2018.07.21. – Balkanų viršūnėmis

Pagaliau atostogos! Bent jau septyniolikai kertakampiečių šiandien prasideda net 18-os dienų nuotykis. Teks apsieiti be futbolo aistrų, be dainų šventės melodijų, be lietuviškų agurkų… Tiesa, pamiršau numeraciją – PIRMA DIENA!

Diena rutininė. Renkamės „priespaudoje“, pakuojamės ir dumiam. Šį kartą į pietus. Man patiko A.Čekuolio mintis, kad labiau Europos jau būti nebegali – kraštas tarp Italijos ir Graikijos, istoriškai – tarp senųjų graikų ir Romos civilizacijų. Kraštas turintis be galo ilgą istoriją, salyginai dar neseniai kentėjo karo baisumus. Mūsų tikslas – Albanija.

2 diena, aaa, geriau sakyti para. Naktis mikriuke, skriejant Lenkijos, Slovakijos, Čekijos greitkeliais. Paryčiais, švintant, keliamės tiltu į kitą Dunojaus krantą. Išaušus už lango, tarsi dokumentiniame filme, slenka Vengrijos laukai, viskas užsėta, užsodinta. Geltonuoja saulėgrąžų plantacijos. Baltuoja nukultų javų ražienų laukai. Bosnijos ir Hercegovinos sieną pravažiuojame lengvai. Baigiasi autostrados. Kelias vedas per miestelius ir kaimus. Gausu karo pėdsakų, namai suvarpyti kulkų, daug apgriautų, tuščių. O Sarajevas visai kitoks. Penktadienio vakaras: pilnas senamiestis žmonių, stebi futbolą, rūko kaljanus, išsipuošę. Retai kur bepamatysi sušaudytų sienų.

3 diena. Šiandien ilga ir labai įdomi diena. Plaukėme giliausiu Europoje – Tara upės kanjonu. Man tai pirmas raftingas! Vis dar randu pirmų kartų. Iš instruktoriaus Deivo, sužinojom, kad svarbiausia taisyklė plaukiant – smile’as! Sako, tada neįmanoma išsigąsti (iškritus per bortą), neįmanoma supykti. Taigi, šypsokitės… Važiavome įspūdingais serpantinais, iš BiH kirtom Juodkalnijos sieną ir vakare, grožėdamiesi sutemose skęstančio Škoderio ežero panorama, pasiekiame Albaniją. Ji pasitinka įspūdingais rozmarinų kvapais.

4 diena. Nakvojome jaunatviškai (kas gi nenori būti jaunatviškas) – hostelyje. Kuklus, bet labai jaukus. Vidiniame kiemelyje verda futbolo aistros. Sergame už kroatus. Pro atvirą langą ryte anksti žadina giedantis gaidys. Po pusryčių, hostelio kiemelyje pastebiu kukliai sėdintį jaunuolį. Tai Enis, mūsų gidas. Manta kraunama į autobusiuką ir ant džipo. Į kalnus važiuoja tik Mersedes autobusiukai, kitokių nemačiau. Staiga, beveik pakilus iki perėjos, baigiasi gražus asfaltuotas kelias ir prasideda tikras kalnų keliukas. Šiandienos perėja – 1600 m aukštyje, įveikta dar ne savo kojomis. Nusileidimas jau reikalauja neturėti baimės jausmo. Po daugiau nei 3 valandų kelionės, po beveik kilometro nusileidimo kratantis kalnų keliuku – mes Thethi kaime (770 m). Jis jau virsta turistiniu. Čia bent keletas svečių namų, ligoninė, net turistų informacijos centras (tik va jame žemėlapių nėra). Organizatoriaus Pavlin‘o namai – ne kažkokia kaimo egzotika. Tai trijų aukštų namai svečiams, su labai tvarkingais kambariais, dušais, didele sale valgiams. Ir dar su labai skania sutiktuvių rakija. Įsikūrus mūsų laukia trumpas apšilimas prieš rytoj prasidedantį 8 dienų žygį į kalnus. Nueiname iki „Mėlynosios akies“ – upės krioklio suformuoto baseino, vandens temperatūra – plius 8 laipsniai. Pats tas atsigaivinti karštą dieną.

