2019.01.19. – Džambulas – 2019

Arnoldas Latvėnas

Visi keliai veda į … Džambulą.
Atšalusios arbatos su rytietiškais prieskoniais ir medumi kvapas išlieka ilgai. Antra diena po Džambulo (tada pradėjau rašyti). Rytas po naktinės tarnybos. Koridoriaus kampe pasitinka lazdos ir net nepaliesta kuprinė. O, štai termosas su neišgerta arbata, kurios kvapas primena rytą Guntauninkuose. Nesuvalgyti lašiniai, šokolado likučiai.
Asmeniškai man, tai buvo dar vienas pirmas kartas. Džambulo maršrutas? Trumpai tai yra Švenčionėliai – Guntauninkai – Didžiasalis. Bendras atstumas – 71 km. Tik turint mintyje ėjimo sąlygas, tai nėra labai informatyvus skaičius. Bet svarbiausia – žygio emocija. Visi laukia pirmo karto. Laukiau ir aš. O sulaukęs jaučiausi kaip laimingas mažas vaikas.
Traukinys su 11 galimai psichiškai nevisai stabilių keliautojų pajuda anksti. Gal dėl to visi išsibarstome po vieną – du visame vagone. Ką gali žinoti, ką anas galvoja :). Jau 7.00 Švenčionėlių stotyje audringai pasitinka palaikymo komanda (net su konkolais). Vadas Dalius instruktuoja ką daryti su gautomis knygomis. Turėsim jas padovanoti sutiktiems žmonėms ir nusifotografuoti. Šoku prie pirmos pamatytos merginos, ką tik išlipusios iš to paties traukinio su kita žygeivių grupe ir atlieku užduotį. Žygio vedlio Remigijaus pamišęs šokis. Lengva jam šokti, ką tik pasikeitus triusikus ir dar su ryškiai žaliomis kelnėmis. Bareikio „pusvalandukas“ ir pajudam į rytmečio tamsą. Po ketvirčio valandos užverda „aušinimo sistema“, karšta, stojame atsikratyti pertekliniais drabužiais. Kyla natūralus klausimas vedliui: „Ar dar toli?“. Tas tyli, šypsosi. Tik vėliau paaiškės, kad prieš akis dar bene 13 valandų ėjimo, bridimo per sniegą, čiužinėjimo ant apledėjusių keliukų, manekeniško žingsniavimo stengiantis tilpti į siauras provėžas, klampojimo po pelkes, laipiojimo per tvoras, balansavimo pratimų ant bebrų užtvankų.
Išaušo. Apniukusi diena. Retkarčiais pasninga. Einu paskutinis. Turiu teisę pribaigti jei kas beviltiškai atsilieka :). Gal todėl visi eina pakankamai kompaktiškai, o einantys gale stengiasi mandagiai bendrauti. Tarsi juodai baltame televizoriaus ekrane vingiuotų margaspalvė gyvatė. O puikiausias orientyras – tos pačios, iš toli šviečiančios, žalios Remigijaus kelnės.
Misiūnų kaime sutinkame smagią moterėlę. Ji taip pat gauna dovaną – knygą. Laiminga, plati šypsena, raudoni žandai. Sako: Čia Misiūnų kaimas, ten Daukšiuose aš gyvenu, o čia mano pasivaikščiojimo maršrutas“. Taip ir vaikšto su lazdele. Smagu tokį žmogų sutikus.
Šventoje – pirmas trumpas sustojimas, karšta arbata, laužo dūmo kvapas, verdama košė, kurią gausim dar už 7 km, Stanislavave. Ten, nuėjus 27 km, laukia ne tik košė, bet ir prisijungiančių bendražygių grupė. Pagaunu save, kad einu snieguotu mišku išsišiepęs iki ausų. Sutiktam praeiviui ko gero keistai atrodyčiau. O beje, ar žinote, ką reiškia apvalus draudžiantis kelio ženklas su užrašu „5t“? Aivaras paaiškina, kad tuo keliu gali eiti ne daugiau kaip 5 turistai. Ot veikėjas, iš kur jis taip viską žino? Taisyklių laikomės, todėl einame kur ženklų nėra.
Stanislavave jungiasi nauja kompanija, du gražuoliai šunys Viskis su Kuba, gaunam košės ir lakiam toliau. Tiesa, Dalius dar pademonstruoja, kaip saugiai bus pasirūpinta mūsų bagažu autobusiuke. Demonstravimo metu ant kelio pametama keletas bagažo vienetų :).
Kas dar buvo? Jau sutemus mūsų laukė Paliesiaus dvaro prabanga. Sakoma, pati gamta pašnibždėjo vietovės pavadinimą: tai, kas esą prie miškelio, „paliesiuje“. Kas mums atrodė prabangi, stiklu dengta salė, iš tikro – buvę arklidės. Bet jauki šiluma, arbata ir bandelės vos neužmušė noro toliau kur nors eiti. Gerai, kad jau nebetoli.
Guntauninkų keliautojų bazė pasitinka rusenančia krosnele, jaukia šiluma, palaikymo komandos rūpesčiu, garuojančiais kaimynės Juzytės cepelinais, grybų padažo kvapu ir galimybe ištiesti nugarą ant grindų. O dar laukia nuostabioji motyvatorė – kaimyno pirtelė. Pirtis po įveiktų 55 kilometrų – tiesiog palaima. Jau žinojau kaip ten bus gerai. Nešame kibirais sniegą, pilam garą. Ryte jokio nuovargio, jokių skausmų nelikę.
