2019.07.18-27 – Lokių paieškos įkaitusioje šiaurėje

„Ir kam gali šauti į galvą karštu laikotarpiu keliauti į kokią nors Italiją? Aš, turėdamas nemažai gyvenimo patirties, visad renkuosi tik gerokai vėsesnes šiaurės šalis vasaros kelionėms!“, – po mano įkelta +42 Celsijaus laipsnių nuotrauka pakomentavo Vėjas. Argi galėtum (ir norėtum) ginčytis su karščio, ledo ir ugninio vandens išbandytu menininku? Todėl be jokių ginčų karštos lietuviškos liepos vidury 17 kertamkampiečių GPS‘e nusistatė sniegu kvepiančią kryptį – Laplandiją, kur jau tikrai nereiks dusti nuo kaitros. Kas pūkinį miegmaišį į kuprinę susigrūdo, kas vilnones kojines spėjo nusimegzti, kas suskubo pasirūpinti vidinio šildymo resursais… Nes kaip atspėti, ką teks patirti ir su kuo susidurti prie poliarinio rato prasidedančiame garsiajame 82 km ilgio Lokių kelyje?

Štai pro šalį jau slenka neišvengiami pirmos paros epizodai: kas antros degalinės auditavimas, drungnų arba karštų (pagal pilstytojos nuotaiką) naktinių barščių srėbimas Estijos pasienyje, derybos Taline su „klasioku“ pramintu ko(s)miniu tautiečiu („Kiek jums sumokėt, kad nuvežtumėt į Klaipėdą?“), kelto parduotuvės siaubimas ir šimtai kilometrų miško įrėmintu plentu… Tik staiga stabdžiai kad sužviegs! Akimirksniu išsipurtėm iš snaudulio gniaužtų ir prisiklijavom prie mikriuko langų, o kai kurie neatlaikę net iššoko lauk ir bėgo dešimtis metrų iš paskos! Tik ne paskui mikriuką, o paskui gražuolius šiaurinius elnius, kurių didžiulę keliu risnojančią bandą pasivijom. Labiau už šią Rudolfų kompaniją turbūt nebūtų pradžiuginęs net pats Joulupukki (Kalėdų Senelis). Bet 100 elnių tądien galėjo konkuruoti nebent su 1000 kaliausių, stypsančių pelkėtame pakelės lauke. Arba su 10000 uodų, išgalandusių ietis ir pasiruošusių nerti į lietuviško kraujo vonias. Sveiki išlipę ant poliarinio rato, krimst!

Pirma naktis visad kvepia kokia nors intriga – šįkart buvo smalsu, sutems visgi ar ne. Vidurnaktį statom palapines svetingų šiauriečių vasarnamio kieme („jūs čia gyvenkit, o mes važiuojam į šokius!“) – auksiniais gaisais žaižaruoja saulėlydis. Valgom vakarienę 01.30 val. – ciklopų nereikia. Einam miegot dar po valandos – jau saulėtekis dangų spalvina… Nesutemo!

Planuota žygio pradžia buvo atidėta dar valandai, paskui dar ir dar (ak, kaip netikėta!). Galiausiai žygis prasideda nuo dažniausiai pasikartosiančio žodžio – Karhunkierros (taip suomiškai vadinamas šis kelias) – mokymosi. Jis bus sutinkamas ant kiekvieno posūkio, pelkės vidury, kalvos viršuje, upės vingyje, kad net nemokantis skaityti jį išmoktų. Daugiau persistengti bandant suprasti visiškai ufonautišką suomių kalbą ir nereikėjo – žemėlapyje ženkliukais puikiai sužymėti visi nameliai, šelteriai, laužavietės, tualetai ir kiti reikalingi objektai, apie juos ir likusį atstumą svarbesnėse kryžkelėse pranešinėja ir originalaus bei funkcionalaus dizaino lentelės. Labiausiai demotyvavo kilometrų lentelė, šokanti į akis kas tūkstantį metrų. Kaskart ją pamačius apimdavo nuostaba: negi taip lėtai žygiuojam?..

