2019.02.15. – Švenčiame Lietuvą!

Audra Povilaitytė

Vasario 15-tosios rytas Somos nacionaliniame parke išaušo šiltas. Kelionės tikslas pasiektas tik su vienu trūkumu – miegu. Miego trūkumas palaužė ir mūsų ambasadorių Estijoje Algį. Kadangi jaučiu ypatingą simpatiją šitam žmogui, skubu atskleisti svarbią pateisinamą priežastį: Algis iki pat vidurnakčio miške rinko vilko šūdus… Ir žinot kam? Moksliniams tyrimams. Pasirodo, iš jų galima nustatyti ar vilkai gyvena šeimomis, ar jie jau susiporavę, ar yra daugiau patelių ar patinų. Sutikit – pramiegojimo priežastis rimta ir pateisinama. Apipylę užsimiegojusį Algį pasveikinimais ir bučiniais, gavom iš jo po svarbią užduotį  šios dienos žygiui – atidžiai žvalgytis į šalis ir ieškoti paliktų vilko pėdsakų. Kadangi ne visus ši užduotis nuteikė džiaugsmingai, tai į dienos pradžią nutarėm įtraukti šviesių spalvų paletę ir vieningai priėmėm kelionės vado Daliaus pasiūlymą aplankyti Somos parko lankytojų centrą. Pavedžioję akis po amžiams sustingusius eksponatus, prisėdom. O prisėdom tam, kad lengviau atlaikytumėm juoko dozę, žiūrėdami multiplikacinį filmuką „Lācis nāk!“ apie Ruhnu salą Estijoje. Tikra istorija sako, kad 2006 metų pavasarį į šią salą atplaukusi meška sukėlė ant kojų ir pastatė ant ausų visus salos gyventojus. Kadangi meška kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai ir dingo, tai ne vienam iš mūsų kilo mintis, kad tik „Kertam kampą“ keliautojų desantas gali aptikti jos pėdsakus.

Po rytmetinės terapinės dalies prasidėjo rimtoji žygio dalis miškais ir pamiškėm be kelių ir takų. Šį kartą Estija mus pasitiko pavasariškai nusiteikusi ir nusipurčiusi nuo eglių šakų sniegą, tad ištroškusiems adrenalino, žiema nepaliko jokių vilčių įsmigti ir bent jau trumpam įstrigti sniege. Pakeliui pasitaikė nemažai vertų dėmesio nekilnojamo turto objektų. Didžiausią mūsų susidomėjimą sukėlė namas, kuriame kažkada gyveno močiutė, sugalvojusi Somos parko metų laikams naują terminą „Penktasis sezonas“ . Taigi dabar, kai pavasarį potvynis apsemia didžiąją dalį parko teritorijos, o vandens lygis kartais pakyla net virš metro, sakoma, kad į Somą atėjo penktasis sezonas. Užvirė didelė diskusijų audra, išgirdus Algio prisipažinimą, kad į visus, šiandien matytus ir aplankytus namus, buvo nusitaikiusi jo ranka su pinigine. Bet… pavedė estiškas charakteris. Todėl iš kai kurių, svajonėse atrestauruotų namų, realybėje liko tik pamatai. „Aš esu lėtas estas“,- pasakė jis ir nieko čia jau nepridursi, nebent tik gailestį dėl neįgyvendintos „Kertam kampą“ svajonės turėti savo būstinę Somos nacionaliniame parke.

Toli už nugaros palikę miškus su savo pėdsakais ir, deja, neradę vilko pėdsakų, įžengėm į Sandra kaimo teritoriją. Kadangi pilvai iš alkio jau grojo maršą, tai nutarėm papietauti ir pasukom į Karuskose sodybą, kuri įsikūrusi ant Raudna upės kranto. Būdami labai smalsūs, pirmiausia apšniukštinėjom sodybą ir išsiaiškinom visus potvynio sužymėjimus ant medžių ir namų. Pasak Algio, pats didžiausias potvynis įvyko 1931 metais ir vanduo tada pakilo net iki 3,83 metro. Tik įjungus labai gerą fantaziją galima įsivaizduoti, kas vyko sodybos pastatuose. Negadinom sau nuotaikos, fantazijos nejungėm, o jaukiai išsibarstėm po sodybos pakampius ir rimtai užkandom.