5 diena. Šiandien – pirma pilnavertė diena kalnuose. Oras puikus. Nėra to karščio, kurio tikėjomės. Debesuota, vėjelis, bet daugeliui vis tiek prakaitas nuo nosių varva. Kažkur kalnuose griaudžia. Kopimas normalus, tempas nemažas. 12.10 val. jau esame perėjoje. Staiga pakilęs debesis papila ledukų. Kruša. Nusileidus į slėnį – prasideda įspūdinga upės vaga. Ja ir kulniuojame. Sunku net įsivaizduoti, kokia vandens masė garma žemyn pavasariais.Statistikos mėgėjams: išmanesnis už mane prietaisas parodė, kad šiandien nužingsniavome 23 km, pakilome 1000 m, nusileidome 800 m ir tai įvyko beveik per 8 val.

6 diena. Rytas Valbona kaime, katras yra 950 m virš jūros lygio. Pro kambario langą – vaizdas už milijoną. Svečių namai seni, bet viduje jau modernu. Man atrodo, kad tie, kas gali, stengiasi tarsi parodyti atvykusiems, kad ir jie modernėja. Keliautojai tokiuose kraštuose ieško autentikos .Tuo tarpu vietiniams žmonėms ta autentika, matyt, asocijuojasi su ilgamečiu skurdu. Virš namo įėjimo durų kabo rožančius ir Motinos Teresės paveikslas. Enis paaiškina, kad skirtinguose kaimuose vyrauja skirtingos religijos. Bet albanai dėl to problemų nedaro, čia – religijų mišrainė. Štai Thethi– krikščioniškas kaimas, o Valbona – musulmoniškas, nors mūsų namų šeimininkai – krikščionys. Sugyvena draugiškai. Daug ir netikinčių. Enis sako, kad jis taip pat musulmonas, bet mečetėje labai seniai nesilankė. O Motina Teresė – albanė. Šiandien kitokia diena kalnuose. Kylame daugiausiai mišku. Aukščiau, kur miškas baigiasi, prasideda pievos. Pievos skendi žieduose. Esame čia gražiausiu metu. Sniegas ir gėlės. Kur tik neseniai pasitraukė sniegas, nieko nelaukdami galvas kelia nuostabūs krokai. Stulpeliai žymi valstybių sieną, įeiname į Juodkalniją. Sutinkame genamą avių bandą. Kiek žemiau – piemenų nameliai kalnuose ir nesiliaujantis gyvulių varpelių skambėjimas. Piemenys į kalnus kraustosi visai vasarai. Šiandien nužingsniavome 22 km. Nakvosime Cerem kaimelyje. Čia nuolat gyvena tik dvi šeimos. Kiti – sezoniniai gyventojai. Namai – pagaliau tai, ko norėjau. Senas, dviejų aukštų šeimos namas, viduje senoviškos lovos. Na ir kas, kad dušas tik vienas, na ir kas, kad nėra šilto vandens, na ir kas, kad beveik nėra elektros (futbolui per tv pasižiūrėti pakako), pagaliau nėra ryšio ir wifi. Namų šeimininkas Kuitim – pasienietis. Vaišina svečius rakija iš vynuogių. Visai kitokia nei Pavlin‘o rakija iš slyvučių. Moterys ruošia vakarienę. Sklinda nuostabus maisto kvapas iš lauko virtuvėlės.

