2019.01.05. – Skaidrumas_2019

Rima Moškienė

 

Štai ir atvertėme naują baltą švarų metų knygos lapą įrašydami pirmąjį žodį „Skaidrumas“. Sirvėtos regioninio parko kalvoti laukai, jau seniai po sniegu paslėpę pernykščius įvykius, kvieste kvietė šviežutėlėse pusnyse raityti pirmuosius įspūdžius. Oi, priraitėm, ilgam užteks!

Jau ankstų rytą žvalgydamiesi pro autobuso langą supratome, kad Daliukas veža mus į tikrų tikriausią pasaką, primenančią vaikystę, kai žiemos būdavę žiemiškos. Apsistojome Šventoje! Trumpam užsukę į Sirvėtos regioninio parko lankytojų centrą teoriškai susipažinti su apylinkėmis,  nekantravome patyriminės pažinties. Tad žengėme pirmuosius žingsnius, kur dar nieks nespėjo šiemet žengti…tiesiai į keliautojų dievo Kelukio glėbį, kad palaimintų, saugotų ir globotų! Per sniego patalus nusidriekė siaurutis takelis margaspalvių keliautojų, aikčiojančių nuo žodžiais nenusakomo grožio – tikras džiaugsmas dalintis patiriama emocija su bendraminčiais! Klegėdami, dūsaudami, šypsenų ištemptais veidais užkopėme į Stuglių piliakalnį, nuo kurio atsivėrė kalvotieji peizažai ir jaukūs sodybų trobesiai. O toliau vėjo pustomi laukai, žvarbiai dilgčiojami skruostai, miško tuneliukai ir prašyte prašančios palengvinti sunkią sniego naštą šakos… Palengvinom…pacypavom pajutę sniego tirpsmą už kaklo, slenkantį skruostais…netrukom prisiderinti prie gamtos: pabalom, pražilom, aplipom sniegu, bet tai buvo tik graži pradžia! Aptarinėdami pačias įvairiausias temas, dalindamiesi įspūdžiais, žiniomis ir kurdami naujus planus priėjome vieną iš Lietuvos didžiausių ir gražiausių Lino Verdenės šaltinį. Vieni grožėjosi, kiti ragavo ir sėmėsi jėgų iš besiveržiančių versmių. O koks žygis be laužo! Stebėtinai greitai be popieriaus ir be sausų šiaudų įsižiebė liepsnelė, o visu laužu ji patapo tik žygeivių bendromis pastangomis (tik kertamkampiečiai žino, kaip iš sniego patalų išgauti sausų malkų…). Nieks nežino, ką ne taip padarėme ar ką ne taip pasakėme vadui, kad staiga jam šovė mintis mus nubausti – vesti vos bepradėjusiu stingti Saločio ledu! Dalis sekė paskui vadą, dalis susirado naują laikiną vedlį. Susitikome, berods, visi. Kadangi nepavyko nė vienu atsikratyti, vadas greit surezgė kitą mintį – šypsenos nušviestu veidu įviliojo į Bėlio ir Bėlaičio ežerų sąsiaurį, privedė prie ežerus jungiančio dumblėtojo kanalo – upės ir ragino keltis į kitą krantą…vieni matavo gylį – neperbrisi, kiti blaškėsi ieškodami kelio apeiti – neapeisi, ežerai nemaži, krantuose vanduo, dar kiti išėjo parnešti rąsto slidžiam lieptui praplatinti…O vadui smagu, oi, kaip smagu! O mums kinkos dreba, skruostai spalvą praranda… Atsirado viena kita drąsuolė, sėkmingai pasiekusios kitą krantą, o tada jau visi įsitraukėme į žaidimą „Ištiesk draugui pagalbos ranką!“ Viena auka įbrido virš kelių į upę kaip psichologinė atrama, po dvi aukas ant skirtingų krantų įsikinkė ištempdami virves, kad bičiuliai turėtų tiltą su turėklais…Ir nors dauguma dėjosi kipšiukais, bet elgėsi kaip tikri angelai sargai! Štai čia ir atsiskleidžia Kertam Kampą dvasia!

Grįždami įsiropštėme į apžvalgos bokštą. Sutemo. Vakarieniavome žiūrėdami legendinį 2007 KK filmą apie kelionę Kryme, klausydami linksmų Daliuko komentarų, triukšmingai ir emocionaliai žaidėme Uno, darėme tempimo pratimus ir kitaip bendravome…

Kitą rytą ir vėl žiemiška gamta, tik šį kartą jau daugiau pelkučių, raistelių ir kitokių gėrybių, vis besitaikančių sušlapinti kojas… Kas norėjo, tas sušlapo, smukdamas akivaran ir pajusdamas, kad klynas šlapti pradėjo pirmiau nei pėdos… Lazda, turėjusi padėti atsiremti, taip ir liko amžiams… (tiksliau, pusė lazdos).