Pasistiprinę ir atgavę jėgas tvarkinga vorele patraukėm į Kuresoo pelkę. Mus pasitiko pasakiško grožio mažos aukštapelkės pušys, ledu aptraukti ir apsnigti maži ežerai. O kai užsikabarojom į 8 metrų apžvalgos bokštą, trumpam praradom žadą ir kalbėjom atodūsiais. Čia gamtos grožis neaprašomas nei vaizdingais epitetais, nei palyginimais. Čia gamtos grožis pajaučiamas.

Užpildę visus laisvus širdies emocijų kampelius pelkių ramybe, kas po vieną, kas po du, ramiai pasivaikščiojom po pelkę apsnigtu Ingatsi taku. Bet visi gražūs dalykai turi pabaigą. Taip atsitiko ir čia: Ingatsi takas netikėtai pavirto Algio taku. Jeigu pasakysiu, kad lengva nebuvo, tai bus per silpnai pasakyta. Tris kilometrus mūsų kojos smigo į sniegą iki kelių, o pėda maudėsi pelkių vandenyje. Ėjimo žingsnis buvo lygus metrui, o ėjimo greitį buvo galima prilyginti bėgimo greičiui. Po kelių kilometrų fizinis nuovargis lengvai trenkė per kai kurių keliautojų galvą. Pradėsiu nuo savęs. Mane ištiko isteriškas juoko priepuolis ir pradėjau ropoti keturiom. Kai kurie atsigulė ant sniego ir maldavo, kad juos užkastume. Septynių žmonių grupė, su Dalium priešakyje, išsirengė iki pusės nuogai. Kiti uždainavo taip, kad turbūt šiąnakt Somos parką paliko paskutiniai vilkai. Išgąsdintas mūsų reakcijos, ypatingai tų septynių nuogalių, Algis pasakė: „Aš bijau, kad jie manęs nesumuštų“ ir padidino bėgimo greitį. Ačiū pelkių laumėms už suteiktas jėgas! Pelkinį trail bėgimą, trukusį beveik pusantros valandos, visi įveikėm sėkmingai.

Kai pagalvoji, kokia sunki ta nugalėtojo duona, juk pergalės džiaugsmu privalai pasidalinti dar ir su įkyriais žurnalistais. Patį pirmą finišavusį Algį užpuolė „KK TV trYYYs“ televizija su kamerom, lendančiom net į ausis ir su bevieliais mikrofonais, kurių taip pat reikėjo saugotis, nes naglas žurnalistas Dalius nesilaikė saugos reikalavimų ir atstumas nuo pašnekovo burnos iki mikrofono dažnai tapdavo mažesniu už 5 centimetrus. O ką jau kalbėti apie šito žurnalisto sarkastiškus klausimus! Užpultam Algiui pritrūko ne tik lietuviškų žodžių, bet ir estiškų sakinių. Mums beliko tik susiimti už pilvų ir juoktis. Juk kas daugiau, jei ne mes, pasijuoks iš draugo nelaimės.

Diena, pilna įspūdžių ir pelkėtų kilometrų, artėjo į pabaigą. Didžioji dauguma nusprendė, kad jau laikas keliauti į laikiną „Kertam kampą“ keliautojų bazę, įsikūrusią Rätsepa kaime. Mūsų penketukas, kurį sudarė Loreta su Darium, Vilmantas, Lina ir aš, pasipriešino nuobodžiam pasiūlymui ir nukulniavo į Riisa pelkę. Penkis kilometrus akimis gėrėm pušų grožį, paskendusį vakaro rūke, svaigom nuo gailių kvapo ir klausėmės pačios nuostabiausios pasaulyje gamtos sukurtos simfonijos „Pelkių tyla“.