7 diena. Pusryčiai puikūs! Ruošiamės išeiti, fotografuojamės su svetingų namų šeimininkėmis. Šypsena – geriausia bendravimo priemonė. Laukia ilga diena. Startuojame drausmingai: 8.30 val. Kaimas jau gyvas. Nuostabiai gražūs, tamsiaakiai vaikučiai su tėvu gena ganytis gyvulius. Moteriškė pievoje renka jonažoles. Kylame pievomis, kurios tiesiog paskendusios žieduose ir kvapuose. Saulė spigina, prakaitas žliaugia. Pakeliui – piemenų kaimas. Kaimai įsikūrę kalnų papėdėse, bet turi savo ganyklas aukščiau. Vasarai dalis gyventojų kartu su gyvuliais kyla į ganyklas ir nusileidžia tik rudenį. Apsukresni – kviečia keliautojus sustoti ir pasivaišinti. Mūsiškiai mėgaujasi poilsiu. Kas šalto alaus, kas stikliuką rakijos… Turizmas… Tik va Ievai, mūsų kalnų stirnai, reikalai rimtesni. Vietinis vaikinas klausia, ar ji ištekėjusi:). Ieva nepasinaudoja unikalia galimybe užsitikrinti sau stogą virš galvos ir avių bandą. Nujaučia, matyt, kad kelionėje tokių galimybių dar bus. Šiandien mūsų tikslas – Dobërdol kaimas. Dober – geroji, dol – dalia, likimas. Greitai atsiranda ir kitas pavadinimo kilmės paaiškinimas – dol – Dalius. Išeina: DobërDalius (Gerasis Dalius). Jau žinome, kad kilometražo žymėjimu kalnuose pasikliauti nereikia. Realūs atstumai – kur kas didesni. Kaip kažkas juokauja, kilometrai virsta prancmylėmis. Kairėje Enis rodo uolą. Ji šalia mūsų kaimo. Džiugina jos pavadinimas – Vilkų uola. Dar toliau – viršūnė, ant kurios sueina trijų valstybių sienos (Albanijos, Kosovo ir Juodojo kalno šalies). Dobërdol – taip pat vasarinis kaimas. Tik visai kitoks, nei buvom praėjusią naktį. Jis jau tokiame aukštyje, kad medžiai nebeauga. Akmeniniai namukai iš tolo spindi cinkuotos skardos stogais. Žiemomis čia prisninga 4-5 metrai sniego, todėl stogai tiek neišlaiko ir lūžta. O skarda – pigi ir patogi medžiaga kiekvieną pavasarį iš naujo uždengti stogus. Šeimininkai vėl džiugina puikia vakariene. Prausiamės vėl šaltame duše. Gerai, kad nors toks yra. Kalnų šlaitai aidi nuo varpelių skambėjimo. Matome, kaip vakare gyvuliai genami žemyn, namo. Aidi keletas šūvių. Klausiu Enio, kas tai? Sako, kad kai susipjauna šunys, šūviai yra veiksminga priemonė… Vakare ir į mūsų kiemą pargenamos karvės. Jos nakvos visai šalia mūsų namuko. Manau, kad čia buvęs tvartas. Nes viena žalmargė su skambaliuku įsitaiso visai šalia durų…

8 diena. Jau žinau iš kur kilo kalėdinė dainelė „Jingle bells“. Tik reiktų perfrazuoti: „Jingle bells, jingle bells, Jingle all the night!“. Mūsų kaimynę – karvę su skambaliuku, matyt, reikėjo vakare pasikviesti į vidų. Nes ji per naktį davė vaizdų ir garsų. Skambaliuką prie ausies (kai karvė vaikšto aplink namuką, kuriame tu bandai miegoti) dar gali ignoruoti. Bet kai ima trintis ragais duris, neapsikenčiu, keliuosi ir einu su ja pakalbėti. Mandagiai paprašau pasitraukti. Ir tokių „prašymų“ per naktį reikėjo keleto. Ryte sužinau, kad ir kitų namukų gyventojai turėjo nuotykių. Merginų kolektyvas neturėjo karvės kaimynės, bet aiškiai girdėjo vilkų staugimą ir į jį atsakančių šunų lojimą. Žodžiu, gavom tai ko norėjom – autentikos. Šiandien laukia ilgas kelias, apie 5 valandas užtruksime „užsukdami“ į aukščiausią Kosovo viršūnę – Maje e Gjeravicës (Gjeravica, 2656 m). Tad puikūs pusryčiai kaip tik. Šiandien vėl viskas kitaip. Einame vien pievomis, kurios kylant darosi vis skurdesnės. Jokio šešėlio. Bet kylant darosi vėsiau. Tad su oru vėl sekasi. Išėję 9.30 val. – 11.00 jau esame perėjoje/kryžkelėje (2227m). Čia – Albanijos ir Kosovo siena. Į dešinę – Gjeravica, o į kairę – nakvynė. Pasukus link viršūnės ima debesuoti. Ją pasiekiame 14.00 val. Kas lengviau, kas sunkiau, bet visi. Nuotaika pakili, debesys leidžia grožėtis toliais. Pastebime kažkur žemai judančią avių bandą. Koks nustebimas, kai leisdamiesi, būdami dar ne taip toli nuo viršūnės, sutinkame tą pačią avių bandą ir ją lydintį senuką piemenį! Ramybės neduoda klausimas: Kokio velnio toms avims grūstis į tokį aukštį, kai pievų ir apačioje per akis. Ir dar… tas senukas – kietas, jam bus kokie 60, o gal ir daugiau metų. Mes į kalnus einame pasiruošę (spec. batai, daugelis su lazdomis, jei lietus – turim įvairiausias membranines striukes ir daugybę kitų komforto elementų), o šis senukas – su kaliošais, švarkas nuo seno kostiumo, medinė lazdelė ir per petį permestas skėtis. Jėga. Ir jis tai daro kasdieną. Enis (o kas gi kitas) paaiškina, kad avys pačios noriai kyla, nes aukštai auga joms skanesnė žolė, o tada jos duoda ypač kokybišką pieną. Po nukrypimo į Gjeravicą, pagaliau grįžtame į tą pačią perėją ir sukame į priešingą pusę. Dar keletas kilometrų, viena perėja ir nusileidimas iki nakvynės vietos Kosovo kaime. Einame ir einame. Einame per pievas, leidžiamės ir vėl kylam į dar vieną perėją. Na, jau už tos perėjos tai tikrai pamatysim mūsų kaimą Bjeshket e Belegut. Bet nepamatom. Tik kelio vingiai. Saulė leidžiasi, šešėliai ilgėja. Grupė labai išsitęsė. Jau prietemoje visi susirenkame nakvynės vietoje. Prabangos ir čia nesimato. Bet koks skirtumas po 28 kilometrų…