O skubėti visas šešias žygio dienas kaip ir nebuvo kur. Visgi jau po pirmojo pusdienio grupė pagal kojų dėliojimo greitį išsiskaidė į metodinius ratelius. Ir taip (su nežymia migracija tarpusavy) kasdien tas pats ritualas: numatytą alkio malšinimo vietą pirmieji pasiekę „Šturmo“ grupės greitaeigiai jau būna pavargę nuo poilsio ir donkichotiškos kovos su uodais, kai tolumoje pasirodo solidūs „Lėto gazo“ gerbėjų kontūrai, juos netrukus atsiveja grožio pertraukėles kolekcionuojančio „Jo***at (kaip gražu!)“ kolektyvo entuziastingas čiauškėjimas, kol galiausiai paradą uždaro pamažu, bet užtikrintai atžygiuojančios „Sraigės“. Žinoma, dar būtina kaskart įsitikinti, kad atėjo Juozas (iš ankstesnių kelionių žinomas kaip lygioje vietoje pradingti gebantis asmuo). Beje, šįkart Juozas visus stebino savo sugebėjimu NEpradingti klaidžiose Lokių valdose (vienas nugrybavimas paskutinę dieną nesiskaito).

Lokių kelias galbūt tik skamba bauginančiai ir iššaukiančiai, tačiau kad ir kiek dairėmės, nesutikom nė vieno lokio. Ką ten lokio – be pasklidusio gando apie pastebėtą lapę, nė mažiausio kiškio, ežiuko ar voverės per visas dienas nei matėm, nei girdėjom. Maža to – suomiškuose miškuose ir paukščių, matyt, nėra, o tie keli, kuriuos pastebėjom („žiūrėk, negali būti – paukštis!“) irgi prisaikdinti tylėti. Užtai šiaurinių elnių atsižiūrėjom keliems metams į priekį. Sako, kad vasarai Kalėdų Senelis juos paleidžia atostogų į miškus, kad gerai pailsėję žiemą jie vėl kibtų į darbus. Tik koks tas poilsis, kai turi vis pozuoti šimtams miškuose sutiktų keliautojų nuotraukų?.. Bet ne tik miškuose vienas kitas Rudolfas prarisnoja žymėtu taku – dar jie šeimomis žirglioja po kempingą, drybso prie lankytojų centro, slankioja po miestelį, laviruoja tarp mašinų (nors greičiau mašinos tarp jų)… Žodžiu, tai antras pagal dažnumą Laplandijos gyvūnas, susitikimai su kuriuo žygio pabaigoje vis versdavo šyptelėti, bet euforijos nebekėlė niekam.

Užtai pirmasis gyvūnas emocijas kėlė nepaliaujamai! Turbūt visi iš anksto žinojom, kad Suomija garsėja savo žudikiškais uodais, bet vis tiek nesitikėjom, kad jų atakos bus tokios sekinančios (o kovos priemonės tokios menkos). Čia negaliojo stovyklinė išmintis „pirmą dieną uodus atkenčiam, o paskui nebejusim“. Ilgai negaliojo net purškiklis, ant kurio parašyta, kad veikia 8 valandas ir atbaido tropinius uodus (bet ne poliarinius!). Neilgam gelbėjo ir česnakas, kurį Gita su Edita, o paskui ir kiti grobė nuo pietų stalo ir trynėsi visas atviras odos vietas. Apie greitą ėjimą (tipo uodai nepavys) kalbėti neverta – nepadeda. Atskirais atvejais atsikvėpti leisdavo intensyvus mojavimas medžio šakele, tinklelio užsimaukšlinimas ant galvos (tinka ir nudžiautas nuo vaikiško vežimėlio), įsisupimas į neperkandamą striukę ar savanoriškas apsirūkymas laužo dūmais (tuo pačiu išėdančiais ir akis). Ne vienam kilo klausimas: kada tie parazitai miega? Nes atrodo, kad jie kaip „Maxima“ – visada šalia: pusryčiaujant ir vakarieniaujant, žygiuojant ir ilsintis, sėdint prie laužo ir tupint tualete. Jei tik kurią sekundę jų pasigedai – laisvą vietą prie kraujo banko tuoj užims miniatiūriniai ir dar skaudžiau geliantys mašaliukai arba naikintuvus primenantys akliai, po kurių antpuolio dar kelias dienas ant kojos pulsuos raudonas įkaitęs krateris. Bene vienintelis patikimas apsaugos nuo skrajojančių užpuolikų būdas – vėjas. Kuo jis stipresnis, tuo geriau, tuo toliau nupūstų kraujasiurbius. Aha, nupūstų. Jei tik jis būtų šioje šiaurėje!

