2019.04.20. – Võhandu maratonas Estijoje

Arnoldas Latvėnas

24 – vilties, atgijusių jėgų, džiaugsmo skaičius. Nuo paskutinių krioklių daug kilometrų tenka irtis be galo vingiuota ir besrove upe, dar gaunant gerą dozę stipraus priešpriešinio vėjo. Tiesiog degini kilometrus. Bet kur kilometražo žymės? Galvojam, gal organizatoriai sąmoningai taip pasielgė. Spėliojame, kiek liko, ką pamatysim… Ir štai tolumoje – žmonės, automobiliai, tiltas. Akys ieško trokštamo ženklo, ieško dešiniojo skaičiaus. Ir jis ryškėja – jo didenybė 24! Iki finišo TIK 24 kilometrai! Už nugaros jau 76 km, apie 11 valandų plaukimo. Trumpas išlipimas, baidarės persinešimas, antrasis maitinimo punktas jau nebedomina, maisto nebesinori. Šokam į upę ir atrodo su naujomis jėgomis vėl kabinamės į irklus. Lenkiamus ekipažus skaičiuoju iki 15-os, vėliau pasimeta skaičius. Azartas turi skonį, tarsi kraujo skonis burnoje. Eilinis posūkis – skaičiuoji priekyje matomus varžovus ir galvoji tik apie vieną, kaip paskirstyti jėgas.

Paskutinis Red Bull pernešimas per užtvanką. Atlekiame ir rėžiamės į krantą. Nepažįstami žmonės, gal kažkieno palaikymas, tempia baidarę, duoda rankas ir padeda išlipti, nes pačiam jau būtų per sunku. AČIŪ jiems! Užrašų nėra, kažkas sako – „8 kiloometrai“. Na ką, po 92 nuplauktų, prasideda 8 km sprintas. Dar keli aplenkti ekipažai, rankų pirštų nebejauti (nebegali nei ištiesti, nei suspausti), rankose vien skausmas, galvoje mintis – ar užteks jėgų iki finišo. Finišas jau matyti. Minios žmonių, ovacijos, džiaugsmo ašaros akyse. Kažkas nuo kranto šaukia ir rodo ranka į laiko fiksavimo vartus, kad nepraplauktume pro šalį. Viskas!!! Tokia ta dar vieno pirmojo karto atomazga. Pirmojo 100 km maratono Estijoje pabaiga. Rezultatas (turint mintyje, patirties nebuvimą, tai, kad ekipažas kartu plaukė pirmą kartą, kad laivas – turistinė baidarė Vista, netinkama tokiems plaukimams) – fantastiškas. Mums jis fantastiškas, nes geriausiai žinome, kiek jėgų tai kainavo. 100 km įveikta per 13 val. 49 minutes. Užimta 408 vieta bendroje įskaitoje iš 1200 startavusių ir 44 vieta grupėje iš 117 K2MIX mišrių dviviečių baidarių ekipažų grupėje. Agne Stankevičiūte – Tu išprotėjusi  🙂 .

O dabar apie viską iš eilės. Užuot ramiai laukus Velykų prie stalo, keturi kertakampiečių ekipažai, 7 nevisai normalūs asmenys, išsiruošė į Estiją, į tradicinį Vohandu maratoną, pasiryžę kuo greičiau nuplaukti 100 kilometrų. I Estiją viena diena anksčiau išvyko ir kita KK komanda, kuri ketino pasiplaukioti ta pačia upe katamaranu ir palaikyti „lenktynininkus“. Ekspediciniai netikėtumai – eismą sustabdžiusi avarija prie Panevėžio. Nutarta apsisukti ir brautis ižūliai prieš eismą. Planas suveikė. Vakare, apie 21.00 pasiekėme rytojaus starto vietą – Veru miestelį. Čia pasitinka palaikymo komanda su baidarėmis ir šypsenomis. Iš karto buvo matyti, kad renginys nusimato rimtas. Registracijoje gavome visą voką su reikalinga medžiaga, numeriais, kuriuos automatiškai nuskaitys laiko matavimo sistema. Palapinės prie ežero, vakarienė, baidarių paruošimas, pasigrožėjimas mėnesiena ir poilsis. Jo buvo mažai. Keltis apie 5.30, o naktį rinkosi dalyviai, vis neleido ramiai įmigti. Starto šūvis netikėtai nuaidėjo 4 min anksčiau. Teko startuoti jau kone 3 ketvirtadalyje dalyvių. Pradžia nevisai tokia, kokios tikėjomės. Bet iš karto supratau, kad yra ir puikių žinių.