Vakare visi iš peties kirtom grikių košę su laužo dūmo kvapu, „Kertam kampą“ prieskoniais ir Daliaus gyvenimo druska. Atslinkusi tamsi naktis, kad ir kaip stengėsi, ne visus nuvarė į lovas. Vieni iki vidurnakčio vakarojo prie laužo, kiti iki vidurnakčio kaitinosi pirtyje.

Vasario 16-tosios rytas išaušo ypatingas, nes pirmąjį pasveikinimą Lietuvos valstybės atkūrimo šventės proga gavom iš danguje pasirodžiusios saulės. Mūsų akys spinduliavo džiaugsmą, o nuotaika iš šventiškos pavirto į saulėtai šventišką. Stebuklingai šventiškai skani buvo ir Aušros paruošta miežinių grūdų vegetariška košė, į kurią buvo pridėta džiovintų vaisių vos ne iš viso pasaulio kontinentų. Ištuštėjus lėkštėms, girdėjau ne vieną atsidūsėjimą iš mėsėdžio lūpų: „Nieko skaniau nesu valgęs…“

Lietuvos šventės žygį pradėjom labai simboliškai – nuo Läti (Latvijos) sodybos, įsikūrusios Tipu kaime,  upės Halliste pašonėje. Visai netoli jos, įšalusi potvynio lede už aukštų eglių, slėpėsi ir parduodama sodyba. Vienbalsiai prabalsavom, kad ją privalo nusipirkti Algis ir pavadinti Lietuvos vardu. Įveikęs ne vieną šimtą šlapių metrų per lūžtantį ledą, mūsų vadas Dalius būsimoje Lietuvos sodyboje iškėlė trispalvę. Tegyvuoja Pabaltijo keliautojų draugystė!

Kelis kilometrus galandę batų padus į apledėjusį žvyrkelį, pasiekėm Tõramaa pievų apžvalgos bokštą. Akimis gerdami gamtos grožį, aukštai bokšte iškėlėm Lietuvos trispalvę ir trisdešimt vienu balsu sugiedojom „Tautišką giesmę“. Pagautas šventiškos nuotaikos Dalius pametė galvą ir, neatsigręždamas į krantą, patraukė tolyn į apsemtų pelkių gilumą. Mes sulaikėm kvapą ir laukėm tos akimirkos, kai pamatysim jį, įlūžusį iki ausų. Sugrįžo sausas, sveikas ir laimingas. Kai Vyčio vėliava gaubia pečius, ledas nelūžta!

Taip jau būna, kad, atsidūrus gamtoje, savo švente noris pasidalinti ir su jos gyventojais. Todėl pasiekę Liivakivi mišką, patraukėme Bebrų taku. Čia, ant upelio Mardu kranto, įsikūrę patys darbščiausi Somos parko bebrai. Užtvankos su tvenkiniais ir daugiabučiai su keliais įėjimais privertė stebėtis ne tik jų darbštumu, bet ir dantimis. Kadangi jie dirba tik naktimis, tai jų pačių pamatyti neteko. Bet manau, kad ne vienas bebras priglaudė ausį prie savo urvo kameros, kad galėtų geriau girdėti po mišką aidinčias lietuviškas dainas.

O kai mūsų kojos pareikalavo trumpų atostogų, Algis nusprendė, kad pailsėti šiandien reikia šventiškai. Tad užsukom į viešbutį „Bog Hotel“, įsikūrusį ant Tõramaa upės kranto. Pasirodo, kad šitą 7 metrų aukščio medinį inkilą, skirtą Somos penktajam sezonui, statė 16 studentų iš skirtingų pasaulio šalių. Keliaujantys žmonės čia gali miegoti virš vandens. Miegą antrame aukšte išbandėm ir mes. Nieko gero… Tikimybė nukristi yra šimtą kartų didesnė negu nenukristi.

