2018.10.18. – Baklažaniniai Slovakijos Tatrai: mano pirmieji

Pirmiausia turėčiau paminėti, kad niekada nebuvau nei kalnų ožka, nei erelis, o po juos paskutinį kartą vaikščiojau prieš keletą ilgų metų. Čia kad mano pamąstymai nepasirodytų perdėtai pakylėti tiems, kam laipiojimas virš debesų – rimta liga ir, kiek mūsų gimtosios plokšumos ištrūkti leidžia, reliatyvi kasdienybė. Ilgai ir sunkiai mane įtikinėjo aplankyti Tatrus. Gyvai jų nebuvau mačiusi, nors girdėjau labai daug: ir apie lietingus, saulėtus, ir kai juose sniego iki kelių; apie fantastiškus tatriškus paveikslus, ištvermės iššūkius ir kinkas sudrebinančius tatriškus netikėtumus. Atsargiai gerbiau ir prisibijojau. Kalnai – ne juokas, jų nuotaikai turi pasiduoti visi, kuriuos ji užklumpa. O kokia nepastovi ta kalnų nuotaika! Tad taip, šį rudenį su „Kertam kampą“ pagaliau pasiryžau Tatrus aplankyti.

Po darbų ketvirtadienį iš Vilniaus puspilniu autobusu šovėme pro Kauną, kuriame ekipažą pabaigėme užsipildyti kalniniais „baklažanais“ ir patraukėme į ratuotą naktį. Su „kampiečiais“ nepanuobodžiausi – po Vado žodžio laukė pasisveikinimas, pagal sąrašą vardu ir plojimais pakeliant kiekvieną asmeniškai. Čia tradicija. Ir kiekvienąkart šios procedūros metu pagalvoju, kad niekur kitur ir niekada netenka 50-ies žmonių kompanijoje pajusti tokios šeimyniškos atmosferos. Tam reikia ypatingo vado ir ypatingų žmonių, kuriuos jis suburia krūvon.

Šnekas ir juoką palengva pakeitė miego tyla su fragmentiniais knarkesiais (pirmykščiais terminais kalbant – lyderystės apraiškomis). Štrbské Pleso (Slovakijoje) pasiekėme vėlyvą rytą, šiek tiek pratampę susilanksčiusias galūnes, ant nugarų užsimetėme visą mantą ir patraukėme į „chatą“, mūsų laukiančią ant Poprado ežero kranto. Iki jos – beveik poros valandų žygiavimas akmenuotu tai kylančiu, tai besileidžiančiu taku per mišką, palei vaizdingą šlaitą. Po nakties autobuse su visu atsivežtu turtu ant sprando šis kėblinimas iki laikinųjų namų pasirodė visai neprastas apšilimas. Vos vos pakilus pradėjo atsiverti plačios panoramos, suspragsėjo pirmieji „selfiai“, suskubo pirmosios pozuotės. Ir dabar šypsausi, prisimindama, kad vos įžengęs į kalnus, retas besuka galvą, kaip atrodo, tačiau palaimingai šypsosi į objektyvą. Ir kuo aukščiau užlipa, tuo išdidžiau šypsosi – ir visai nebesvarbi naktį autobuse susisukusi plaukų kokarda, o švelnus „jaunatviškas“ patinimas tampa visiška smulkmena. Visus sieja tas pats nepapasakojamas pojūtis „AŠ KALNUOSE!“. Mintys ir spėlionės vis sukosi aplink paniukusį dangų: gausim lietaus? Atšals? O aukščiau ar prireiks „kačiukų“? Prognozės didelio lietaus nežadėjo, o ir vis pradrykstantys debesys kėlė ūpą.

Štai ir Popradské Pleso. Pora valandų laisvės ir Vadas išveda link Kasprowy štít. Subyrame į kambarius ir vos numetę mantą, kas patraukia aplink 1494 m aukštyje ramiai sau snūduriuojantį 17m gylio ežerą, kas sulenda į restoraną šilto maisto, kas tiesiog kojas ištiesia. Gyvenome maloniosios demokaratijos principu – kas kiek nori ir kur nori, tas tiek ten ir eina, svarbiausia – ne po vieną. Tad išstartavus pagrindinei grupei šturmuoti viršūnės, nedidelė mūsų kompanija nutartė palengva apžiūrėti chatos apylinkes.

Sukdamos ratą, neatitraukėme akių nuo ežero, kuriame vis kitaip atsispindėjo jį apsupę kalnai ir juos protarpiais aprengti bandantys debesėliai. Pradėjo lyti. Turėjome labiau susikaupti, nes takelių akmenys kaipmat tapo slidūs. Pakilome į simbolines Tatruose žuvusiųjų kapines. Jie patys čia nesiilsi, tačiau metalinės lentelės apie kiekvieną pasakoja, užtikrindamos jų atminimą. Apstulbome, nes lentelių čia begalės. Statistika apie kalnų nelaimes, nusinešančias gyvybes, čia materializuojasi į tikslias datas, vardus, profesijas, amžių, siekius, istorijas. Nepajutome, kaip visai nutilome ir tik skaitėme skaitėme… Įspūdingas paminklas tikriausiai numušto lėktuvo įgulai. Aplink apdaužytą propelerį sukasi vardai ir kariniai laipsniai. 1944m. spalio 9-oji jiems buvo lemtinga. Stipri ir didinga vieta.

