiant lauke ima snigti. Visiems galiausiai susirinkus ir pailsėjus, sustatoma griežta eilė iš visų 26 keliautojų ir 10.40 val. iš šiltos trobos pajudam viršūnės link. Kuo aukščiau kylam, tuo daugėja po kojomis sniego – labiausiai jo pasiilgę surengia net mini sniego mūšį. Įdomus jausmas kilti viršun visiškame debesyje – jokio vaizdo į šonus, jokio aukščio pojūčio, tik pastangos nepaslysti ant tęžtančio sniego ir lėtas judėjimas tuos paskutiniuosius 249 metrus (kai nėra net kada pavargti ar pridusti). Egidijui iš pradžių buvo leista pranešinėti aukštį kas 50 m, o likus ranka pasiekiamam atstumui – kas 10. Taip ir nesupratau, kaip taip netikėtai ėmėm ir užlipom į tą Rysy. Pasirodo, šis kalnas turi net tris viršūnes, tai kas ten žino, ant kurios mes esam – tikėkim, kad ant aukščiausios, 2503 m. 11.35 val. visi 26 pradedam bandyti sutilpti į bendrą nuotrauką (kurios didžiausią dalį užima ne kas kitas, o rūkas). Jokio jausmo, kad tai viršūnė. Nesiseka kažkaip su tuo Rysy: pernai išėjom per vėlai ir teko grįžti nepasiekus net pusiaukelės, šiemet pasiekta viskas, bet be jokio apčiuopiamo supratimo, kur atsidūrėm. Belieka tik įsivaizduoti, kokie pasakiški vaizdai atsiveria nuo šio kalno saulėtą dieną, kokie toliai ir gretimų kalnų smailės džiugina akį… Jau maniau, kad pavasarį pasiekta Mnicho viršūnė tamsoje buvo ir fantastiškas pasiekimas, bet kartu ir šioks toks praradimas (vaizdų prasme), bet šiemetinis Rysy užima pirmą vietą vaizdo nebuvimo kategorijoje. Žinoma, kartu tai unikalus atvejis, mano gyvenime pasitaikęs pirmą kartą – viršūnė debesyje.

Rysy viršūnėje sutikom žiemą, kuri nusileidimą nuo kalno pavertė dar ekstremalesne pramoga

Rysy viršūnėje sutikom žiemą, kuri nusileidimą nuo kalno pavertė dar ekstremalesne pramoga

Kadangi judėjimas viršūnėje itin ribotas ir suvaržytas, liepta po vieną pradėti leistis žemyn. Leistis ne bet kaip – grandinėmis! Šįkart grandinėmis prisisotino jau tikrai visi: ir tie, kurie pastoviai skundėsi, kodėl jų tiek nedaug mūsų kelyje prikabinta, ir tie, kurie tyliai tuo džiaugėsi. Pasirodo, į Lenkijos pusę grandinės nusidriekusios net 300 metrų! 300 metrų žavingo ir nerimastingo kirbėjimo širdy, 300 metrų rankų jėgos išbandymo, 300 metrų nevaldomo džiaugsmo ir šypsenos veide! Kai kurie skundžiasi, kad su kuprinėmis sudėtinga leistis tomis grandinėmis, kiti gal nepasitiki savo jėgomis (kas visai natūralu, pirmą kartą atsidūrus tokioje situacijoje). Man tereikia tik „kačių” teikiamo saugumo jausmo (nes kam slidinėti su batais ant snieguotų akmenų, jei kuprinėje nešiojiesi geležinius nagus?) ir aš jau pasiruošusi skrydžiui. Žinoma, apie tokius skrydžius, kokius mums demonstravo pro šalį kulkos greičiu su sportbačiais aukštyn žemyn prašvilpiantys lenkai, nėra ko ir svajoti. Tie lenkai gerokai įkyrėjo, besibraunantys, besistumdantys, paliekantys mus stovėti šone su įkirstais į uolą nagais (savo, ne katės) ir dar išprovokavę mūsų apsižodžiavimus tarpusavyje. Aišku, ir mūsų 26 personos juos dar ne tiek tikriausiai nervavo, tad vardan visų ramybės geriau jau sutikom juos praleisti ir toliau savo tempu keberiotis žemyn.

Nusileidinėti iki Morskie Oko namelio (1406 m) reikia kiek daugiau nei kilometrą. Pasibaigus pirmiausia sniego, o paskui ir grandinių zonai, lieka ne tokie žavūs nusileidimo takai: per nuobirynus, šlapius ir slidžius akmenis… Delnai dega nuo intensyvaus veiksmo, tad visai malonu padėti juos ant vėsaus akmens (užpakaliu čiuožiant nuo kokios ne itin saugios vietos). Momentais apsidairiusi vėl pasijaučiu viena visame pasaulyje, bet matydama raudonas rodykles ramiai sau leidžiuosi. Kažkur pasiveju nuolat besišypsančią Dalią, draugiškai besišnekučiuojančią su prancūzais. Niekas nežino, kiek dar reikės lipti, kada grįšim ir pan. Ir staiga prieš akis, lyg pakilus scenos uždangai, atsiveria Czarny staw pod Rysami (Juodasis ežeras)! Maža to, viename jo kampe ryškiai sutviska žydro dangaus lopinėlis! Neilgai trukus tolėliau pasimato ir Morskie Oko ežerėlis, ir aplinkiniai kalnai ima lįsti iš po rūko skraistės… Norisi eiti kuo lėčiau, kad pagaliau pripildyti ir savo akis tos kalnų didybės (kurios didžioji dalis, deja, liko jau už nugaros)…