Nors nuo pat idėjos gimimo pradžios viduje buvau ramus ir žinojau, kad viskas bus gerai, nes pasitikėjau partnere. Bet kuo arčiau starto, vis dažniau išlysdavo jauduliukas, o kaip bus iš tikrųjų? Juk čia ne šiaip pasiplaukiojimas. Pernai metų Jobanachirio patirtis ir 150 km teikė optimizmo, bet čia – varžybos. Ir aš realiai norėjau tokio iššūkio. Ačiū Agne, ekipažas – neįtikėtinas! Viskas buvo pirmą kartą. Buvo minčių, kaip seksis, kaip susidirbsime, kaip pavyks kartu irkluoti. Vis prisiminiau jos žodžius „jei nesusipyksim bus gerai“. O pasirodo – sėdom ir nuplaukėm. Toks geras jausmas, kai su žmogum pirmą kartą baidarėje, o jausmas tarsi būtum ilgai su juo plaukiojęs, nes tiesiog žinai ką jis darys, supranti be žodžių. Puiki sinchronizacija. “Ilginam grybšnį” – vadinasi ilginam. “Kairė?” – viskas aišku, lenkiam per kairę. “Žalia kanoja 😂“ ar “Plaustas” – vadinasi didinam tempą ir stengiamės greičiau aplenkti.

Greitai radome tinkamiausią tempą, kuris leido stabiliai lenkti kitus ir nepraleisti greitesnių, pasiteisinančią lenkimo taktiką, kurią pavadiname “artimoji nagloji”, nes tokioje minioje negali išvengti kontakto, o esant kontaktui svarbu nesustoti irkluoti. Tegu pailsi kiti 😉. Buvo keturi pernešimai – gera mankšta užtirpusiam ir dalinę nejautrą įgavusiam užpakaliui ir kojoms. Įspūdinga sraunioji upės atkarpa – apie 30 kilometrų su keleto malūnų liekanomis. Nerasite gražiausių vietų fotografijų, nes ten reikia dirbti. Plaukiant per sraunias malūnų griuvenas – svarbu neapsiversti. Prie pavojingiausių vietų susirenka didžiausios minios žiūrovų, praplaukus aidi ovacijos. Ačiū Daliui už sijonus. Tai leido nenuskęsti ir negaišti laiko, kai einant per krioklius baidarę perliedavo šalto vandens banga. Prieš pavojingiausias vietas turi sekti rodyklės ir pasirinkti tinkamą vietą. Kitaip užplauksi ant akmenų ir baigsi šlapias ir liūdnas.

Žiūrovai – atskira tema. Žmonėms tai šventė. Minios susirenka pakrantėse, ant tiltų. Palaikymo šūksniai pamačius Lietuvos vėliavą: Sveiki! (su estišku akcentu), Lietuva!, Žalgiris!, „A tu Gediminas?“, maloniai nustebinęs – Kertam kampą plakatas ir mūsų palaikymo katamaranas su sirgaliais. Žmonės mojuoja, šypsosi, pataria kur sukti pavojingiausiose vietose. Tada supranti, ką sportininkui iš tiesų reiškia palaikymas ir žiūrovai.

Buvo atkarpų kur galėjai ir pasiklysti nendrynuose. Tada labai padeda priekyje plaukiantys. Teko net pasiklausti, kelintą kartą plaukia ir ar tikrai žino kelią. Padėkoji ir lenki. Navigacinių klaidų išvengėme.

Organizavimo lygis tikrai aukštas. Kai jau finiše rankos sunkai nulaikė telefoną, prasidėjo vidinis drebulys, šilta vakarienė ir karšta pirtis buvo tikras stebuklas.

Chebra, JŪS nuostabūs! Man buvo didelė garbė plaukti su Aidu, Sigute, Rastidu, Eugenija, Dariumi, Agne. Ačiū milžiniškas ir palaikymo komandai. Jūs buvot tada, kai reikėjo labiausiai. Net tada, kai jau atrodė namai ranka pasiekiami ir klastingai baigėsi kuras autostradoje. Pagarba Eugenijai – antrą katrą sėdusiai į baidarę. Pagarba Dariui, kuris turėjo plaukti vienas.

Iki kitų kartų, gerbiamieji. Ačiū už nuotraukas Rastidui ir Agnei.

Prieš startą
Stebina plaukimo priemonių gausybė
Kelios minutės po starto. Startuoja 1200 ekipažų.
Kartais reikia įžūlumo
Pakrančių grožiu nėra kada žavėtis
Upėje darosi ankšta
Pertraukėlė
Rodyklės kairėje
Sėkmingas skaičius
Finišas!!!
Visi mes nugalėtojai