9 diena. Pirma naktis Kosove nepaliko didelio įspūdžio. Namukas pastatytas visai neseniai, nepavadinčiau jo autentišku. Kuklūs pusryčiai – ir į kelią. Šiandien savotiška poilsio diena po ilgos vakarykštės. Laukia nedidelis pakilimas ir ėjimas, kaip Enis sako, „up and down, up and down“. Nueiname viso labo 13 km. Į kaimelį Bujtina Lojza (1679 m) atvykstame gana anksti. Šeimininko, vardu Zeka, šeimos sodyba labai vaizdingoje vietoje. O pats Zeka, jo sutuoktinė ir trys sūnūs kalba angliškai. Tad laukia jaukus poilsis gražioje vietoje. Paruošiama skani vakarienė. Vytenis kompetentingai pareiškia, kad gyvenimas yra gražus. Kas prieštarauja? Tik va, alus baigiasi:). Šeimininkas guodžiasi, kad niekada nežino, kiek reikia turėti atsargų, nes būna, kad ateina vokiečiai ir negeria alaus. Bet pas kaimyną gauna dar 5 litrų statinaitę. Kas tie 5 litrai…Temstant ima pilti liūtis. Pila sąžiningai. Kaip gerai, kad mes jau po stogu, jaukiame, erdviame prieangyje. Didžioji vyriškoji kompanijos dalis miegos toliau nuo pagrindinio namo, atskirame namuke. Šeimininkas sako, kad žiemą į šį namuką bandė įsibrauti lokys. Šis kaimas taip pat vasarinis. Praėjusią žiemą čia buvo kelių metrų sniego sluoksnis. Labai sunki žiema žvėrims. Ir kaip juokavome, žvėrys visai sužvėrėjo, ėmė drąsiai eiti arčiau. Karinės oro pajėgos net ėmėsi juos šerti. Mėtydavo pamiškėse mėsos gabalus, kad tik išbadėję plėšrūnai (vilkai, lokiai) laikytųsi atokiau. Įvairaus amžiaus KK grupės jaunimas ir šeimininko vaikai greitai randa bendrą kalbą. Šiltame kambaryje spragsi „buržuikė“, vyksta šaškių ir kortų žaidimai.