Čia galima prisiminti ir lietuviškojo Vėjo pamąstymą apie vėsias šiaurės šalis ir jų vasaras. To juk ir tikėjomės – šykščios saulės, debesis stumdančio vėjo, vieno kito lietaus lašo ir gaivaus šiaurietiško oro, kurį kvėpsim visais plaučiais, žingsniuodami per nesibaigiančią miškatundrę… OK, miškatundrė buvo ir jos buvo tikrai daug. O daugiau nebuvo nieko. Nieko, kas bent iš tolo primintų šiaurę. Termometro stulpelis kasdien kilo vis aukštyn, kol pasiekė +29 ir grasino perkopti per +30. Saulė vos patekėjusi kaitino taip, kad ar palapinėj miegoti, ar miške žygiuoti – visur kaip suomiškoj pirty. Koks dar čia vėjas? Valandų valandas esi vienintelis dinamiškas elementas sustingusiame filmo kadre – nejuda nė viena pušis, nė viena žolė, aplink tokia neperšaunama tyla, kad bijai net kvėpuoti (tik uodai aplink ausis zyzti nebijo). Net saulė danguje, rodos, sustojusi viename taške ir pati nustebusi dėl savo neįprasto kaitrumo. Karštis beveik ranka apčiuopiamas, varvantis per nugarą prakaito srovele, užliejantis akis išsilydžiusiu uodų purškikliu…

Vėją pavykdavo pagauti tik vieno kito kalniuko viršūnėje, krioklių akivaizdoje, o kartais čiuptelėti jo skverną už kokio netikėto posūkio. Todėl kur kas realiau buvo svajoti apie vandenį, kurio vien vaizdas nuteikdavo gaivinančiai. Atokvėpis prie vandens virsdavo tikriausiu SPA salonu: vandens degustacija, pėdų masažas akmenukais, galvos šaldymas, rankų mirkymas, veido kaukės (uodų purškiklis + saulės kremas) valymas… Gaila, efektas labai jau trumpalaikis – iki artimiausio kilometrinio stulpelio. Vis pasigirsdavo kalbų, kad gal tikrai verta keisti darbotvarkę ir žygiuoti Lokių keliu naktį?..

Karščio ir kuprinių prie žemės prilenktus bendražygius laikas nuo laiko paerzindavo ir Ilona, pasakodama, kaip šis kelias atrodo žiemą – skambėjo tarsi kalėdinė pasaka, kuria sunku patikėti. Žinoma, ir vasarą čia nepaneigiamai gražu. Nors pirmos dienos kraštovaizdis priminė Žagarės tyrelio pelkę, o ir vėlesni – pušynų takai, neprinokusių mėlynių kilimai, eglynų apglėbtos plačios upių vagos – leisdavo užmiršti, kurioje šalyje esame, visgi netrūko ir didingesnių vaizdų. Visi jie – tarsi sustabdyti kadrai, kartu su asmeniniais įspūdžiais bei kertamkampietiškos bendrystės epizodais sudarantys Lokių kelio grožio mozaiką.

Ypač įsimintinas gilus Oulankos upės kanjonas, kurį nesulaukusios rytinio bendro žygio, trise apžiūrėjom naktį (kaip neišnaudoti poliarinės dienos naktiniam žygiui, a?). 6 kilometrai žavėjo mistiškai vidurnakčio šviesoje iškilusiais stačiais akmeniniais šlaitais su apačioje purslojančia upe, saulėlydžio, kaipmat virsiančio saulėtekiu, atspindžiais stikliniame ežero paviršiuje, rūko paklodėmis virš kirtavietės ir… uodų, be perstojo ir be pasigailėjimo kapojančių visus tris viršugalvius, atkaklumu!

Jei kieno nors nepradžiugino kanjonas, tai tikrai ne vieną sužavėjo Kitkajoki (ta proga galima išmokti dar vieną suomišką žodį – „joki“ – upė) krioklys, atpirkęs nakvynės vietos nepatogumą ir savotišką apleistumą. Iš pradžių grožėjęsi iš tolo, vėliau visi grupelėmis iki pat vidurnakčio traukė kuo arčiau jo – pasifotografuoti, kurtinančio šniokštimo pasiklausyti ir nuo uodų pailsėti. O neišskiriamų draugų trijulė – Dalius, Saulius ir Mindaugas, kartu su vyrišką kompaniją puošiančia Živile ilgiau už visus romantiškai meditavo ant upės laiptelių ir krioklio akivaizdoje ateities planus kūrė, būrė ir dėliojo…

Dvi paskutines dienas lygumas pagaliau pakeitė suomiški linksmieji kalneliai. Pakilimais ir nusileidimais čia mūsų nenustebinsi, tačiau kokie vaizdai atsiveria nuo kiekvieno kalno viršaus! Kiek tik akis užmato į visas puses – dešimtys blizgančių ežerų akučių, mirksinčių tarp medžių tankumyno. Nors ir susilieję horizonte nuo karščio miglos, ežerėliai pagaliau patvirtino ir užtvirtino buvimo Suomijoje jausmą (kuo iki šiol ne visad sekėsi patikėti). Ta proga jau net ir dalis „Šturmo“ grupės kapituliavo ir įjungė žemesnę pavarą – juk tam čia ir esam, kad sustotume, pasigrožėtume, pasistebėtume ir tą rūsčią šiaurietišką gamtą įsimylėtume. Įvykdyta! Kažin, ar „Jo***at“ grupė bespėjo iš žavesio aikčiot, nes vaizdai keitėsi jau kaip ir per greit.

