2019.06.07-09. – Jobanachiris VI

Rasa Vasiliauskienė

Dar vienas legendinis Jobanachiris. Šiemet jau šeštasis. Ir įspūdingas numatyta trasa – Šventoji visu savo ilgiausios lietuviškos upės ilgiu. 250 km per 50 valandų. Beveik visiems, net pasiruošusiems mesti iššūkį šiai avantiūrai, tai atrodė neįmanoma. Nežiūrint to, 12 ekipažų penktadienio rytą išsirikiavo starto rikiuotėje. Tradiciniai Jobanachirio medaliukai pakibo ant dalyvių kaklų, ekipažų numeriai prilipo prie baidarių nosių, startinė kiekvieno ekipažo nuotrauka įkrito į telefono atmintį – ir jie pajudėjo…  Mums, palaikymo komandos nariams, beliko palinkėti dalyviams ištvermės ir kuo geriausios kloties. Ir imtis savo darbų, kuo labiau palengvinančių irkluotojų pastangas.

Pirmą pasimatymą su irkluotojais neplanuotai paskyrėme Degesoje, prieš pat Šventąjai įsiliejant į Antalieptės mares. Belaukiant saviškių, dangus virš marių ėmė grėsmingai tamsėti, žadėdamas audrą. Taip ir buvo – tolumoje buvo matyti lietaus užuolaida, kartas nuo karto nušviečiama žaibo blyksnių bei apibarama griaustinio. Kaip tik vieni po kitų pasirodė Jobanachirio ekipažai. Nejauku buvo žiūrint, kaip jie neria į tą tamsų debesį. Skaičiavau kiekvieną žaibą ir dundesį, siųsdama mintimis stiprybės palinkėjimus visiems mūsiškiams…  Na bet mums laikas vykti į pirmąjį numatytą palaikymo postą – Paščio ežero prieigose.

Malkos, laužas, palapinė norintiems pasiilsėti poste, laužinė košė… Tik spėk suktis. O kai viskas jau paruošta įsmeigėme žvilgsnius į upės vingį, iš už kurio laukėme išnyrant pirmojo ekipažo. Nuo starto iki čia apie 70 km, ne tiek jau ir mažai, taigi pirmųjų irkluotojų sulaukėme beveik 10 valandą vakare. Palengva susirinko visi ekipažai. Kai kurie pasistiprinę ir šiek tiek atsipūtę tęsė savo kelionę, kiti nusprendė keletą valandų pailsėti. Kai keletą valandų numigusi pusė penkių ryto atėjau prie vis dar degančio laužo, visi dalyviai, nusprendę tęsti nuotykį, jau buvo išplaukę tolyn…

Kitas punktas numatytas Anykščiuose, už 84 km nuo pirmojo punkto, o nuo starto net 154 km nutolęs. Pirmiausia į nuotykį paleidžiame mažojo Jobanachiriuko ekipažą, planuojantį nuplaukti apie 100 km iki finišo, o tada imamės ruošti pažadėtus šaltibarščius. Viską paruošus – irkluotojų laukimas. Šį kartą jau labiau nutolę vieni nuo kitų, bet palengva pradėjo rinktis Jobanachirio dalyviai. Gerokai fiziškai padirbėjus gaivinantys šaltibarščiai buvo kaip tik.  O gal ir ne, nes čia pradėjo byrėti ekipažai… Tik pusė tęsė žygį, kiti nusprendė, kad šį kartą jau pakaks. Nieko keisto, nes anksčiau buvę Jobanachiriai turėjo tiek arba mažiau kilometrų trasas, taigi bet kuriais kitais metais tai jau būtų buvęs finišas. Na bet likę 6 ekipažai nuplaukė tolyn. Tiesa, vienas per pusę sumažėjęs, mat  vienam vieno ekipažo nariui nusprendus baigti žygį, kitas irklų nesudėjo ir jau vienas patraukė finišo link.

Na o palaikymo būrys kraustosi tolyn – į Šventupės paplūdimį, nuo starto vietos nutolusį 185 km. Ten vėl planuojama nakvynė norintiems pailsėti. Vėl laužas, košė, kava, arbata… Keletas ekipažų ir pasnausti valandėlei kitai nugulė. Kai jauniausias Jobanachirio dalyvis buvo užpultas miego priepuolio, jo vietą ekipaže užėmė Julija, kuri Anykščiuose jau buvo baigusi žygį.  Vėl ekipažai vienas po kito tyliai dingo tamsoje. Dabar palaikymo komanda turi porą valandėlių poilsio… Dalis komandos planuojame 6 valandą ryte pajudėti į kitą palaikymo punktą. Nuskambėjus žadintuvui pažvelgiau į google žemėlapį, kuriame buvo matyti, kur juda Jobanachirio dalyviai. Matant jų padėtį galime spręsti, ar jau reikia labai labai skubėti, ar galima palengva imtis reikalų. Ir ką gi matau? Ogi mažojo Jobanachiriuko ekipažas jau praplaukė Upninkų tiltą, prie kurio numatytas punktas! O ir kiti jau gana sparčiai artėja. Kažkaip nepavyko teisingai apskaičiuoti laiko, o gal padidėjęs srovės greitis prisidėjo prie paklaidos?.. Panašu, kad galime nebespėti pasitikti ir greičiausiai plaukiančio Jobanachirio ekipažo. Susisiekiame su postą praplaukusiu ekipažu. Atrodo, kad jiems viskas gerai. Kūrena krante laužą ir šildosi. Na ir šaunuoliai! Na o mes skubame prie Upninkų tilto. Uf, suspėjome… Vos po poros minučių nuo mūsų sustojimo, punkte pasirodė greituoliai. Stabtelėjo 5 minutėms ir toliau nuskriejo, nes jiems ant kulnų lipo kitas ekipažas. Šis net nestabtelėjo, tik pamojavo ir toliau nuskriejo. Kiek gi čia beliko?.. Tik 20 km, taigi, turbūt, laiko gaišti neverta.

Nei vienas ekipažas čia ilgėliau neužsibuvo. O ir mes išskubame tolyn. Šį kartą jau į Jonavą, kur numatyta finišo vieta…

Pirmąjį ekipažą spaudėme glėbyje dar prieš 10 valandą ryto, tai yra nepraėjus nei 47 valandoms po starto.  Vieną po kito sveikinimo šūksniais pasitikome ir kitus ekipažus. Taigi, pasirodo įmanoma per 50 valandų įveikti 250 km trasą. Valio visiems ištvermingiesiems dalyviams! Jūs nerealūs!  Iki susimatymo kitame Jobanachiryje ☺

Pasiruošę!!!
„Intergalaktiniai Sasnovskio Šaltibarščiai“
„Ramtadrylia O!“
„BuZa dar GyVa“
„Pajūrio velniai“
„2Pi OO“
„Solo“
„Jobana team“
„Upiušniūrs“
„Durnių laivas“
„Artojas“
„Išplaukę berniukai“
„Upių velnias“
Bendra nuotrauka atminimui :)
Medaliai už ryžtą
Pozityvi palaikymo komanda :)
Nekantraujama sumerkti irklus
Jokios audros nebaisios :)
Ryto miražai :)
Statistikos „virtuvė“