Tai renginys, kuris gimė beveik netyčia, kaip pokštas. Ir vis dėlto…
Gegužės 21-22d. KK ekstremalams buvo mestas trečias jau tradicija tapęs „Jobanachirio” iššūkis. 20 ekipažų pasiryžo per parą su vos keliais sustojimais baidarėmis įveikti beveik 140 kilometrų. Trasa apie 10 kilometrų nusidriekė nuo Mindūnų apžvalgos bokšto per bangų negailėjusius Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerus, po kurių maždaug 32 kilometrus nuvingiavo itin manevringa Lakajos upe. Naktį „jobanachirininkai” rungėsi su tamsoje kur kas klastingesne pasirodžiusios Žeimenos 48-iais kilometrais, o beveik 50-ies kilometrų finišo tiesioji nesuvokiamai lėtai slinko Nerimi. Kelionės galutinį tašką – Vilniaus Baltąjį tiltą – pasiekė 16 ekipažų. Pirmasis iš jų finišavo po 21 valandos ir 7 minučių , paskutinė baidarė krantą pasiekė po 25 valandų ir 38 minučių nuo starto momento. Maršrute plaukikų laukė trys tarpiniai poilsio punktai Liulinėje, Pabradėje ir Nemenčinėje. Visą plaukimo laiką „jobanachirininkais” rūpinosi ir visaip kaip palaikė 7 savanorių komanda. Daugeliui dalyvių tai – metų iššūkis. Ne vienas baidarininkas „Jobanachiryje” irklavo jau ne pirmą kartą. Ir priimančių šį vandeninį iššūkį kasmet vis daugėja…
Aiškesnį „Jobanachirio” paros vaizdą padės nupiešti kelių plaukikų ir palaikytojų įspūdžiai.
Rasa V. (komanda „Planktonas“)
Taip dar nebuvo… Įspūdingas baidarių žygis maršrutu Mindūnai – Vilnius, žalios Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų pakrantės, veidrodiniai Lakajos, Žeimenos ir Neries atspindžiai, mistinis mėnulio pilnaties takas tamsiame vandens paviršiuje, paslaptingas auštančio ryto rūkas horizonte ir… nei vienos nuotraukos. Pati negaliu tuo patikėti! Na bet nebuvo kada fotografuoti – ne juokas per 23 valandas įveikti 133 km baidare 🙂 Kai įdėjau savo telefoną-fotoaparatą į hidrokrepšį Mindūnuose, tai prisiminiau jį tik Vilniuje prie Baltojo tilto.
Vos užsiregistravusi žygiui pradėjau abejoti, ar nepervertinu savo galimybių ir ar nebūsiu kliūtimi savo komandos bendražygiui pasiekti tikslą. Bet mano šaunusis bendražygis Dalius manimi patikėjo. Ir Jis buvo teisus – bendromis pastangomis mes tai įveikėme! Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū tiek Daliui, tiek pačiai nuostabiausiai KK palaikymo komandai, teikusiai mums šilumą, maistą ir padrąsinantį žodį!
Dovilė V. (komanda „MU2“)
„Jobanachiris“ – patirti VERTA! Nes… Tai KOMANDA – du irklai kaip vienas, už posūkio išnyranti „Kertam Kampą” vėliava, palaikymo šūksniai, arbata, košė, masažai ir fotosesijos. Tai pastatais virstantys medžiai ir tobula nakties TYLA, kurią drumsčia tik vis sunkesni mostai irklais. Tai švelnus rytmečio rūkas ir stirna, plaukianti per Nerį. Tai SUVOKIMAS, jog gali, nes finišas jau visai arti.