10 diena. Prasideda graži šeštoji diena Dinarų kalnuose. Virš slėnio ratus suka sraigtasparnis. Tai prapuola, tai efektingai išneria lyg slibinas visai netoli iš debesų ir suka ratą. Enis sako, kad čia Kosovo oro pajėgos, ko gero, treniruojasi. Jos veikia kartu su JT taikdariais. Per pusantros valandos pakylame 520 metrų iki plačios perėjos. Esame 2200 m aukštyje. Einame plačios perėjos pievomis. Štai ežerėlis ir gyvulių girdykla. Šiandien laukia vėl kitokia diena. Leisimės ilgai, vietomis gana stačiai ir daug – į patį Rugova kanjono dugną. Ten lauks automobiliai, kurie nuveš iki nakvynės vietos. Ačiū Linai, profesionali akis pastebėjo ir kitiems parodė kalnų leliją. Leidžiamės kone 3 valandas. Nueita tik 13 km, bet per tą laiką ir atstumą nusileidome net 1300 metrų. Girdėjau ne vieną keliauninką kalbant, kad kojytėms darbo pakako. Važiuojame asfaltuotu keliu, kylame kanjonu, kai staiga kelias baigiasi. Toliau skurdus žvyrkeliukas. Tik atsivertęs žemėlapį suprantu, kad esam visai šalia Kosovo – Juodkalnijos sienos. O Juodkalnija karo metu buvo serbų pusėje. Tas kelias – dar vienas kaimynų konflikto priminimas. Čia sukame į kairę ir staigiai kylame lenkdami ant kelio bindzinėjančias karves. Kiek pakilus – viešbutis su vaizdais į kalnus, restoranu, pulku lankytojų, prabangiais automobiliais. Enis pasakojo apie didelę socialinę atskirtį tarp turtingesnių ir skurdžiausiai gyvenančių šiuose kraštuose. Kambariai dar kvepia dažais. Tik va audra ir liūtis čia vakar pridarė nuostolių. Nėra nei elektros, nei karšto vandens. Ai, anokia čia ir naujiena. Po vakarienės kieme įvyksta ekspromtinės krepšinio varžybos tarp Lietuvos ir Kosovo „rinktinių“. Už Kosovo komandą žaidžia du viešbučio darbuotojai ir jų pasamdytas mūsų pamėgtas albanas, gidas Enis. Jo prisijungimą palydime džiugiais aplodismentais. O kova užverda atkakli, bet draugiška. Minimaliu skirtumu nugali LT komanda. Po varžybų sveikiname vieni kitus su geromis emocijomis ir šypsenomis.

11 diena. Prasideda priešpaskutinė diena kalnuose. Mūsų vedlys Enis sako, kad abi paskutinės dienos džiugins gražiais vaizdais. Išeiname lygiai 9 val. Saulėta ir jau karšta. Iš karto prasideda ilgas kilimas. Po ilgo vakarykščio leidimosi, kojos, atrodo, džiaugiasi įkalne. Iš pradžių nuo saulės slepia miškas, bet po to išeiname į išdegusį mišką. Gaisras čia siautėjo prieš 7 metus. Atrodo vaiduokliškai. Prieiname pirmąjį ežerą. Jis neišdžiūsta vasarą ir visiškai nesušąla žiemą. Todėl jame yra mums pažįstamos gyvybės: dėlės, tritonai, dusios. Maudytis noras nekyla. Po 3 valandų kelio, pakilę 870 metrų nuo viešbučio, pasiekiame perėją. Priekyje dar apie 4 valandas ėjimo ir leidimosi. Einame kalnų ketera. Vaizdai tikrai gražūs. Leidžiantis pastebiu naują vietinių žmonių veiklą. Daug kur intensyviai šienaujama. Matyt, kol vieni vasarą gyvulius kalnuose gano, kiti rūpinasi pašaru žiemai. O pievos vešlios, miškai žali. Ieva ir Lina dar spėja ir vaistažolių prisiskinti. Svečių namai miške. Vietovė vadinasi Babino Polje (1500 m ) Jau kelinta nakvynės vieta „su wifi“, bet realiai jis ir vėl neveikia. Na ir gerai, ramu be jo. Užtai veikia televizorius ir išvirtę ant grindų, stebime futbolo čempionato finalą. Grožintis prancūzų ir kroatų kova, lauke vėl pila liūtis. Ir vėl spėjome laiku pareiti. Tuo tarpu jauni namų šeimininkai spėriai sukasi virtuvėje – ruošia mums fantastišką vakarienę. Sriuba, guliašas, patiko, kartok kiek nori. Ką tik iškeptas pyragas su mėlynėmis (jos čia – miške mėlynuoja), arbūzas atšaldytas upelyje – kartok jei nori. Po tokios vakarienės jau ir alučio po 2 eurus galima užsisakyt…