Nakvojančių KK keliautojų bazėje buvo pilnas kambarys. Knarkiančiųjų choras, keitėsi atlikėjais, bet melodijos nenutrūko. Net šuo Viskis kelis kartus atsikėlė, nusipurtė ir matyt vėl bandė sapnuoti sultingą kaulą. Bet staiga, keliolikai sekundžių stojo nejauki tyla. Galvoju, nejau baigėsi? Laimei, po keliolikos sekundžių, kažkur kampe, pasigirsta nenusakomo tembro, vienišas knarkimas ir visi solistai susigriebę užtraukia naują partiją.
Rytas vėlyvas. Kaip jau įprasta Guntauninkuose, ten, kur daugiausia nuodėmingųjų, ateina dievo žodis. Ačiū Irutei. O jau ryto gražumas. Sninga. Visur balta, balta. Vėjas snaiges lipdo tiesiai į veidą. Kaip draugas yra pasakęs, snaigės lenda bučiuotis. Ir pareini į trobą visas nubučiuotas. Lauke Aivaras atlieka kažkokius burtus prie verdančio guliašo puodo. Tikrus burtus. Katinas tyko šalia puodo, kvapas visame kieme, o tas skonis – neapsakomas. Nueinu sutvarkyti pirties ir… suprantu, kad praleidau jogos pamokėlę. Tai va, ko tik tuose Guntauninkuose nebūna.
Rytinis startas. Kur ten visi „vakar dienos sužeistieji“? Kokie dar sužeistieji. Į niekingų 15 km pasivaikščiojimą iškeliauja beveik visi. Štai jis – gerasis bandos jausmas. Antros dienos fetišas – sniegas. Kepurės nereikia. Šilta eiti. Miške sustojame prie gerai išsilaikiusių pirmojo pasaulinio karo bunkerių. Tada spėju, čia miško nebuvo. O kai liovėsi snigti, prasidėjo sniego mūšis. Koks žiemos žygis be sniego gniūžčių.
Artėjant prie Didžiasalio grupę ima persekioti keisti dalykai. Iš niekur atsiranda įtartinas Volvo. Rieda sau lėtai ar tik ne vietinis koks, ir dar merginas kadrina langą atsidaręs. Po keleto minučių atskrenda naglas dronas. Bet toks žiauriai naglas! Aš, kaip einantis gale ir atsakantis už grupės saugumą bei, svarbu pabrėžti, privatumą, negaliu to leisti. Sniego gniūžte bandau numušti paparacių droną. Šis meistriškai išvengia sniego šūvio bet jau apdairiai laikosi pagarbaus atstumo. Nu nieko nieko. Mes žinome, kas už to drono vairo slypėjo. Žinom kas jis toks, kaip atrodo, ir kur gyvena. Susitiksim dar 😉 Ar ne, Sauliau?
Didžiasalis – Džambulas. Traukiu į alubarį, apdairiai kodiniu pavadinimu vadinamą „snargline“. Už kampo, prispaudęs telefoną prie ausies, garsiai, pusiau rusiškai, gausiu rusiškų keiksmažodžių kiekiu reikšdamas tyras emocijas, vietinis „jaunuolis“ kažkam pasakoja apie neįtikėtiną vaizdą. „Da tut …. , eina ……., zaity nevozmožna. Bl….. vnutrį 27, na ulice 9, eina n………, polnij ……….“. Vargšas, net užeiti nedrįso, kol nepakvietėm be eilės. O baro šeimininkas pasiruošęs, duonos pasikepęs. Biržietiškas alus net po eurą už bokalą. Spėju, kad arbatpinigių palikom daugiau nei pragėrėm J.
Buvo gerai pasakyta. Džambulas – žygis be diplomų. Niekas čia su niekuo nesivaržo, gal tik su savo baimėmis ir abejonėmis. Abejoju, ar į Džambulą kas nors ateina be priežasties. Matyt kiekvienas ten ieško kažko savo, kažko nori atsikratyti, nuo kažko pabėgti, kažką surasti, išbandyti, pažinti, kažką pamiršti ar prisiminti, pabūti vienas, ar atvirkščiai, pabūti ne vienas, su kitais tokiais pačiais. Nėra prasmės rašyti kur ėjom, kokius kaimus aplankėme. Tai ne turistinis žygis po regioninio parko lankomas vietas. Nematėm visai šalia buvusios Liepų pavėsinės, nelankėm Verdenės šaltinio, piliakalnių. Remigijus gerai pasakė, tai – pėsčiųjų Jobanachiris. Statistika skelbė, kad buvo įveikti įvairūs atstumai. Bet nepaisant statistikos, nebuvo nei Didžiojo, nei Mažojo Džambulo. Kiekvienas ėjo tiek, kiek jam reikėjo, kiek galėjo. Ir jei žmogus padaro daugiau nei jam atrodo, kad jis gali, tai ir yra Didysis Džambulas. Ir tai svarbiau nei nueiti kilometrai.
Nutilo jau senosios Lietuvos, Nalšios krašto laukai. Vietiniai vėl gali laisvai užeiti į Didžiasalio snarglinę… iki kitų metų sausio trečiojo sekmadienio.
Pro šlapią autobuso langą šviečia Ozo reklaminiai užrašai. Miestas. Vėl miestas. Palaida Bala, kaip aš suprantu Tavo Skaidrumo poeziją.
Daug padėkų jau buvo pasakė kiti. Todėl pabaigsiu atsiprašymu. Atsiprašome Juzytės už išvoliotas braškes.

Džambulas – 2019 prasideda :)
Baltumas
Pirma bebrų užtvanka
Didžiosios kinų sienos ėmimas
Čia į dubenėlį, ar iš šaukšto?
Sniego dykumoje
Per baltus miškus
Jau nebetoli
Juzytės cepelinai grybų padaže
Visi nori šilumos
Raganius ir jo burtai
Asmeninis atvirlaiškis Remigijui
Jogos pamokėlė
Žiemos idilė
Kamštukas susidarė