Pasukome chatos link, o lietus vis stiprėjo. Žvelgėme į virš Mengusovská slėnio plaukiantį lietaus masyvą ir svarstėme, kaip sekasi pagrindinei grupei. O ji dalimis artėjant vakarui ėmė pamažu grįžti. Įspūdžių daug ir visi jie šlapi. Restorano stalai vis pilnėjo, darėsi vis šilčiau ir garsiau. „Kojos trauma“ – pasiekia mus žinia. Sunerimstame. Nemaža grupelė, visi kartu pamažu leidžiasi, o mes laukiame. Už lango visai tamsu ir tebelyja. Nuo kitame ežero krante stūksančio juodo kalno labai palengva leidžiasi trys švieselės. Dar kažką paniurę Tatrai užklupo netikėtai… Lauktoji grupė sugrįžo, sužeistą koją apžiūrėjo gelbėtojai, įtvirtino, į ligoninę nevežė. Lengviau atsikvėpėme ir grįžome prie įspūdžių dalybų. Sumigome netikėtai anksti, tad kitą rytą vos po 8 val. jau buvome pasirengę dienai.

Programoje – daugybę metų „kampiečių“ linksniuojama Rysy viršūnė. Jau iš anksto žinojau, kad šįmet su ja dar nesisveikinsiu. Saugiai palikę daiktus, susimetę lengvas kuprinėles, vėl pasibarstėme: kas prisėdo lėtam rytui prie kavos, kas ruošėsi Rysio šturmui, mes, nelaukdamos bendrojo starto, pasukome link netoliese šniokščiančio akmenuoto upelio, o paskui – aukštyn, į pod Ostrvou balną. Oras nuo 14-15 val žadėjo lietų, bet kol kas mus lepino ryškios saulės nutviekstos spalvos. Tad nebuvo, ko laukti. Takelis pasuko nuo ežero ir ėmė statėti. Na žinoma, juk kalnai, negaliu sakyti, kad netikėta. Neskubėdamos, klegėdamos, besigrožėdamos viskuo aplink pamažėle kilome. Iš už kalno riedėjo vis nauji, vis didesni rūko gumulai, dangstydami vis didesnius slėnio ir ežero lopus.

Artėjant link viršaus, ėmė trūkti oro, sustojau. Tirštas debesis paslėpė ir chatą, ir ežerą, nebesimatė nieko. „Kam belipti – juk vis tiek nieko nebesimatys“ – pradėjau dairytis tako atgal. Juk kalnų nuotaikai turi pasiduoti visi, kuriuos ji užklumpa… Tačiau. Visa laimė, kad mano bendražygių kompanija karinga, į jokias kalbas atgalios nesileido, tad dar keliskart giliau atsikvėpusi ėmiau ropoti į priekį. Jau visai netoli viršaus pažvelgėme žemyn – didysis debesis buvo nuriedėjęs, tad pagaliau galėjome įvertinti, kaip aukštai nuo chatos pakilome. Vaizdai, be abejonės, gniaužė kvapą. Nors viršuje ir pūtė švelnus vėjelis, tačiau išlindus iš už kalno šešėlio saulė smarkiai kibo į skruostus. „Kaip gražu…“ – besisukdamos ratu kartojome. Giedrą dieną kitoje kalno pusėje lyg ant delno matytųsi Slovakija. Tądien matėme tik saulės nutviekstą debesų kilimą. Jaučiausi lyg vidury skrydžio išlipusi iš lėktuvo, kad pavaikščiočiau ta minkšta paklote – taip, kaip kaskart skrisdama noriu. Atsigėrėme arbatos, užkandome ir, stebėdamos tirštėjančius debesis, slenkančius link mūsų slėnio, susiruošėme leistis žemyn.

Greit supratome, kad ankstyvesnis startas mus išgelbėjo nuo kopikų piko kamščių. Be to, tikėjomės apsilenkti su žadamu lietumi. Užteko ir atkarpų, kuriose nuo prariedėjusių rūko kamuolių akmenys spėjo sudrėkti. Dar kartą pasidžiaugėme, kad taip slidinėdamos turime lazdas. Chatą pasiekėme dar su saule ir labai pakilios nuotaikos. Nutarėme prisėsti ant ežero kranto ir pasilepinti putojančiu vynu. Mums besėdint tiesiog akyse ant slėnio nusileido pieniška užuolaida (ir ne, šampanas čia niekuo dėtas  ). Tiesiog negalėjome patikėti, kad masyvus kalnas ir ežeras vos už kelių žingsnių nuo mūsų visiškai pranyko – tarsi būtų kas dideliu trintuku pabraukęs.

Tokia uždanga ir liko kabėti iki kol pajudėjome atgal link autobuso. Tas pats akmenuotas takas, vos vakar vingiavęs vaizdingo slėnio viršumi, dabar skendėjo tirštame rūke, kuriame vietomis vos matėsi priešais žengiančio bičiulio kuprinė. Nusileidę į miestelį, jį taip pat radome apsigaubusį drėgna miglos mantija. Visa laimė, kad lyti taip ir nepradėjo. Paskutines porą valandų, vieni kitus rūke tai pamesdami, tai atrasdami, zujome, kas lauktuvėmis, kas šilta vakariene besirūpindami. Lygiai numatytą 20val. pajudėjome link Lietuvos. Prieš akis – septyniolika ratuotų valandų.

Šiandien geriu savo įprastinį antrą puodelį kavos, žiūriu į rudeninius Vilniaus debesis ir išdidžiai prisimenu, kad buvau virš jų.

Kamilė

Pradrykstantys debesys teikė vilties, tačiau popiet lietus vis tiek prasidėjo.
Migla ir lietus kalnų nesugadino.
Rytas pasisveikino skaidriu dangumi.
Kopiant iki balno, pertraukėlė mus aptiko gal ir ankstokai, tačiau tikrai pasiteisino.
Gerokai pakilus, rūko kamuolys buvo prariedėjęs, atverdamas visą slėnį.
Dienos topas – pod Ostrvou balnas.
Trumpam pasijutome, lyg vaikščiotume debesimis.