Apie ką tik nekalbėta žingsniuojant: apie keliones, apie sveikatą ir sveikatingumą, apie tarpusavio santykius, apie verslą ir topografines nuotraukas, apie šventes ir šventimus, apie techniką, įrangą, kalbą….bet kai kalba pasisuko apie vardažodžius, retus, keistus, neįprastus, netrukus išvydome vietovardį „Gražuliai“. Asociacijos paėmė viršų – vyrai paėmė vadą ir pasigirdo šūkis: „Vyrai, už Lietuvą!“, dar po kelių kilometrų priėjome Vaikūčių kaimą, dar tolėliau – Busilai…O Busiluose žmonių gerumas beribis…Įsileidžia, tiksliau, įsiprašome į privačią terasą prie stalo, šeimininkas paskubomis nugrando sniegą nuo suolų, atneša virdulį ir pirktinio vandens, arbatos, kavos, uždega šviesą…ir visaip kitaip rūpinasi, kad tik mums būtų patogu…geri žmonės tie lietuviai.

Bene įspūdingiausia antros dienos vieta – Kačėniškės piliakalnis ir nuo jo atsiverianti panorama į Mergežerį. Nors prieš akis visiška grafika – balta juoda, vaizduotė jau piešia spalvotą vasarišką vaizdą…pasigirsta pažadas sau ir kitiems – „Grįšime“!

Šį kartą Daliukas neįpirko saulės, nes visus turimus pinigus ištaškė gausiam sniegui, nulenkusiam medžių šakas, nuklojusiam žemę puriu gausiu sniegu, bet labiau negu saulė sušildė visų mūsų širdis ir sielas bičiulyste, vaizdais, žodžiais, šypsena ir apkabinimu…Dėkojame už pirmąją neįkainojamą metų dovaną.

Štai ir užrašėme pirmąjį metų lapą… Verskime kitą kurdami naują savo istoriją…

Nuotraukos Daliaus Pranculio

 

Pirmas naujų metų savaitgalis mus pasitiko tikros žiemos pasakos motyvais
Stengdamiesi nesugriauti žiemos pasakos žygiuojame per Sirvėtos regioninio parko miškus
Kopiam link Stūglių piliakalnio
Žvarboko vėjo glostomi, pažemės pūgos vejami, kertame laukų plynes
Žvarboko vėjo glostomi, pažemės pūgos vejami, kertame laukų plynę
Žvarboko vėjo glostomi, pažemės pūgos vejami, kertame laukų plynę
Miškų ir pelkių apsuptis, bekelės žavesys, sniego spindesys dažniausiai baigiasi šypsenų antplūdžiu.
Lino Verdenės šaltinis, vienas iš įdomiausių ir gražiausių mūsų šalies šaltinių
Sirvėtos regioninio parko Snieguolė!
Iš tiesų buvo žvarboka, iš tiesų kartu mums gerai, iš tiesų laužo šiluma mus vienija..
Skaidrumo mandavoškės…
Kertam kampą per Veličkų kaimo apylinkės laukus
Masinantis Veličkų kaimo kalniukas
Kertam kampą per Veličkų kaimo laukus
Neįmanoma neišprotėti, kai žiema Tave pagauna…
Svečiuose pas Gražulius, kas gi čia gi nepabus…
Žavūs kaimų pavadinimai kėlė šypsenas ir dar kartą šypsenas
Kampo kirtimas bekelės gniaužtuose visada vertė dairytis nuotykių
Įkirtome į Kačėniškės piliakalnio prieigas
Balta miškinga pasaka
Žiedai tarp sniegų ir miškų
Kačėniškės piliakalnio prieigos
Kopiame į Kačėniškės piliakalnį
Kopiame į Kačėniškės piliakalnio aukščiausią tašką
Vis nepaleidžia mus Kačėniškių piliakalnio magija…
Verta čia sugrįžti ir visais metų laikais čia paklysti…
Kačėniškės piliakalnis labai gražiai sustojęs šalia Mergežerio
Su Naujaisiais metais, Keliautojai! Te Jūsų širdys būna pilnos romantiškos šviesos!