Paskutiniai žygio kilometrai (kažkaip netikėtai ir netyčia) pasitaikė be takų ir kelių per apgaulingai apsnigtą mišką. Privalėjom įjungti visus penkis savo pojūčius. Kadangi buvo tikimybė amžiams paskandinti batus, tai reikėjo šokinėti nuo vieno kelmo ant kito kupsto. Žvilgsniu ir rankom reikėjo gaudyti medžių šakas, kurios atrodo nieko nenorėjo tik išbadyti mūsų akis. Lietuviškai svaigti iš laimės nuo estiškai tyro miško oro irgi neišvengiamai reikėjo. Tačiau žygį pabaigėm sveiki, laimingi ir kupini jėgų. Taip ir turėjo būti, nes šiandien į žygio kilometražą buvo įvestas šventės koeficientas!

Vakare vėl degė draugystės laužas, kvepėjo arbata, garavo skani makaronų košė ir netilo kalbos su nesibaigiančiomis istorijomis.

Smagus gyvenimas kunkuliavo, karštais juoko garais veržėsi ir nuo upės Navesti kranto. Čia, senutėje, polietileno plėvele aptrauktoje ir penkioliktus gyvavimo metus skaičiuojančioje pirtyje, siautėjo nuogaliai. Kadangi buvo privaloma laikytis estiškų pirties tradicijų, tad visiems vyrams galiojo nurodytas aprangos kodas – Adomo kostiumas. Į pirtį susirinkusios moterys akimis vykdė patikrinimą ar visi kostiumai atitinka reikalavimus. Kuo labiau kaito pirties oras, tuo audringiau buvo bendraujama tarpusavyje. O kai į pirtį pavėlavęs įsiveržė Vėjas, buvo pasiektas juoko ir karščio pikas. Savaime suprantama, kad už pavėlavimą jam buvo paskirta bausmė: pasiimti krepšį ir atnešti malkų, kurios sukrautos ant kalno. Kai jis išėjo, tarpusavyje šnabždėjomės, kad tokiu tamsiu paros metu lipti į 5 metrų aukščio apsnigtą kalną basam ir tik su Adomo kostiumu yra lygiai tas pats, kas dienos metu kopti į Tatrus. Kad mes neklydom, supratom tada, kai už pirties sienos išgirdom baisų garsą. Tai buvo garsas, vadinamas veidu į sniegą. Žinoma, kad mes juokėmės! ir kodėl nepasijuokus, – juk tai daug geriau negu veidu į samanas! Sušalęs Vėjas su didžiule krūva malkų į pirtį sugrįžo sėkmingai ir, kaip tikras pagonis, su didžiule meile globojo moteris ir kūreno ugnį iki pat 5 valandos ryto.

Ankstyvą sekmadienio rytą mintimis apkabinom Somos pelkes, įkvėpėm jų kvapo, įsidėjom į saują pelkių tylos ir išvažiavom namo. Išvažiavom tik dėl to, kad kitais metais vėl sugrįžtumėm. O sugrįžti verta, nes Lietuvos Nepriklausomybės šventės Estijoje su „Kertam kampu“ – ypatingas gamtos ir gyvenimo reiškinys, visada pripildytas pačių tauriausių, geriausių, linksmiausių emocijų. Kitaip ir būti negali! Juk mes čia atvažiuojame švęsti Lietuvą!

Ristele per Somos nacionalinį parką
Pašėlę ir įkaitę
Džiovykla
Ryškėja pavasario ženklai
Skanių pusryčių gamyba
Lietuvos gimtadieniui – valio!
Somos potvynio parkas
Vandens karalystėje
Švenčiame Lietuvą!
Žygio vizitinė kortelė
Somos erdvės – atgaiva sielai :)
Pakeliui į Pelkių viešbutį