12 diena. Šiandien – paskutinė klajojimo po kalnus diena. Ir pasak Enio – viena vaizdingiausių. Po lietingo vakaro, kaip jau įprasta, išaušo giedras rytas. Babino Polje paliekame 8 val., sotūs ir ratuoti. Autobusiukas mus veš kalnų keliais ir serpantinais apie dvi valandas. Turim pasiekti Vusanje vietovę, esančią jau Prokliatie nac. parke.Pasikratę kukliais keliukais, išlipame įspūdingame slėnyje. Čia jau laukia arkliukai ir jų varovai. Mūsų daiktai bus nugabenti iki finalinio punkto Thethi kaime. Šiandien grįšime į Albaniją, į svetingus Pavlin‘o namus, ten, kur ir pradėjome savo žygį. Pajudame. Tankus miškas, slidu. Pakilus prasideda grožis. Praeiname slėnį su ežeru. Jo krantai – stačios uolos, šaunančios aukštyn. Kiek toliau atsiduriame savotiškame kalnų „katile“. Tai didelė pieva, apsupta stačių kalnų sienų. Matosi piemenų namuko liekanos. Akivaizdu, kad čia buvo ganoma. Kažkur praėjome sieną. Jau Albanija – kartais vadinama tūkstančio bunkerių šalimi. Albanai bijojo puolimo iš buvusios Jugoslavijos pusės. Nedideli bunkeriai likę iki šiol. Šaudymo angos nukreiptos žemyn į slėnį. Pirmiausia praeiname gal tris tokius įtvirtintus ugnies taškus. Už jų – bazės pastatas. O kylant aukščiau – dar dvi linijos įtvirtinimų. Nuo paskutinės perėjos atsiveria nuostabus reginys – slėnis tarp stačių kalnų, kurio dugne Thethi kaimas. Praeiname pro įspūdingą, virš mūsų galvų pakibusią uolą. Nusileidžiame, bet kai atsisuki atgal, nesitiki, kad tame stačiame skardyje yra takas. Namuose pas Pavlin‘ą mūsų laukė staigmena nuo keliaujančios lietuvių poros. Pavlin įteikia lapuką, su Rasos ir Vyto palinkėjimais. Pavlin‘o namai pilni keliaujančių. Visi stalai erdvioje salėje užimti. Dalius rėžia padėkos kalbą, Rugilė vertėjauja, o klausosi ir ploja visa salė :).

13 diena. Po dar vienų karališkųjų Pavlin‘o pusryčių, atsisveikiname su šeimininku. Tuo pačiu keliu ir tais pačiais automobiliais per kalnų perėją vėl grįžtame į Škoderį: 75 kilometrai ir 3 valandos kelio.Iš Škoderio miesto pajudame link Juodkalnijos. Tikslas – įspūdingas Škoderio ežeras.

14 diena. Nakvojame užliejamose pievose, Škoderio ežero pakrantėje, su vaizdu į senovinę pilį. Saulei kylant, oras akimirksniu kaista. Nusileidę nuo kalnų pajuntame tikros vasaros jėgą. Pirmas šios dienos planas – Vranjac kalnas, nuo kurio, pakilę apie 300 metrų, tikimės pamatyti dar gražesnę ežero panoramą. Važiuojame siauručiu ir vingiuotu kalnų keliuku palei ežerą iki Rijeka Crnojeviča. Šalia jo – viena vaizdingiausių vietų. Čia upė daro fantastišką vingį.Toliau – į Kotorą. Hostelis jame – su visais trūkumais ir pliusais, bet pačiame centre. Tai keliautojams leido laisvai rinktis laisvalaikį vakare. Kas į pilį lipo saulės palydėti, kas po BBQ kieme bendravo, kas prie jūros sėdėjo, kas ėjo pasivaikščioti.