Dovilė K. (Palaikymo komanda, gyvybiškai svarbaus masažo guru):
Kai pernai teko visai trumpai prisidėti prie Palaikymo komandos darbo, visus metus ausyse išliko tas malonus atgaivintų irkluotojų atodūsis ir „ačiū“. Kai šiemet vėl išgirdau apie rengiamą „Jobanachirį“, pagalvojau, kad tą garsą norėčiau ir vėl išgirsti, tačiau nemaniau kad būsiu taip gražiai pakviesta ir išbūsiu su Palaikymo komanda visą parą. Kai mielas Daliukas taip gražiai kreipėsi į mane „Brangioji, ar prisidėsi prie komandos?..“ – kaip galėjau atsisakyti? Dar niekam iš artimųjų nebuvau net užsiminusi apie tai, bet Daliui iš karto pasakiau TAIP :). Geras tris savaites vis laukiau šio įvykio, buvo labai smalsu susipažinti su kolegomis ir, kai mus subūrė į vieną pokalbių grupę, buvo labai smagu pamatyti bent jau Dianą, nes kitus du žmones pažinojau tik iš tolo, o dar trijų iš viso nebuvau mačiusi gyvenime. Bet iš diskusijų supratau, kad draugausim 🙂 Ryte lygiai sutartą valandą į mano kiemą įlėkė KK autobusiukas. Atsiglėbesčiavę su seniai nematyta ir pasiilgta Diana, sėdome į mašiną ir paklaikusiu greičiu buvome nuvairuotos į sandėlius, kur mūsų jau labai laukė baidarės. Pirmą kartą gyvenime važiavau su tokiu kroviniu ir stebėjausi, kaip lengvai rieda autobusiukas, prisikabinęs tokią krūvą valčių. Nuvykę į vietą, turėjome gražaus laiko paruošti baidares, susikabinti vėliavas, apsižvalgyti po gražiąsias apylinkes nuo apžvalgos bokšto. Ta ramybė ir bendrystės nuotaika buvo tokia maloni, kad nesijautė jokio nerimo ar nuobodulio. Niekaip negalėjau atsistebėti, kad mano kolegos – tokie ramūs, mieli, draugiški ir pasiruošę bet kurią akimirką vienas kitą palaikyti žmonės, nors pažįstama su jais iki šiol beveik nebuvau. Pagalvojau: KK tik tokie ir renkasi – be kaprizų, be pykčių, be kvailo išdidumo ir baimės „susimauti“. Kai pagaliau iš toli toli išgirdome atūžiantį autobusą, jaudulys pradėjo virpinti širdį. Ir staiga kaip spalvota lava iš autobuso pasipylė ilgai lauktieji „jobanachirininkai“. Kaip buvo miela staiga tapti nereikšmingais, ir stebėti, kaip visi sportininkai puošia savo baidares (beje, buvau labai nustebusi, kad visi tai darė nuoširdžiai ir išradingai), kaip persirenginėja, pažindinasi ir kitaip šurmuliuoja. Tada – Vado kalba, kaip visada, šilta ir šmaikšti, visus įkvepianti ir į uodegas „įkerpanti“. Ir štai, vienas po kito baidarininkai, kaip ančiukai, paliko krantą ir nutolo, nutolo… Tapo vėl tylu. Puolėm į autobusiuką ir patraukėm pirmosios stovyklavietės link. Ten radome nuostabaus grožio mišką, kuriame griežtai nebuvo negalima nieko kito daryti kaip tik vaikščioti, mėgautis, svajoti ir laukti… Laukti kol užvirs vanduo, kol išvirs košė, kol atplauks pirmieji. Tas laukimo jaudulys lydėjo visą parą, toks nuostabus ir jaukus. Dieną dar ne taip jaudinomės, tačiau tamsoje, rūke – kada, kada pagaliau išlįs pirmas, antras žiburėlis, o ką jis slepia? Ar tai tas ekipažas, ar anas? Ar viskas jiems gerai, ar jie plauks toliau?.. O paskui paskutiniųjų laukimas – „kur jie, kas jiems, kada jie?“… Jautėmės kaip tėvai, laukiantys savo mylių vaikų. Pirmoje stovyklavietėje visa tai jautėsi dar ne taip ryškiai, nes dar buvo šviesu, dar visi pilni jėgų, dar šilta ir malonu. Visi su juokais ir gyvomis šypsenomis pavalgė, persirengė, pailsėjo ir drąsiai lipo atgal į vandenį. Jau visai kitas vaizdas buvo antroje stovyklavietėje, į kurią, beje, pirmoji baidarė atvyko vos 10 minučių po mūsų prisistatymo. Nespėjome net prisėsti (Virginijai buvo suruoštas masažo seansas ant stalo, bet greitai teko kraustytis žemyn, nes ant to paties stalo tuoj pat teko dėti sriubos lėkštes). Mūsų nuostabūs palaikymo komandos vyrai sulakstė malkų, įkūrė ugnį, ir jau buvo kabinamas arbatos puodas, šildoma košė ir maitinami keliauninkai. Baidarės plūdo į krantą kaip lavina: vieną ištraukiam, kita jau atplaukia; buvo gražu žiūrėti, kaip Nerijus, Dainius, Sergejus ir Glebas laksto paduoti rankas baidarininkams, pila vandenį iš baidarių, tempia jas į krantą… Mes savo ruožtu pilstėme sriubą, arbatą, masažavome pavargusius keliauninkus. Ta nuostabi bendrystės dvasia buvo lyg stebuklingas eliksyras, kuris neleido prarasti jėgų ir optimizmo. O kur dar pailsę, bet mūsų pastangomis vėl atgaivinti keliauninkai, kurie pilni ryžto vėl leido baidares į vandenį… Šią patirtį kartočiau ir kartočiau. Kai pabūni tarp tokių žmonių, supranti, kad viskas toje Lietuvoje gerai, tiesiog reikia pasirinkti, su kuo praleisti savo laiką, ir kaip jį išnaudoti 🙂 Be galo ačiū Daliui už tai, kad pakvietė mane į komandą, ir visiems nuostabiems bendražygiams, kurie dalijosi savo energija, savo emocijomis ir šia patirtimi su manimi!
Dar įspūdžių galite rasti čia:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10154164147721119.1073741862.530521118&type=1&l=a949f99fba
Komentavimas uždarytas.