Ir pačiame grožio pike, pačioje išvaizdžiausioje atkarpoje, dar driokstelėjęs itin stačiu pakilimu, Karhunkierros (prisipažinkit, kas taip ir neišmokot šito žodžio?) tiesiog ėmė ir pasibaigė tiesiai po slidžių keltuvu Ruka miestelyje. Ir ką tik buvusi kasdienybe, dabar tai jau dar viena „Kertam kampą“ istorija – 82 km žingsniuojant lentiniais pelkių takais, šokinėjant per medžių šaknų zigzagus, žengiant nuo akmens ant akmens, kylant ir leidžiantis ką tik sukaltais ar jau patręšusiais laiptais, linguojant į taktą su kabančiais tiltais, vingiuojant palei upės vagą, trepsenant asfaltą primenančiais takeliais (vidury miško!), skaičiuojant sutiktus elnius ir žmones (pastarųjų buvo mažiau), ilsintis gražiausiose oazėse…

Kaip šiaurėje trūko šalčio, taip Lokių kelyje trūko nebent tik lokių. Užtai lokiškų pamokų – nors puodu semk (kaip vandenį arbatai iš ežero, kuriame ką tik kažkas numazgojo dienos prakaitą). Keletą iš jų verta įsidėmėti, pravers ir ateities kelionėse:

–Nekartok to paties juokelio tris dienas iš eilės. Nes trečią dieną rizikuoji būti pasiųstas kur kas toliau nei 82 km. Prireiks ne vienos dienos (ir visų gražbylystės rezervų) grįžimui.

–Nori turėti visą medinį miško namuką sau – iš anksto pranešk bendražygiams apie savo planus knarkti visą naktį. Išskirtiniais atvejais gali būti įtikintas (tiksliau – išmestas) nakvoti prieangyje. Vardan bendro gėrio.

–Kas nakvynės vietą pasiekia pirmas, tam atitenka romantiškiausias vaizdas iš palapinės (arba iliuziškai geriausia vieta namelyje – kol nepaaiškės kitaip).

–Išgyvenęs polar-tropinę dieną, vakare būtinai dar nueik į suomišką pirtį („kaip čia dabar būnant Suomijoje tos saunos neišmėginti?“). Nesvarbu, kad sūkuriuojantis karštis lenkia prie žemės. Nesvarbu, kad nėra oro. Dasimušimui po pirties dar galima susisukti į pūkinį miegmaišį. Juk čia šiaurė.

–Uodų purškiklį laikyk greičiausiai pasiekiamoje vietoje ir saugok jį labiau už telefoną. Geriau turėk kelis, jei vienas pasibaigtų ar pradingtų. Uodai tuo tik apsidžiaugs. Kaip ir lankytojų centrai (dar vienas išmoktas suomiškas žodis – „luontokeskus“), mažulytį buteliuką nuodų parduodantys po 7 €! Pirk arba mirk. Beveik tiesiogine prasme.

–Jei vadas pasakė, kad „mikras išvažiuoja už 10 min“, iš pirmo karto patikėti nebūtina. Bet po pusvalandžio šią informaciją išgirdęs pakartotinai, jau lėk visu greičiu susirinkti būtiniausių daiktų. Nes „palauk!“ nebebus. Bus tik: „Išvažiavo! Kas išvažiavo, drabužių nesusirinkai? Kas kas – butelis išvažiavo!“. Ir miškas po to ilgai aidės nuo bendražygių juoko.

–Vakarienei virta nemirkytų avinžirnių košė – pats tinkamiausias maistas pusryčiams. Bet tolesnis jų vežiojimas („pasilaikykim, gal dar kas norės“) nerekomenduotinas. Tinka nebent kaip vaizdinė mokymo priemonė vulkanų išsiveržimo temoje.

–Keliaujant su „Kertam kampą“ nebūtinai viskas būna taip, kaip tikiesi iš anksto. Greičiau bus taip, kaip net neįsivaizduotum. Pasiruošk nuotykiams ir netikėtiems siužeto posūkiams. Ir mėgaukis. DABAR. Nes „palauk!“, kaip jau minėta, nebus.

Emilija Karoblytė