15 diena. Ši diena sensacijų nepateikė. Planas – judant palei gražuolę Kotoro įlanką ir Adrijos jūros pakrantę, pasiekti Dubrovniko oro uostą, o vėliau – laukinį paplūdimį nakvynei. Dubrovnike atsisveikinsime su mūsų linksmąja „kalnų stirna“ Ieva. Leidžiamės į įspūdingą Neretvos upės deltą. Pusplikius, uolėtus, išdžiūvusius ir krūmais apžėlusius kalnus keičia didelė lyguma su sodais, kanalais, ir net uostu. Nakvynei ieškome laukinio paplūdimio. Sutemus gali miegoti, o gali medituoti, arba rašyti. Į uolas plaka bangos, pučia stiprus vėjas, užgožiantis net cikadų giesmes. Tolyje įsižiebia kaimelių ir miestelių žiburiai, o į jūrą išsikišusio kalno šlaitais lyg jonvabalių karavanas juda automobilių šviesos, atsispindinčios nuo uolų. O dar tas mėnulio kelias jūros paviršiuje…

16 diena. Rytas ant uolos prasideda anksti, bet panašu, kad daugelis gerai pailsėjo net miegodami ant akmenukų. Pagrindinė tema – vėjas. Jis nesiliovė visą naktį. Pušelės, ir tos auga priplotos prie akmenų. Pusryčių košė, arbūzas ir 9.30 val. pajudame nuo savo uolos. Kelias palei jūrą vėl džiugina vaizdais. Krka nac. parkas. Važiuojant pro šalį, norisi užsidėti pliusą nors ties viena Kroatijos įžymybe. Patys kriokliai, pažintinis takas – gražu. Bet žmonių masė!!! Vaikščiodamas galvoju, kad mes esam labai turtingi savo krašto ežerų gausa, išlepinti erdvių. Gal todėl nesupratau tų, kurie laimingi ir besišypsantys „selfinosi“ vos įbridę iki kelių ir net ne į krioklių pusę. Ar rekomenduoju Krka nac.parką? Tikrai ne, važiuokite geriau prie Žaliųjų ežerų! Kroatija nepaliko jokio teigiamo įspūdžio. Net atvirkščiai. Minios turistų, iš kurių stengiamasi išspausti kiek įmanoma. Užtai bent jau kempingą, artėdami link Zagrebo, randame tikrai tvarkingą, nors ir ne pigų.

17 -18 diena. Rutininė diena ir naktis kelyje. Para ant ratų. Ryte sukame į greitkelį link Zagrebo. Priešais Kroatijos sostinę greitkelyje sustojame. Kamštis? Velnias žino, judam vos vos. Gal avarija? Su švyturėliais į priekį braunasi policijos ekipažas. Žurnalistas operatorius, užsilip3s ant skiriamosios juostos atitvarų, filmuoja spūstį. Pasirodo, visas valandos stovėjimas tam, kad… susimokėti už išvažiavimą iš autostrados!!! Sudie Kroatija, daugiau, tikiuosi, nesusimatysime ir aš tavęs nepasiilgsiu. O toliau – Slovėnijos, Austrijos gabalėliai ir vėl Lenkijos platybės. 7 val. jau klausomės lietuviškų žinių. Lietuva mus pasitinka tirštu rūku ir kylančia saule.

KK kelionė į Balkanus baigta. Visi 17 KK ekipažo narių gyvi ir sveiki, nesuvalgyti vilkų ir nesutrypti galvijų. Visi kertakampiečiai sėkmingai nužingsniavo visą kalnų kelią, – apie 170 km. Vidutiniškai, apie 20 km kas dieną. Bet kalnuose kilometrai mažai ką sako… Ačiū Daliui už originalią idėją ir organizacinį triūsą, ačiū visiems keliavusiems kartu. Kiekviena kelionė – vis nauji įspūdžiai ir patirtis. Laikas kiekvienam sudėlios visą turinį į reikiamus stalčiukus.                                                                                                                                      Arnoldas

Bujtina Lojza – dar vienas vasaros kaimas
Buvo ir tokių takelių
Eismo dalyviai
Ganyklos 2000 m aukštyje.
Kalnų katile
KK – žingsnis į žingsnį
Leidimasis iškrauna visas baterijas. Išgeibusius keliautojus stebi budri karvės akis
Liepos 6-osios vakaras
Per keterą verčiasi debesys
Pirmos gynybinės linijos įtvirtinimas. Iš čia visas slėnis kaip ant delno.
Pusrytukai
Raftingo linksmybės
Sniego klodas dar storas
Su piemeniu
Tas namukas – vienas iš keturių, skirtų mums nakvoti
Užeiga
Vandens jėga