Morskie Oko namelį pasiekiu 16.30 val., dar po valandos grįžta ir vėl lietaus gavę paskutinieji žygeiviai. Savo gyvenimo nuotykiu besidžiaugianti Silva dėkoja visiems, padėjusiems jai įveikti save, ir vaišina savo „gelbėtojus” alumi. Margarita su Egidijum dalijasi vertusių krykštauti iš džiaugsmo ir dainuoti grandinių įspūdžiais. Justas, prisikrovęs pilną padėklą maisto, meldžiasi visiems šventiesiems, dėkodamas už tai, kad gyvas nulipo nuo kalno. Remigijus apžiūrinėja savo apklijuotas pleistrais rankas – slystelėjimo ant šlapio akmens rezultatą. O Dalius džiaugiasi, kad apsieita be jokių traumų ir incidentų – ko daugiau gali norėti kelionės vadas?

Merfio dėsnis - oras išgiedrėja tada, kai jau nebereikia

Merfio dėsnis – oras išgiedrėja tada, kai jau nebereikia

Paskutinis dienos etapas – pasiekti už 9 km stovintį autobusą. Atsipalaidavę ir lietuvių liaudies dainomis palinksminę vietinius, vieni anksčiau, kiti vėliau (bet jau visi pagaliau su ciklopais) tylomis atsisveikina su tamsoje tyvuliuojančiu ežeru (kuriame niekas taip ir neišsimaudė) ir patraukia aikštelės link. 102 palata, atsigavusi po kopūstų sriubos, lietinių blynų ir alaus, vėl atidaro savo nesąmonių muziejų. Jame puikiai įsipaišo ir Daliaus iš kito namelio pagriebtas pirmas pasitaikęs samtis („Giedrius paliko, liepė paimti, gal tas, gal ne tas”), ir pakelėje stovinčios ir visai žmonių nebijančios elnių patelės (gerai, kad bent ne meškos), ir visa gerkle traukiamos dainos, ir kuriami kito palatos susitikimo planai… Tik 15 min pavėlavę į autobusą, persirengę į žmogiškus drabužius (ir tapkes), 102 palatos gyventojai savo neįsivaizduojamai nesveiką veiklą tęsia autobuso priekyje (pavydžiu vairuotojams tokios kantrybės). Jei užsilikusių kuprinėse gėrybių naikinimas ir privalomasis česnako valgymas niekaip nepribaigia nerimstančių keliautojų, tai degalinėje užsipirktų atsargų sunaikinimas galų gale priveda daugumą prie miego ribos. Tie, kuriems miegas dar nelipdo akių, klauso mėgiamos muzikos, tyliai stebi lietaus ant lango piešiamus zigzagus ar stengiasi kuo patogiau įsitaisyti…

Spalio 18 diena, sekmadienis. Tikslas Nr. 6: Kuo neskausmingiau grįžti į realybę

Kaip „Kertam Kampą” be „Juodos orchidėjos”? Ja ir prasidėjo paskutinis rytas, netrukus aplaistytas ir šampanu, ir palatos ligoniams pažadėtu alumi. Laikas įgavo kažkokius keistus kontūrus, kai nebeatrinkau, kas ir kada išlipo Kaune, kaip ir kodėl visi taip greit išsiskirstė pasiekus Spaudos rūmų aikštelę… Man kelionė vis dar tęsėsi (ir atrodė, kad nėra jai galo) – pas Dalių, ragaujant Sabinos unikalųjį patiekalą iš medžio grybo, pas Egidijų mašinoje, važiuojančioje į Panevėžį… Galėjo tęstis ir dar, bet laiku prisiminiau, kad rytoj jau į darbą…

Autobuse (kurio interjeras buvo identiškas tam, iš kurio vos prieš kelias valandas išlipom!), vežančiame namo, visas dvi valandas vaidenosi švelnus Daliaus balsas ir audringas Egidijaus-Raimondos bei Justo juokas, o mintys niekaip nepaleido išgyventų potyrių, atrastų žmonių, išsiskleidusių emocijų… Tiesa, o kaip kalnai ir jų paliktas įspūdis šįkart? Visiškai su niekuo nesulyginami. Ir kaip mylimi žmonės – vienodai brangūs ir saulės nutvieksti, ir sniegu užpustyti, ir rūku užkloti, ir lietumi aplaistyti. Nes jei ką nors tikrai myliu – tai tik besąlygiškai!

Emilija

Mintinai žinomi 9 km iki Morskie Oko tik prasideda
Grožio pertraukėlė, kol dar bent šis tas matosi
Mnichas ir rūkas
Morskie Oko
Takelis aplink ežerą
Pasiryžę nuotykiams!
Šis debesėlis buvo pirmasis eilinės nepermatomos dienos pranašas
Rudeniniai Tatrai mus pasitiko išsipuošę ryškiais apdarais
Spalvų paletė
Kol kas rūkas laikosi šiek tiek atokiau…
ei ne stulpas, tokiame rūke niekas net nebūtų pastebėjęs Koprovske Sedlo perėjos
Mistika dvelkiantis slovakiškas rytas
Nuo akmens ant akmens
Šiandienos tikslas – iš Slovakijos grįžti į Lenkiją
Vienus grandinės baugino, o kitus žavėjo iki negalėjimo
Sniego vis daugėja…
Rysy viršūnėje sutikom žiemą, kuri nusileidimą nuo kalno pavertė dar ekstremalesne pramoga
Irmantas nieko nebijo!
Merfio dėsnis – oras išgiedrėja tada, kai jau nebereikia
Netikėtai ir trumpam pasitraukus rūkui, pasirodė gražuolis krioklys