Paskutinis šių metų nuotykis savo beprotiškumu stengėsi nenusileisti ankstesniesiems ir metus palydėti tinkamai. Nukeliauta pėsčiomis ~30 km: 10 km pradėti dieną ir baigti naktį ir 20 km pradėti naktį ir baigti dieną 🙂
Vietoj to, kad pamiegotume ir sukauptume jėgas šios paros išbandymams – baisiai linksmi riedėjome autobusu iki Siguldos. Lietus, vėjas – lengvų kelių neieškom! Bus puikus žygis. Dieną pasiekę pirmąjį tikslą ir pasipuošę Kalėdine atributika išskubėjome gausiu nykštukų būriu Siguldos apylinkių tyrinėti. Ten mūsų laukė uždarytos trasos ir sugriuvę tiltukai, kurie „pasiglemžė“ bene 5 ar 6 nykštukus. Oi kliurksėjo jų batukai pilni vandens likusią kelio dalį… Petro oloje skaičiavome gyvenančius šikšnosparnius ir tikrinome, kiek gi nykštukų ten telpa. Grįžome link autobuso jau sutemus, pasišildyti, karšto maisto ir gėrimų paragauti, jėgas atgauti.
Antrąją nuotykių dalį pradėjome 23 valandą visiškoje gruodžio nakties tamsoje. Išėjo nykštukai prie Amatos Kalėdų ieškoti… Buvo ir kopimo, ir slydimo, ir haliucinacijų ryto belaukiant. Laužas, dešrelės ir, be abejo, tradicinė eglutė vidur miško paversta švytinčia gražuole, apie kurią legendos iki šiol Latvijos folklore sklando. Savo kelią pabaigėme jau prašvitus. Tuomet atsivėrė visas Amatos grožis. Naktį lydėjęs stiprus upės čiurlenimas dabar pasipildė įspūdingais vaizdais. Ši upė tikrai verta atidesnio patyrinėjimo ir dienos metu.
Amatos atodangos – paskutiniai gražūs vaizdai išlikę atmintyje prieš ištikusią… komą.
Laura
