«Pėstininkai, pasiimkit po gelbėjimosi liemenę», – tarė Klajūnas. Prunkštelėjome. O tada prasidėjo… Vietomis ne tik liemenės, bet ir antveidžio, pjūklo ir bridkelnių pasigedome. Pamojavę už nugarų palikome Šalčiai besiruošiančius baidarininkus ir nėrėme į mišką. Minkštomis samanomis žengėme tarsi spyruokliniu čiužiniu, o dar labiau pradžiugino grybai. Diana su Gintaru pasiryžo į stovyklą parnešti bendromis jėgomis pildomus šių gėrybių maišelius. Panirę į grybinį azartą, neiškart pajutome, jog nardome po tankėjančias voratinkliais aptrauktas Rūdninkų girios šakas, keberiojamės per iš žemės styrantį geležies trosą, o tada – ir upelis, vardu Beržė, mūsų gretose sukėlęs nedidelę sumaištį. Kelnes nusimesti ir rudeniškai atsigaivinti sutiko vos trejetas pėstininkų, kiti gi pasuko per aplink paskui situacijos GPS Mesiją – Gintarą.
Suvingiavę kelis papildomus šimtus metrų vėl grįžome krūvon ir tęsėme kelionę, klausydamiesi subtilaus Vado moralo apie tai, kaip pėstininkai tikrus prisiminimus kuriasi. Na gerai, gerai, Remyga, išgirdome. Ir jau didvyriškiau sulindome į naujus bruzgynus su medžių išvartomis, į kuriuos kartkartėmis įsimaišė ir papelkėjusios dirvos juostų. Lipome, lindome, traškėdami braškėdami ir žliugsėdami, kad tik Vado iš akių nepamestume. „Ten sausa“, – tarė Aidas. Drąsiai dėjau didelį žingsnį į miško tankmę keičiančią aukštą pievą ir kairė koja iki pusės blauzdų paniro į tirštą kisielių. Instinktyviai įsirėmiau dešiniąja, tačiau ši pasekė kairiosios pavyzdžiu. Kabarodamasi lauk mėginau paburbėti. „O ko neini paskui, savų kelių ieškai?“, – subarė Vadas. Nagi teisus, negaliu pykti…
Vingiuodami pro vienkiemį, netikėtai pastebėjome keletą prisišvartavusių baidarininkų. Tokie susitikimai visuomet kelia daug džiaugsmo, nes galima pasidalinti ką tik patirtais įspūdžiais. Tačiau ir vienų, ir kitų tebelaukė savas kelias, tad atsimojavome iki stovyklos. Netrukus mišką pakeitė pažliugusi pieva, kuria pasiekėme palaikį pusiaulieptį. Kol visi susirinkome, Remigijus su Aidu jį jau buvo persliuogę, tad maištauti nebebuvo prasmės. Taip po vieną, bendražygių drąsinami, atsargiai kirtome Šalčią ir pasiekėme bene svarbiausią dienos tašką – Papiškes. Susėdome papietauti. Spėjome pasimojuoti su baidarių karavano “galiorka”. Juokinga, kad tas pats lieptelis ir jiems tapo kliūtimi. Na, o nuo Papiškių iki Tetervinų piliakalnio stovyklavietės bebuvo likęs juokingas atstumas, kurį įveikėme pro bitynus ir obelis, grožėdamiesi rudens spalvomis.
KK “bazininkai” buvo spėję surasti nuostabią miško aikštelę, apglėbtą Šalčios ir paminkštintą samanomis. Laužą buvo apjuosę suolai ir palapinių miestelis buvo pradėjęs dygti. Vos pabaigėme susirinkti, o jau laukė amžinieji stovykliniai atributai – turistinė arbata, košė, grybų dorojimo beigi gaminimo apeigos ir vakarojimas prie laužo. Visi šeimyniškai jį kurstėme ir prižiūrėjome, bendraudami, šokdami ir šiaip medituodami. Dangus buvo gausiai išbertas žvaigždžių, tarsi tebesimėgautume rugpjūčio naktimi, o pilnas mėnulis visą naktį dosniai apšvietė nutilusią „kampiečių“ stovyklą.
„Karštas vanduo!!“, – prasimerkiame. Kava, arbata, dar valandėlė – ir gardieji pusrytiniai makaronai. Snausti nėra kada, nes visi daiktai vėl turi sugrįžti į mikriuką, o mažosios kuprinaitės ir hidromaišai pasiruošti antrai žygiavimo ir irklavimo dienai. Šovėme svarbų proginį šampaną, vėl pamojavome baidarininkams ir patraukėme ant Tetervinų piliakalnio. Ant jo sušokome apeiginį ratuką, tarsi Naujosios Zelandijos sportininkai, mėgindami išgąsdinti kemsynus, kad anie iš mūsų kelio trauktųsi. Nepavyko. Vos pasiekę piliakalnio papėdę, Klajūno buvome įvilioti („daug kupstų! Mano kojos sausos!“ ) į Šalčios senvagę, kuri, nors iš pažiūros ir panaši į pievą, į ją įžengus, virto tikrų tikriausia pelke, permerkusia visų kojas ir sukėlusia emocijų audrą.
Tolesni keli kilometrai miško taku vado buvo skirti „atsigauti“, tad vėl netrukome panirti į grybus ir bruknes. Kiek užsimiršę, netrukus turėjome paspartinti žingsnį, kad į finišą grįžtume laiku. „Kada pietūs?…“. „Už trijų kilometrų“, – gerą valandą girdėjome tą patį atsakymą. Bruzgynus keitė kirtimai ir atvirkščiai, kol galiausiai vėl atsidūrėme prie upelio. Užgrūdinti rytinio pasibraidymo, jau nebeprieštaravome kas bristi, kas laviruoti siaura šaka virš vandens. Vade, juk bent šiek tiek didžiavaisi? 
Kai pagaliau prisėdome, turėjome progą pasikeisti kojines, užkąsti ir vienbalsiai nutarti – taip, nuostabus žygis! Su prisiminimais
Paskutinius kilometrus žygiavome beveik tylėdami, tik baksteldami pirštu vienas kitam į pastebėtą grybą. Į žygio pabaigą tapome vis išrankesni. Finišą su iš tolo raudonai šviečiančiu mikriuku ir snūduriuojančiu Daliuku pasiekėme tiesiai per tankų šlaitą.Patys to nežinodami taip aplenkėme Sabiną su Rasa, kurios ėjo mūsų pasitikti. Sparčiakojai landūnai 
Netrukus nedrąsiai pradėjo rinktis pavargusios baidarės, kurioms, vietoje žadėtų 18 kilometrų sekmadieniui susiraitė jų per tris dešimtis. Maloniai lūkuriavome miško aikštelėje šalia upės, tačiau atriedėjęs autobusiukas suviliojo vonia ir lova, kurios laukė namuose…
